Partizanai: Istorija ir dabartis

KAUTYNES LIEPIJŲ PAMIŠKĖJE

POVILAS G-KAS, ME.

(Tęsinys iš per. m. Nr. 8)

Naciai, matomai, nežinojo apie miestelyje esančius SS-esesininkus ir įspėjimą palaikė taikomą jiems. Be to, tą mintį lyg tvirtino per drąsi viršaičio laikysena.

—    Iš kur tas raštas? Tu šnipas! Mes tave areštuojame! — vėl pratrūko pykčiu Beckman.

—    Tas raštas iš lietuvių partizanų, pasivadinusių save “Vanagai”, štabo. Aš ne šnipas. Aš tik pasiuntinys. Privalau perduoti kam priklauso tą raštą. Jūs mane neareštuosite, jeigu jūs mane areštuotumėte, partizanai jums atsilygintų tuo pačiu, — ramiai, rimtai ir drąsiai aiškia vokiečių kalba dėstė Andr.

—    Kur jie?

—    Dauguma jų ten, — parodė pirštu pro langą, — už ežero, miške. Bet jų pilna visur.

—    Ar tai komunistai?

—    Ne. Tai lietuviai patriotai. Jie ruošiasi kovai su komunistais, bet jie kovoja su visais lietuvių skriaudėjais.

—    Ar daug jų?

—    Bus apie trisdešimt tūkstančių, — net nemirktelėjęs sumelavo Andr.

—    Veruckten Samogitiers! (Pasiutėliai žemaičiai) — nusikeikė Beckman.

Tuo laiku į miestelį įvažiavo keturi kariški sunkvežimiai, kuriuose sėdėjo šimtas šautuvais ginkluotų vokiečių kareivių. Tai pajėga priverstinei evakuacijai, kurią prieš valandėlę Beckman telefonu iššaukė iš Plungės įgulos. Naciai pamatę kareivius, pusbalsiu tarpusavyje pasitarė; du iš jų išėjo ir su kareiviais nuvažiavo į Platelių valstybinį ūkį, keturi likosi.

—    Aš noriu pasikalbėti su jų vadais, — tęsė toliau Beckman.

Skaityti daugiau: KAUTYNES LIEPIJŲ PAMIŠKĖJE

MIRŠTU, KAD JŪS GYVENTUMĖT

LIETUVOS KARIUOMENĖS ŠVENTĖ CHICAGOJE

š. m. lapkričio 23 d. Čikagos “Ramovės” skyrius minėjo tradicinę Lietuvos kariuomenės atkūrimo dieną.

Šventė prasidėjo pamaldomis, kurios įvyko šv. Kryžiaus bažnyčioje. Gerokai prieš pamaldų pradžią bažnyčion pradėjo rinktis žmonės, kurių kas minutę gausėjo.

Kai bažnyčios suolai, apie 2000 sėdimų vietų, jau buvo užimti, zakristijos duryse pasirodė prel. Linkus liturginiuose rūbuose ir žengė prie altoriaus, kuris skendėjo gėlių ir šviesų jūroje. Gerb. prelatą lydėjo kunigai: Neverauskas, Paukštys. Šv. Mišių metu giedojo p. Sodeikos choras mišias ir maldą už tėvynę. Bažnyčios skliautais nuskambėjo ir solo — D. Stankaitytė giedojo sopranu Ave Maria.

Šv. Mišių viduryje į sakyklą įlipo kun. Stašys. Jis drožė pamokslą, nuolat užakcentuodamas atskirus pasakymus: “Pasaulis, pamynęs laisvę ir teisingumą, negali turėti ramybės. Šių dienų žmonija yra nuolatinėje kovoje už didžiuosius principus ir mes privalome jungtis į šią garbingą kovą”.

Pamaldas užbaigė Tautos Himnu, kurį jausmingai sugiedojo visi esantieji bažnyčioje.

Antroji šventės dalis įvyko Bridgeporte, Lietuvių Auditorijos salėje, tuoj po pamaldų 12 val.

Skaityti daugiau: MIRŠTU, KAD JŪS GYVENTUMĖT

MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI

Pulkininkas Jonas Petruitis — Nepriklausomybės kovų vaizduotojas

Nepriklausomybės kovos iškėlė nemaža šaunių vyrų, kurie ne tik pasižymėjo karo lauke, bet ir vėlesniam nepriklausomam gyvenime suvaidino žymų vaidmenį.

Pulkininkas Jonas Petruitis buvo vienas žymiausių Nepriklausomybės kovų asmenybių. Jeigu jo vėlesnei veiklai galbūt ir nevisi gali pritarti, tai jo karo žygiai visus vienodai priverčia susižavėti jais.

Dar jaunas Jonas Petruitis pirmojo pasaulinio karo pabaigoje atsidūrė Kaukaze, kur būta nemažo būrio lietuvių patriotų. Jie visi, kaip savo atsiminimuose Jonas Petruitis rašo, nė trupučio neabejojo, kad Lietuva turi būti nepriklausoma valstybė. Jie nublokšti toli nuo tėvynės ir nežinodami, kas ten ištikrųjų dedasi, siunčia delegaciją į Lietuvą, į sostinę Vilnių. Šios delegacijos pareiga buvo viską ištyrus grįžti atgal ir tinkamai painformuoti likusius ir dar negalinčius grįžti iš Kaukazo lietuvius patriotus. Reikia atsiminti neįmanomas anų laikų susisiekimo sąlygas ir tik tada gerai suprasime šio pasiryžimo didumą. Iš Kaukazo per daugelį valstybių, aplinkiniu keliu, į Vilnių važiavo be jauno rusų caro armijos poručiko Jono Petraičio dar Pr. Dailidė ir Jazdauskas. Jonas Petruitis iš kalno buvo nusistatęs pasilikti Lietuvoje, o Pr. Dailidė Kaukazo lietuviams duotą pažadą ištesėjo. Jis grįžo ne tik su plačiomis informacijomis, bet ir su įgaliojimais atstovauti Kaukaze lietuvių pabėgėlių reikalus.

Jonas Petruitis rado išbadėjusį dar po karo neatsigavusį Vilnių, rado tebešeimininkaujančius Lietuvoje vokiečius, nors jau Valstybės Taryba, priešakyje su A. Smetona, jau buvo pradėjusi darbą Lietuvai atkurti.

Skaityti daugiau: MŪSŲ ŽUVUSIEJI IR MIRUSIEJI