ĮSPĖJIMAS VISAM PASAULIUI

Masinėdeportacijos į Sibirą...

“Amerikos Balsas” VI. 14 popietėje

1941 m. birželio 14 d. sovietai pradėjo masinį Pabaltijo gyventojų trėmimą į Sibirą ir kitas tolimas Sov. Sąjungos sritis. Tai buvo barbariškiausias Sovietų Sąjungos prievartos aktas, nukreiptas prieš šias tris taiką ir laisvę mylinčias tautas, su kuriomis Sov. Sąjunga dar 1920 metais buvo sudariusi vadinamąsias “amžinąsias taikos sutartis”, iškilmingai pasižadėdama visais laikais gerbti šių valstybių laisvę ir nepriklausomybę, ir nesikėsinti į šių valstybių teritoriją.

Deja, lygiai prieš dešimtį metų, ano baisiojo birželio 14 d., Kremlius padarė dar vieną žingsnį, užsitraukdamas sau prakeikimą. Kremliaus valdovai pasirįžo išnaikinti lietuvių, latvių ir estų tautas, ištremdami jas iš Tėvynės, ir pasmerkdami šimtus tūkstančių nekaltų žmonių lėtai mirčiai sovietų vergų stovyklose.

Šiandien AMERIKOS BALSAS, prisimindamas šimtus tūkstančių nekaltų sovietų smurto aukų, perduos tikrą trėmimo istoriją, kurią mums išsaugojo vienas savo tėvų, brolių ir sesers likimo išvengęs sūnus Vytautas.

Šiaurės Rytų Lietuvoje yra virš penkių tūkstančių gyventojų turįs apskrities miestas Utena. Miestą į dvi dalis skiria asfaltu lietas plentas, einąs kuone per visą kraštą. Tarp stoties ir pašto gal dar ir dabar paplentėj tebestovi namai, kur gyveno Vytautas.

“Mūsų šeimą sudarė aštuoni asmenys: tėvelis su mamyte, mes, penki broliai, ir jauna sesuo. Jauniausiam broliukui buvo septyneri metai. Aš buvau pats vyriausias. Studijavau teisės mokslus Vilniaus Universitete.

Tėvas, atėjus bolševikams, buvo iš tarnybos atleistas. Maždaug du kartu į savaitę jį tardydavo NKVD. Apie tardymus jis retai teprasitardavo — gal tik tiek, kad vienintelis NKVD nuolat statomas klausimas buvo gana keistas:    “Kodėl tave ir prastižmonės — proletarai užstoja?”

Skaityti daugiau: ĮSPĖJIMAS VISAM PASAULIUI

LIETUVIŠKOJI KARINĖ SPAUDA

STASYS BUTKUS

(Pabaiga)

Kariuomenės štabo Spaudos ir Švietimo Skyrius, nuo pat 1921 m. iki pirmosios bolševikinės okupacijos, kasmet išleisdavo kišeninius KARIO kalendorius. Po kelerių metų pertraukos, KARIO kalendorėlis 1945 metams buvo išleistas jau tremtyje, Berlyne, Šaulių Sąjunga irgi šauliams kasmet leisdavo šaulių kalendorius. Karių religiniai reikalai irgi nebuvo pamiršti. Kar. Št. Spaudos ir Švietimo Skyriaus buvo išleista kariams maldaknygės: Karys Katalikas ir Karys Evangelikas.

Be karinės knygos, dar buvo išleista vienkartinių leidinių: Savanoris Kūrėjas, Savanoriai Kūrėjai; Lietuvos karo invalidams kasmet išleisdavo “Lietuvos Karo Invalidą” ir “Vyčio ženklą.” Taip pat “buvo išleista (daugiausia Kar. št. Spaudos ir šviet. Skyriaus) ir atspaudų: J. Ramanausko “Seinų partizanai,” V. S. “Mūsų karinės aspiracijos XIX šimtmetyje,’” plk. ltn. K. Ališausko “Giedraičių kautynės,” plk. ltn. Žukaičio “Panevėžio operacijos,” A. Ružancovo “Kaunas 1831 ir 1863 m. sukilimuose” ir kitų autorių.

Bibliografijos srityje pirmomis Nepriklausomybės dienomis buvo iž-leistas A. Ružancovo paruoštasis šios šakos leidinys ir 1922-1929 m. būvyje buvo leidžiama “Karo ir literatūros rodyklė.” Kariuomenės Centrinė Biblioteka yra išleidusi 3 tomus (per 1000 puslapių) savo knygų ir periodikos katalogą, pirmąjį Lietuvos šios rūšies leidinį.

Skaityti daugiau: LIETUVIŠKOJI KARINĖ SPAUDA

POGRINDŽIO SPAUDA NACIŲ OKUPACIJOS METU

K. PELĖKIS

(Pabaiga)

Pogrindžio spauda prieš naciųpastangas išvežti lietuvius darbams

Kai naciai paskelbė Lietuvoje totalinę darbo mobilizaciją, norėdami sumobilizuoti lietuvius priverčiamiems darbams Reichan, pogr. spauda rašė:

“Šiandien atviru veidu vokiečiai skelbia totalinę darbo mobilizaciją. Lietuviams tai reiškia totalinį tautos naikinimą. Dešimtys tūkstančių lietuvių jau Vokietijos darbuose. Pusbadžiu maitinami, drabužio negaudami, lageriuose laikomi, jausdami kiekviename žingsnyje pabrėžiamą vokiečio pranašumą ir jo geresnį maistu ir drabužiu aprūpinimą, už mažiausį nepasitenkinimą baudžiami net koncentracijos stovyklomis — tiek lietuviai, tiek kitų tautų žmonės, prievarta čia atvežti, sakosi pėsti grįžtų, kad tik galėtų. Bet jie yra paversti N. Europos vergais ir moderniom priemonėm saugomi. Kuo daugiausia išspausti iš jų darbo energijos ir nelaikyti jų savame krašte, yra dvigubas Reicho interesas. Jų vieton atsiunčia vokiečius ir vok. repatrijantus, kad jie išvengtų bombardavimo, čia, Lietuvoje, užimtų lietuvių vietas, neprivalėdami jokių karo prievolių, naudodamiesi išimtinėm privilegijom, asmeniškai pasipelnytų ir kraštą perimtų iš lietuviškų į vokiškas rankas.”

Skaityti daugiau: POGRINDŽIO SPAUDA NACIŲ OKUPACIJOS METU

JUOZAS KRUMINAS.

Po sunkios ir ilgos ligos, š. m. birželio 1 d. Vokietijoj mirė rašytojas-poetas

JUOZAS KRUMINAS.

Nepriklausomos Lietuvos laikais velionis buvo nuolatinis KARIO bendradarbis. Jo skaidrūs, ugningi karines nuotaikos eilėraščiai dažnai pasirodydavo mūsų žurnale.

Mūsų mielajam bendradarbiui prisiminti, čia duodame vieną J. Krumino eilėraštį, tilpusi 1939 m- KARYJE.

DAINA PER AUDRĄ
Vejas sulingavo smilgą šalia kelio,
Vejas tamsioj girioj ėmė ūžt ir gaust. 
Lankstėsi sušvilpę šakos beržo žalio, 
Debesys pajuodę lipo ant dangaus.

Mūsų kuopa žengė iš karštų pratimų,
Iš plačių dirvonų tėviškės laukų-
Debesys artėjo, viesulas nerimo,
Beržui šalia kelio buvo nejauku.

Skaityti daugiau: JUOZAS KRUMINAS.

EIK ARBA MIRK!

IŠ PRANCŪZŲ SVETIMŠALIŲ LEGIONO GYVENIMO

SERŽANTAS X, MLE 86 613

Bevartydamas pageltusius užrašus, nuo ilgo užsigulėjimo kuprinėje, išnešiotos po Saharos dykumą, Senegalijos miškus, Maroko kalnus, Tuniso apkasus ir perkvipusius benzinu, riedant tanku po Europą, radau mažytę sudžiūvusią gėlelę.

Dabar dar galvoju, kad, gal būt, tikrai ji buvo mano laimės nešėja, kada aplinkui tiek draugų žuvo, aš išlikau gyvas. Nes ji man buvo įduota iš tikros meilės.

Prisimenu gerai tą įvykį, kaip vieną dieną 1944 metais mes stovėjome išsirikiavę didžiajame Sidi-Bel-Abbes svetimšalių legiono kareivinių kieme pasiruošę paradui, prieš išvykstant į frontą.

Karštas pietų vėjas, pučiąs nuo Saharos, vos vos judino medžių šakas ir, apsirengę pilnoj žygio aprangoj, po plieniniais šalmais mes prakaitavome, laukdami kol išneš iš garbės salės legiono vėliavą.

Šį kartą baltos kepurės buvo sudėtos į maišus.

—Baionette au!..., — pasigirdo komanda.

Sužvangėjo durtuvai.

—Presenteeez... armes!

Ritmiškai, kaip vienas, pasikėlė šautuvai pagarbai.

Kieme įsiviešpatavo tyla. Iš gretimo sodelio, kur randasi legiono garbės salė, pasirodė legiono vėliava, nešama jauno leitenanto, bet kurio krūtinė buvo nusagstyta ordenais, kokių retai turi ir senas karininkas, šalimais ėjo seržantas, kaporalas ir užpakaly trys legionieriai. Visi jie buvo verti eiti šalia šios garbingos vėliavos, kuri linko nuo gausių ordenų. Jų krūtines irgi puošė kryžiai, medaliai ir kitokie pasižymėjimo ženklai.

Visi sulaikę alsavimą žiūrėjo, kaip vėliava sustojo išsirikiavusio kvadratu pulko vidury. Tada pasigirdo nauja komanda:

--Au drapcau!

Ir orkestras pradėjo groti. Legionieriai stipriau suspaudė šautuvų buožes, žiūrėdami į šią vėliavą, kuri yra mačiusi tiek daug paskutinių žvilgsnių.

Kiemo šone susirinkę civiliai, dauguma karių šeimos nariai, irgi su pagarba žiūrėjo į vėliavą.

—-Legionieriai! — prabilo pulkininkas. — Jums tenka garbingas uždavinys ir jūs turite būti patenkinti, kad buvote parinkti į šį, žygio pulką, kuris vyksta laisvinti Europą. Aš jus siunčiu į mūšį. Eikite, atlikite garbingai uždavinį, pasilikite ištikimi legiono tradicijoms, ir, jei reikės, mokėkite garbingai mirti, nepadarydami gėdos savo vėliavai, kuri matė tiek daug herojiškai žūstančių legionierių...

Po parado civiliai prisiartino prie išsirikavusių legionierių atsisveikinti. Pro mane praėjo vieno karininko žmona, vedina mažą trijų metų mergaitę.

—Mama, aš noriu šiam seržantui įduoti gėlelę...

Motina pasižiūrėjo į ją ir mane. Kodėl ne?

—Įduok.

Mergaitės, priėjusi prie manęs, pasistiepė ant pirščiukų ir ištiesė gėlelę. Aš pasilenkiau ir paėmiau iš jos rankelių, užsikišdamas už atlapo, kuo meiliausiai stengdamasis nusišypsoti. Bet mergaitė nesitraukė.

—Mama, aš noriu jį pabučiuoti.

Perdavęs savo automatą kaimynui, drebančiom iš susijaudinimo rankom pakėliau nuo žemės, ir ji, prisispaudusi prie manęs, pabučiavo į žandą.

Šis gal nereikšmingas įvykis mane sujaudino, jog mano akys sudrėko. Kas aš jai? Jei ne ji, tai gal niekas nebūtų atėjęs pasakyti sudiev. Ir šioj mažoj mergaitėj aš pajutau, kad visi pasilikę civiliai dėkoja ne man vienam, bet ir visiems mano draugams, atvykusioms iš toli ir dabar einantiems kovoti už laisvę.

Vakare, susėdę į šarvuočius, motorams keliant didžiausį triukšmą, riedėjome Sidi Bel-Abbes gatvėmis Orano link, kur turėjome pasikrauti į karo laivus.

Gatvės buvo pilnos žmonių ir, tankams pravažiuojant, visi mums šaukė:

—Grįžkite laimingi!...

Skaityti daugiau: EIK ARBA MIRK!

Subkategorijos