ANTANAS SODAITIS
Spaudos atgavimo sukaktis priklauso lietuvių tautos kovų sukakčių rūšiai. Šalia 1831 ir 1863 metų sukilimų, 1905 judėjimo ir Nepriklausomybės karų galime drąsiai gretinti kovų etapą lietuviškai spaudai atgauti. Šią ištisą mūsų tautos kovų grandį jungia tas pats ir vienas tikslas — tautos laisvė.
Kita bendra tų kovų žymė yra dar tai, kad buvo kovojama prieš tą patį priešą, rytų kaimyną.
Maskva buvo ir tebelieka išoriniu Lietuvos priešu ir jos didžiuoju pavojumi. Prieš šimtmečius su ja kariavo didieji Lietuvos kunigaikščiai, ji įvykdė Lietuvos padalinimą, atnešė mūsų kraštui skriaudas ir dabar tebeengia mūsų tautą.
Spaudos draudimas irgi buvo caristinės Rusijos viena iš daugelio priemonių lietuvių tautai pasmaugti. Jis buvo pasekmė 1863 m. nepasisekusio sukilimo, po kurio mūsų krašto rusifikacija labai suaktyvėjo. Prasidėjusiam tautiniam kilimui slopinti buvo uždaryta parapijinės mokyklos ir imta persekioti lietuviška knyga, spausdinta lotyniškom raidėm.
Skaityti daugiau: 1904 —1954
1954m. 3
IŠ WARWICK DEEPING ROMANO “KITTY”
Kai senosios St. George giminės palikuonis Aleksas George vedė paprastą krautuvės mergaitę Kitty, jo motina, šaltų aristokratinių papročių moteris, ėmė stengtis, kad šitos vedybos būtų paskelbtos negaliojančiomis. Kai sūnus, vos kelias dienas pabuvęs namie, vėl išvyko į frontą —motina parašė jam laišką.
o o o
Šitas laiškas buvo lygus plienui, rūpestingai ir be atodairos atšaldytas. Jai reikėjo ištisos savaitės laiko, kol ji apmetė šitą laišką, kol sudėjo sakinį prie sakinio, vis lygindama ir taisydama. Be jokių sentimentų, aiškus, apdažytas kilnia meile, kuri atrodė tarsi saulės spinduliai ledo paviršiuje, šitas laiškas buvo velniško meistriškumo kūrinys. Jis kalbėjo apie pareigos supratimą, apie malonų atsakingumo jausmą.
“Mano mielas sūnau, aš rašau tai tik dėl tavęs paties”.
Ji nekaltino, ji neteisė ir nesmerkė. Ji tik išklostė savo sūnui faktus, arba tai, ką ji laikė faktais Ji rašė:
“Aš pasiryžau susidaryti tikrąjį vaizdą. Prieš imdamasi šito tikrai sunkaus žygio, aš pati norėjau įsitikinti, kokia yra tikrovė. Man buvo aišku, kad aš neturiu jokios teisės atverti tau akis, kol pati nežinojau... kad rodau tau tikrą tiesą. Įrodymus aš mačiau pati savo akimis. Norėdama surinkti įrodomąją medžiagą, aš nepasitikėjau kitais”
Skaityti daugiau: ŽAIZDA PRIEŠ MŪŠĮ
Dabar okupantų tarnai Lietuvoje nesigėdija teigti, esą, Lietuvos pavergimas Rusijos valdžion — lietuviams turėjęs didelės naudos. Tačiau pažvelgkime į rusų okupacijos, trukusios net 120 metų, faktus ir iš tikrųjų pamatysime visai kitą vaizdą.
Pagrindinė priežastis, kuri skatino Rusijos autokratus pasmaugti Lietuvos ir Lenkijos bendruomenę, buvo tai, kad lietuvių ir lenkų konfederacija buvo laisvės švyturys, viliojęs maskolių baudžiauninkus. Rusijos vyriausybė tą faktą pripažino netgi savo diplomatinėse notose.
Iš tikrųjų. Neužmirškime, kad Lietuvos ir Lenkijos bendruomenė buvo vienintele demokratine santvarka pagrįstas dviejų valstybių telkinys. Apie visuotinę piliečių lygybę anais laikais dar nebuvo kalbos ligi prancūzų revoliucijos pradžios. Viešpatavo monarchai. Niekur Europoje dar nevaldė plačiosios masės, tik kai kur bajorai ir miestai turėję šiek tiek savivaldos. Tačiau Lietuvoje ir Lenkijoje valdžią turėjo gausus bajorų luomas, o miestai irgi naudojosi savivalda. Bajorystė buvo paveldima ir nėjo iš valdovo malonės. Bajorų buvo ir bežemių ir visiškų skurdžių, Lietuvoje vadintų plikbajoriais. Tačiau politiniame gyvenime visi bajorai nežiūrint jų turto stovio turėjo lygias teises. Bajorai rinkos sau valdovą, teisėjus ir vietinius valdininkus ir, be to leido įstatymus. Seime dalyvavo ir miestų atstovai, turėję balsą svarstant miestų reikalus. Mokesčius skyrė ne valdovas, bet seimas. Kariuomenė buvo iš apmokamų samdinių. Visuotinos mobilizacijos, nei rekrūtų sistemos Lietuvoje nebuvo. Pavietų arba apskričių seimeliuose dalyvaudavo visi bajorai, kurie rinko atstovus į Seimą. Miestų savivaldybių rinkimuose dalyvaudavo visi miestiečiai. Yra faktas, kad niekur kitur politiniuose rinkimuose nedalyvaudavo tokios žmonių masės, kokios dalyvaudavo Lietuvoje ir Lenkijoj. Tai buvo platūs pagrindai moderniškai demokratijai.
Skaityti daugiau: RUSIJA VISADA LIETUVAI REIŠKĖ MIRTĮ
KUN. DR. STASYS VALIUŠAITIS
Rodos, tik vakar apleidome savo Tėvynę, rodos, tik vakar palikome prie kiemo vartų parymusią, apsiašarojusią motinėlę, žilagalvį tėvelį, neramiai žiūrintį į tamsėjantį dangų brolį, geltonkasę seselę. Rodos, taip neseniai gyvenome Tėvynėje. Tenai kūrėme naują gyvenimą, žengdami sparčiais žingsniais į subrendusių tautų gretas. Rodos, lyg vakar skambėjo sutartinė, beverčiant šienelį. Rodos, dar vakar jautėmės laimingi, dirbom ir tikėjom, kad Vasario 16-sios užžiebtas žibintas švies amžinai.
Tu man žydėt žadėjai visą rytą,
Tu man žydėt žadėjai visą dieną
Ir pro langelį, vėtrų užpustytą,
Ir pro rudens, pro pilką mėnesieną . . .
Deja ! ..
Tu man žadėjai. . . Pažadus pamynė
Purvais suterštos svetimųjų kojos,
Ir vėl ir vėl mes raudanti Tėvynė
Gyvi tik prošvaistėj kitų dienų rytojaus.
B. Brazdžionis
Skaityti daugiau: TAU, TĖVYNE, MŪSŲ KANČIOS IR GYVYBĖ!
1954m. 1
IGNATUKAS SAUGO SOVIETINES PASLAPTIS
RAULAS GURGA
Vietoj “Kario” bolševikai iš pradžių leido “Karių Tiesą ” Ji buvo siuntinėjama ne tik kariams, bet ir visiems “Kario” skaitytojams. Kadangi buvo dienraštis, ir dar neplonas (po 12-16 psl.), tai kasdien ją pardavinėdavo ir Kauno gatvėse. Laikraščių pardavėjai vaikai pasakodavo, kad “Karių Tiesos” daugiau parduodavo, negu “Tiesos” ir kitų laikraščių. Nors ir “Karių Tiesa” buvo bolševikinė, bet kompartijai tai netiko.
Netiko ir iš Rusijos atsiųstiems politrukams, prikomandiruotiems dirbti prie “Karių Tiesos” redakcijos. Kartą vienas jų atvirai išsireiškė vyriausiojo redaktoriaus Pajaujo ir techninio redaktoriaus Butkaus akivaizdoje:
— Neilgai sovietinė vadovybė pakęs, kad apygardinis kovotojų laikraštis būtų puošnesnis už centrini karių, t. y. visos Sovietų Sąjungos— raudonosios armijos organą “Kras-naja Zviezda.”
Vyr. redaktorius Pajaujis mėgino ginti, girdi, lietuviai yra pratę leisti gražius laikraščius.
— Tai nesvarbu, — atsakė rusas politrukas—Turės prisitaikinti prie bendros sovietinės spaudos.
Iš tikrųjų, “Karių Tiesa” buvo daug puošnesnė ir įdomesnė už rusų spaudą. Gausiai paveiksluota.
Skaityti daugiau: ŠAUNAUS POLITRUKO LIŪDNI UŽRAŠAI
