RUSAI KOVOJE SU KOMUNIZMU
Ateis toks laikas, kada tas politinis iškrypimas, kuris tiek daug nelaimių atnešė žmonėms, — kruvinasis komunizmas bus nugalėtas. O tada jau tautos, kurios patyrė komunizmo jungą, turės pradėti naują gyvenimą ir sudaryti naujus tarpusavius santykius.
Lietuvis gal daugiau negu kas kitas galvoja apie tuos laikus, kai nugalėjus komunizmą teks pradėti naują gyvenimą. O galvodami apie tą naują gyvenimą, mes negalime užmiršti savo artimiausių kaimynų, su kuriais teks iš naujo santykius derinti.
Kokiu būdu komunistai, būdami aiškioje mažumoje, vis tik užkariavo milžinišką Rusiją? Caro Rusijos žlugimas buvo pribrendęs. Bet kodėl gi caro atsikračius nesusidarė jėgų šiame krašte, kurios butų sukūrusios naują laisvą valstybinį gyvenimą, kodėl gi palyginti nesunkiai buvo atiduota valdžia vokiečių tyčia atgabentiems su Leninu priešakyje komunistams, kurie buvo numatyti destruktyviam darbui? Ir tą nelemtą pačiai Rusijai darbą jie uoliai atliko.
Jau praeito karo praktika parodė, kad ne kas kitas, o patys rusai uoliausiai gynė ne tik savo kraštą, bet kartu ir tą valdžią, kuri krašte viešpatauja. Tautiniu mažumų tarpe atsirasdavo ir daugiau dezertyrų ir pasireikšdavo separatystinis nukrypimas, o jau rusai, kaip ten bebūtų, kraujo aukomis atmušė Hitlerio puolimą ir įsisiūbavę toli nuriedėjo nuo savo buvusių rubežių. Kartu su komunistinių nuotakų įkaitimu, pakilo ir rusų patriotizmas. Rusai didžiavosi savo laimėjimais.
Jokioje komunistinėje programoje nėra aiškinama, kad komunistų užkariauti kraštai privalo persiimti ir rusiška kultūra. O tuo tarpu rusai visur, kur tik jie įžengdavo, nedelsdami tuojau pradėdavo skiepyti rusišką.
Komunizmo bacilos neplaukioja ore, jos yra žmonėse ir daugiausia rusų tautoje. Tiesa, didelė dalis rusų tautos tėra tokioje pačioje vergiškoje būklėje, kaip ir kitos komunizmo pavergtos tautos. Betgi nereikia užmiršti, kad patį komunistinės akcijos branduolį sudaro vistik rusų tautos žmonės. Ir toji dalis rusų tautos, kuri komunistinėm idėjom persiėmė, tiki, jog komunizmui žlugus ir jie patys turi žlugti. Tad jie komunistinę santvarką pasiryžę visomis išgalėmis ginti ir dės pastangas šiai akcijai pasitelkti visas jėgas ne tik savo, bet ir visų kitų tautų.
Kokiu būdu galima nugalėti komunizmą? Rusų tautą kadaise mėginta vadinti sfinksu, atseit, negalima įspėti, ką ji galvoja. Bet dabar šis “sfinksas” jau aiškiai prabyla ir dalinai pasisako už komunistinę programą. Jeigu lengvabūdiškai kas nors tvirtintų, jog komunizmas Rusijoj neturi jokio pagrindo, kad jis tik Kremliaus bonzų palaikomas, būtų skleidžiama kenksminga migla.
Vakarų pasaulio žmonės, deja, vis dar nežino, kaip pradėti kovą su komunizmu ir ko, būtent, toje kovoje pirma viso ko griebtis. Jeigu gražiai su rusais kalbėti, jeigu juos įtikinti, kad nieko blogo dėl jų niekas negalvoja, jeigu juos nuraminti, — galbūt ir galima tikėtis juos suminkštinti, padaryti nuolaidžiais, sukalbamais, gerbiančiais sutartis, pamiršusiais agresyvius planus, žodžiu, arti to, kad gražiuoju kalbant komunistus galima jau padaryti nekomunistais. Kokia bebūtų paradoksalė ši mintis, bet, kaip toji yla, dažnai išlenda iš pareiškimų net ir didelių vakarų pasaulio politikų.
Komunistas turi šautuvą, jis stovi savo idėjų sargyboje, jo užpakalyje galinga rusų pramonė, jam padeda mokslas, su atomine ir hydrogenine bomba, jo galingas įrankis — propaganda, kuriai priešnuodžių ligi šiol niekas neišrado. O šioje srityje daromus mėginimus galima pavadinti vaikiškais žaislais. (Garsūs balionėliai!)
Tad toji pasaulio dalis, kuri nesutinka pasiduoti komunizmo vergijai, turi išspręsti klausimą—kaip ji kovos su komunizmu?
Jeigu jau kada nors prasidėtų rimta kova su komunizmu, tai tektų susidurti su rusų tautos dalimi, kuri pasirengusi kovai ir lengvai savo pozicijų neužleis. “United States News and World Report” neseniai išspausdino pasikalbėjimą su Amerikos diplomatu, kuris nors ir nepaminėtas vardu, bet rekomenduojamas kaip gerai Rusija ir rusus pažįstąs asmuo, nes jis karo metu išbuvęs trejus metus Maskvoje ir mokas rusiškai, šis diplomatas tarp kitko pasakė reikšmingą sakinį:
— Aš nematau tautos charakteryje nieko, kas leistų man galvoti, jog mes kada nors pamatysime šiame krašte laisvą vyriausybę...
Jeigu keletą metų išbuvusiam Rusijoje Amerikos diplomatui galėjo susidaryti šitoksai įspūdis, tai jau ši aplinkybė mums daug pasako
Apie kovą su komunizmu galvoja žmonės sotūs ir patenkinti. Tiesa, jie retkarčiais turi painių problemų, pavyzdžiui, streiką ar kovą tarp dviejų-trijų partijų Bet komunizmas vis tik jiems pasilieka tolimas, nepasiekiantis pačios širdies. Pirmą kartą Korėjoje komunizmas kyštelėjo vakarų pasauliui savo gauruotą aištriais nagais leteną. Bet ir tai daug kas aiškinama aziatiškumu, anų kraštų atsilikimu. Kaipo Amerikos diplomato nuomonės aidas skamba žinios apie rusų emigrantų mėginimus sujungti visas partijas ir grupes į vieną frontą prieš komunizmą. Amerikiečių komitetas Rusijos tautoms nuo komunizmo išvaduoti nesigaili nei lėšų, nei energijos šiam darbui. Štai treti metai, kaip daromi mėginimai kokiu nors būdu suklijuoti bendrą centrą, kurs vadovautų kovai su komunizmu.
Ir jokių rezultatų.
Ne tik rusai nesutaria su vadinamomis mažumomis, bet ir pačių rusiškų politinių partijų tarpe nėra mažiausio sutarimo. Pasakysit, čia tik paprastas emigracinis reiškinys. Betgi ne.
Šioje nepaprastai sunkioje kovoje reikalingas realus galvojimas, būtinos konstruktyvės idėjos. O tokio realaus galvojimo kaip tik čia ir pasigendama. Ukrainiečiai pirmieji daugumoje reikalauja savo tautai laisvės. Nors ne taip drąsiai, bet ir gudai palinkę atskirą respubliką kurti. Apie Kaukazo tautas nėra ko kalbėti, jos visos griežtai pasisako už nepriklausomas valstybes. Jeigu kairysis sparnas dar linkęs pripažinti tautų apsisprendimo teisę, tai visos kitos rusų emigrantų grupės kelia didžiau-sį triukšmą prieš “rasčlenitelius”— skaldytojus. Jeigu Ukrainoje taip gražūs kviečiai, o Kaukaze nafta, tai kaip gi jie gali atsisakyti nuo anų kraštų?
Bet tuo pat metu, kai galvojama apie minėtuos kraštuos esančius turtus, labai jau sunku atsiminti apie senai žinomą teisę tautoms savarankiai spręsti savo likimą.
Nelabai seniai Muenchene dar kartą vyko ilgos ir skausmingos derybos dėl sudarymo vadinamojo koordinacinio centro, kurs vadovautų kovai su komunizmu. Derybos pasibaigė dar didesniu susiskaldymu. Vienu metu pasiskelbė net trys koordinaciniai centrai, kurių kiekvienas sakėsi esąs tikrasir galįs atstovauti Rusijos tautas. Bet esmėje pasireiškė dvi žymiausios skiltys—tai dešiniej rusai ir iš antros pusės tautinės mažumos su negausiais kairesniojo sparno politiniais darbuotojais, šios abi grupės susikalbėt negali net apie bendradarbiavimą esą negali būti šnekos.
Daugumas rusų emigrantų, ar senųjų — baltagvardiečių ar naujųjų — Stalino mokyklos auklėtinių, bet paskutiniu metu nuo komunizmo nusigrįžusių, gyvena įsivaizduojamų aplinkybių veikiami. Jeigu yra nepriimtinas komunistinis imperializmas, tai ne kuo geresnis ir baltgvardiečių pagarsėjęs šūkis — “edinaja nedelimaja”, toji nedalomoji Rusija, juk kitaip neįmanoma be rusų valdžios patekusių tautų pavergimo.
Rusų tauta kovoje su komunizmu turėtų suvaidinti pirmaujantį vaidmenį. Bet lig šiai dienai mes dar nematome nei vieno žingsnio minima kryptimi.
Rusų tauta pasidalino į dvi dalis. Viena dalis turi aiškius nusistatymus ir žino ko nori, ji yra organizuota ir lig dantų ginkluota. Toji rusų tautos dalis yra priėmusi komunistinę doktriną. Antroji dalis, kuri sakosi nori kovoti su komunizmu, yra bejėgė ne dėl kurių nors kitų priežasčių, bet dėl jos vidujinių savybių, apie kurias kalbėjo čia minėtas Amerikos diplomatas. K. Jagminas.
