ĮSPĖJIMAS VISAM PASAULIUI
Masinės deportacijos į Sibirą...
“Amerikos Balsas” VI. 14 popietėje
1941 m. birželio 14 d. sovietai pradėjo masinį Pabaltijo gyventojų trėmimą į Sibirą ir kitas tolimas Sov. Sąjungos sritis. Tai buvo barbariškiausias Sovietų Sąjungos prievartos aktas, nukreiptas prieš šias tris taiką ir laisvę mylinčias tautas, su kuriomis Sov. Sąjunga dar 1920 metais buvo sudariusi vadinamąsias “amžinąsias taikos sutartis”, iškilmingai pasižadėdama visais laikais gerbti šių valstybių laisvę ir nepriklausomybę, ir nesikėsinti į šių valstybių teritoriją.
Deja, lygiai prieš dešimtį metų, ano baisiojo birželio 14 d., Kremlius padarė dar vieną žingsnį, užsitraukdamas sau prakeikimą. Kremliaus valdovai pasirįžo išnaikinti lietuvių, latvių ir estų tautas, ištremdami jas iš Tėvynės, ir pasmerkdami šimtus tūkstančių nekaltų žmonių lėtai mirčiai sovietų vergų stovyklose.
Šiandien AMERIKOS BALSAS, prisimindamas šimtus tūkstančių nekaltų sovietų smurto aukų, perduos tikrą trėmimo istoriją, kurią mums išsaugojo vienas savo tėvų, brolių ir sesers likimo išvengęs sūnus Vytautas.
Šiaurės Rytų Lietuvoje yra virš penkių tūkstančių gyventojų turįs apskrities miestas Utena. Miestą į dvi dalis skiria asfaltu lietas plentas, einąs kuone per visą kraštą. Tarp stoties ir pašto gal dar ir dabar paplentėj tebestovi namai, kur gyveno Vytautas.
“Mūsų šeimą sudarė aštuoni asmenys: tėvelis su mamyte, mes, penki broliai, ir jauna sesuo. Jauniausiam broliukui buvo septyneri metai. Aš buvau pats vyriausias. Studijavau teisės mokslus Vilniaus Universitete.
Tėvas, atėjus bolševikams, buvo iš tarnybos atleistas. Maždaug du kartu į savaitę jį tardydavo NKVD. Apie tardymus jis retai teprasitardavo — gal tik tiek, kad vienintelis NKVD nuolat statomas klausimas buvo gana keistas: “Kodėl tave ir prastižmonės — proletarai užstoja?”