Nelė Mazalaitė-Kruminienė
Tai, kas čia pasakojama, yra dar viena istorija, girdėta iš tų, kurie paliko mūsų žemę neseniai, kurių beveik visos dienos susideda iš įvykių, mums atrodančių netikrais, tačiau tai tiktai teisybė.
Buvo sausio galas, vakaras. Ką tik mėnuo iškilo, kiek tik galėjo, miškas dailiai užsnigtas, ir labai tylu—ir tuo metu keturi vijosi vieną. Jie lenkė jį, kaip šunes žvėrį, iš visų šonų, ir jis galėjo tik trauktis, nesirinkdamas kur. Šitas partizano tėvynės pakraštys nebuvo jo gimtasis. Atvirkščiai, visai svetimas, tačiau, kai tėviškėj ir apylinkėj jis negalėjo liktis dėl to, kad perdaug nereikalingų akių jį pažino, jis buvo atsiųstas su svarbiais reikalais į tą pusę. Ir šitą naktį, savo paskutinio uždavinio vykdymo metu, buvo užkluptas.
Kad atitrauktų priešų dėmesį nuo vietos, kur galėjo pražūti daugiau žmonių, jis iš pradžių metėsi į priešingą pusę, viliodamas savo persekiotojus paskui save. Jis viliojo juos šūviais ir du iš šešių amžiams pabaigė medžiojimą. Tačiau likusieji atkakliai, su įniršimu sekė jį. Dabar bėgo jie mišku, jie dangstėsi už medžių ir protarpiais šaudė. Kulkos nuraudavo pušies žievės skiautę ar numesdavo sniego gniūžtą, bet vienas nepataikė kurio iš keturių, nei keturi vieno. Ir ūmai tas vienas pajuto, kad jo ginklas nebeveikia ir jį apėmė šiurpus šaltis: jis buvo užpultas taip, kad spėjo pagriebti tik revolverį ir dabar tasai gulėjo jo rankose nenaudingas. Jį tik galėjai sviesti kaip akmenį ir tik vieną kartą. Mirtis nereiškė daug šitokiame gyvenime — ji buvo reiškinys toks pat paprastas, kaip miegas, kuris užgula pavargusį, tačiau šitie žmonės niekada nemirė tuščiai ir beprasmiškai — dabar jo dalis buvo tokia. Jis žinojo, kad būtų beveik tas pats ar paklius jiems gyvas, ar miręs: lavonas, kuris turi veidą, yra pavojus laisviesiems. Ir tai dėlei šito jis drebėjo.
Skaityti daugiau: TENAI...
V. Petravičius.
Atrodė, kad laikas sustojo. Diena celėje slinko pašėlusiai lėtai. Pikčiausia man buvo šiandien, kai įskridęs vėjas nudraskė pakampėje kabojusius voratinklius ir kažkur nuvijo jų meisterį vorą. Anksčiau aš praleisdavau ištisas valandas, stebėdamasis voro sumanumu, įvilioti į tinklą naiviąsias museles ir jas rafinuotu būdu likviduoti.
Tylu. Koridoriuje girdėti monotoniški vokiečių sargybinio žingsniai, ir kartais iš tolimų kamerų atklystus mušamos moters klyksmas, šalta ir nuobodu. .
Pradėjau ekskursuoti nuo vienos ligi kitos sienos kampo, peržiūrėdamas, mažiausia jau šimtąjį kartą, sienoje įbrėžtus užrašus ir monogramas. Aukštai sienoje pro keturkampį langelį buvo matyti dangaus ir debesų fragmentai ir gracingos bokštų linijos.
Mane apėmė noras pažiūrėti į gatvę. Rizikuodamas būti žandaro pastebėtas, užkopiau ant grėzdų (narų) ir mečiau žvilgsnį į priešais gulinčius centrinius kalėjimo vartus. Sunkvežimiai siuvo pirmyn ir atgal, atveždami naujus kalinių transportus, o kiti išvežiodami juos darban. Prie Gestapo raštinės, palikdami gatvėje dviračius, sustodavo eilės žmonių, senų, jaunų, vyrų ir moterų. Jie, neilgai ten pabuvę, vėl grįždavo atgal.
— Aišku, jų agentai su pranešimais, — nusprendžiau.
Skaityti daugiau: DIENOS SLENKA NENUOBODŽIAI
