ST. BUTKUS
Greta mūsų bendrosios spaudos turėjome gausią ir savąją karinę spaudą, kuri ypač buvo išaugusi Nepriklausomybės metais. Nors lietuvių tauta nėra militaristinė,—ji rami taikingų artojų šalis, — bet kada aplink iš visur supo pavojai, gresia mūsų laisvei ir nepriklausomybei, ir ramusis artojas turėjo susirūpinti gimtosios šalies saugumu. Pasiruošimas apsiginti, išgyventos kovos dėl laisvės, savaime aišku, turėdavo palikti pėdsakų ir spaudoje. Tuo būdu gimė ir mūsų karinė raštija. Kaip ir pati tauta, mūsų karinė spauda nebuvo agresyvi ir imperialistinė bet ieškanti kelių eiti drauge su patriotingąja visuomene ir jaunimo eilėse kelti vien tyrąją tėvynės meilę ir kultūringojo piliečio savybes. Todėl nenuostabu, kad ypač jaunimo tarpe mūsų karinė spauda buvo mielai sutinkama.
Nors mūsų karinė spauda išaugo tik Nepriklausomybės metais, bet jos užuomazgos reikia ieškoti senojoje Lietuvos valstybėje. Pirmieji raštai, žinoma, pagal anų laikų aplinkybes buvo rašomi ne lietuvių kalba: gudiškai, lenkiškai ir lotyniška, kol pagaliau buvo prieita prie savosios lietuviškosios kalbos, ypač 19 a. Turimomis žiniomis, dar unijų laikais apie karinius laimėjimus Maskolijoje būdavo išleidžiami biuleteniai “Nowiny” (Naujienos). Lietuvių kalba karinių raštų pradėjo duoti mūsų tautos 1794, 1831 ir 1863 metų sukilimai. Nuo jų liko raštų ir dainų, pavyzdžiu): “Nuog austrijoko, maskoliaus, prūso, gelbėk, Dieve, Tėvynę mūsų...” arba: “Blizga šoblės, lancai, ten stovėjo visas pulkas—žemaičių povstan-cai...” ir daugelis kitų. Vienos jų buvo sukurtos ir parašytos lietuvių kalba, o kitos, nors ir lietuvių kūrybos, bet svetima kalba. Vėliau kai kurios jų buvo išverstos į lietuvių kalbą bene vysk. A. Baranausko.
Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOJI KARINĖ SPAUDA
VYT. ARŪNAS
Šiuo metu daug kalbama apie Europos gynima, bet toj pačioj Europoj atsiranda defetistų, kurie skelbia, jog ji negalės būti ginama prieš neįveikiamą Rusijos armiją, kuri turi masinį žmonių rezervą, kurios žemės turtai neišsemiami ir panašiai.
Į tai prancūzų kariniai ekspertai papunkčiui atsako į šiuos defetistų tvirtinimus:
1. Sovietų armija neįveikiama, reikia tik prisiminti Napoleono ir Hitlerio nepasisekimus
Defetistai aiškina, jog sovietų armija turi galingą artileriją, masę šarvuočių ir didelį skaičių kareivių, kad rusų tauta yra patrijotinė ir invazijos atveju mokės stipriai muštis.
Taip, sovietų armija, kaip praeity taip ir dabartyje, yra daugiau artilerijinė ir ta garbė jai priklauso užpelnytai, kada aviacijoje garbė priklauso anglams, pėstijos ofenzyvoje vokiečiams, o defenzyvoje prancūzams.
Nežiūrint kieno būtų sovietų armija komanduojama, Žukovo ar Suvorovo, ji pasiliks ištikima savo senajai taktikai, kuri yra sekanti: jos artilerija padaro fronte skylę, į kurią paskui metami šarvuočiai, o po jų seka geri pėstininkai, gi užpakaly jau eina menkesni kariai. Bet kaip kiekviena taktika turi savo silpnų vietų, taip ir čia silpnumas prasideda ten, kur jau nebepasiekia artilerijos ugnis. Paskutiniajame kare šis rusų armijos taktinis stiprumas tesiekė tik 300 kilometrų, po to jos smūgis jau nustoja stiprumo.
Skaityti daugiau: EUROPA TEBEVAIDINA LEMIAMĄ VAIDMENĮ
