ŽMONIJOS SIAUBAS EINA

ALGIMANTAS Gi. ...US

Žvangindamas pačiais moderniausiais ginklais, tai vėl “taikiai” šypsodamasis šėtoniško gudrumo grimasomis, Maskvos raudonasis imperatorius tebežengia į priekį. Užgrobtuosius kraštusir žmones totališkai naikindamas, kaimyninius ir silpnesniuosius — gąsdindamas, o visą laisvąjį pasaulį — kiršindamas ir mulkindamas, rusiškojo imperializmo siaubas dieną naktį visu platumu rengiasi kraštutiniam ir lemiamam žingsniui.

Visam laisvajam pasauliui, žmonijos Sąžinei — dar nepakako Pabaltijo tautų užgrobimo ir naikinimo baisiųjų pavyzdžių, pradedant 1940, 1941, 1944 metais. Demokratinės Vakarų galybės, sužlugdžiusios hitlerinės Vokietijos imperializmą, o Antrąjį Pasaulinį karą vedusios tautų laisvės ir patvarios taikos šūkiu, šiandien klaikiai tebežiūri į visą eilę Europos kraštų, karo eigoje atsidūrusių žvėriškos komunistinės sistemos katile...

Maskvinio voro tinklas gudriai supančiojo gabius prezidentus, net karo vadus, apstatydamas juos stalininę “religiją” išpažįstančiais patarėjais. Tuo būdu karas buvo laimėtas, taika pralošta, o šimtai milijonų žmonių, sadistiškiausiomis priemonėmis morališkai ir fiziškai kankinamų ir žudomų, tebešaukia dangaus keršto savo budeliams. Šimtai tūkstančių benamių tremtinių iš įvairių kraštų, pasilikusių už anos velniškos uždangos, šiandien blaškosi po visą pasaulį, svetingai ar šiurkščiai priimami, o kartais neturėdami kur ir galvos priglausti, lyg ta benamė Korėjos mergaitė, iš nuovargio užmigusi ant akmens pakelėje... Tuo tarpu didžiosios demokratinės pasaulio jėgos sakosi nesančios pakankamai pasirengusios raudonajam siaubui duoti lemiamą atsakymą kalaviju ir ugnimi.

Kieno gi kaltė? Kas anuomet atpalaidavo nuo grandinės šį epokalipsinį žvėrį?...

Skaityti daugiau: ŽMONIJOS SIAUBAS EINA

Didžioji lietuvių tautos tragedija

A. MERKELIS

Mikalojus Konstantas Čiurlionis viename savo paveiksle vaizduoja ant kalnelio su pienės pūkeliais žaidžiantį kūdikį. Viršum jo — juodas aras, galingai išskėstais sparnais. Jis skrenda tiesiog į žaidžiantį kūdikį. Jo plėšrūs nagai parengti kiekvieną momentą čiupti nekaltą auką. Rodos, visa erdvė pilna klaikaus nerimo, šiurpaus mirtinio pavojaus. Tik žaidžiąs kūdikis jo nemato ir nejaučia. Jis įsigilinęs į savo žaidimą, jis kupinas trykštančios gyvybės ir jo sąmonėj dar negimusi mintis apie pavojų, galintį ją nutraukti.

Šiame M. K. Čiurlionio paveiksle, tartum, pranašingai pavaizduotas Nepriklausomos Lietuvos tragiškas likimas. Iš pirmojo karo griuvėsių prisikėlusi nepriklausomam gyvenimui, Lietuva tiek savy jautė gyvybės, energijos, pasiryžimo ir pasitikėjimo savo jėgomis, jog svetima jai buvo mintis apie galinčius nepriklausomybę sužlugdyti pavojus.

Daug iškentusi svetimųjų priespaudoje, daug aukų sudėjusi laisvės kovai, Lietuva, sulaukusi laisvės, ja ir tegyveno ir atrodė, kad nebėra jėgų, kurios įstengtų iš jos laisvę išplėšti. O jei kas kėsintųsi į jos laisvę, ją gintų iki paskutinio kraujo lašo. Taip kalbėjo valstybės ir visuomenės vyrai, taip rašė spauda. Kalbėti ir rašyti buvo drąsu, nes kurį laiką aplink rimto pavojaus ženklų lyg ir nebuvo.

Nuolatos buvo pabrėžiamas ir Lietuvos saugumas, nes atrodė, kad Lietuva esanti toli nuo galimų karo židinių. Kai Vakaruose pradėjo telktis niaurūs karo audros debesys, tuomet viešose kalbose ir spaudoje ypač stipriai būdavo pabrėžiamas Lietuvos saugumas. Tačiau ir tose kalbose buvo galima jausti šiek tiek netikrumo, kad Lietuva jau nėra taip saugi, kaip ji norėtų.

Argi Lietuva iš tikrųjų buvo saugi?

Skaityti daugiau: Didžioji lietuvių tautos tragedija

LIETUVOJE TEBESIAUCIA BAISUSIS BIRŽELIS

Jei žmogui pakaktų tenkintis vien materialiniais klausimais, negalima būtų pasakyti, kad gyvenimas Lietuvoje — miestuose — būtų neįmanomas. Miestiečiai dabar jau turi ir prekių ir maisto... bet, nuolatiniu baimės jausmu nusikratyti negali. Baisiosios, pirmosios rusų okupacijos metu vykdytos deportacijos tebesitęsia. Kasmet po kelis kartus buvo vykdomi didesnio ir mažesnio masto vežimai. Kartais buvo daugiau vežama iš vienos vietos, kartais iš kitos. Visi miestai ir miesteliai atidavė savo duoklę, o paskutiniuoju metu deportacijos visu savo svoriu krito ant Ūkininkijos, kuri yra nelaimingiausias mūsų kraštoelementas. Visi gali suprasti, ką ūkininkui reiškia kolchozas... Buvo baisių tragedijų — nusižudymų, padegimų, išėjimų į mišką... Žiauri okupanto ranka nekreipė dėmesio į jokias reakcijas, ir kraštas šiandieną veik ištisai sukolchozintas. Daug ūkininkų bevelijo persikelti į miestus, kur uždarbiai didesni... kiti su rezignacija priėmė savo likimą...

Panašiai rezignavo šimtai tūkstančių deportuotųjų. Deportacijos nukreiptos į Sibirą. Išvažiavus iš Lietuvos ribų, jau apie Minską, vagonų durys atidaromos ir langai atkalami. Iškabinami užrašai: Savanoriai į Rusiją ir pan. Bėgti galima pakeliui, ir kas susidaro pinigo,gali ir iš tokio Altajaus, nusipirkęs bilietą, grįžti atgal, bet kas iš to. Tokius sugauna ir vėl deportuoja, nes gyventojų kontrolė yra žiauri.

Blogiau yra nuteistiesiems į darbo stovyklas. Čia sąlygos buvo neįsivaizduojamai sunkios. Tik po 1949 m. rugpiūčio mėn. kiek pagerėjo — spėjama, po to, kai užsienyje buvo pradėtas kelti sovietų koncentracijos lagerių klausimas. Susidaro įspūdis, jog rusai privengia užsienio opinijos ir dar nesijaučia galį daryti visur, ką tik nori. Jie lietuvių nekenčia ir visi įsitikinę, kad krašte jau seniai nė vieno lietuvio nebūtų likę, jei rusai būtų laikę savo laimėjimus galutinais.

Skaityti daugiau: LIETUVOJE TEBESIAUCIA BAISUSIS BIRŽELIS

Dr. Kazimierą Grinių prisiminus

Iš žurn. Henriko Blazo kalbos, pasakytos per Dr. Kazimiero Griniaus mirties vienerių metų minėjimą, New Yorker viešbutyje,New Yorke, N. Y., 1951 m. birželio mėn. 9 d.

Praėjo vieneri metai, kai netekome Dr. Kazio Griniaus — tautos žadintojo, jos politinės sąmonės formuotojo, varpininko, nepriklausomos Lietuvos ministerio pirmininko ir Lietuvos Respublikos prezidento. Jo gyventasis laiko tarpas apėmė lietuvių tautos ir valstybės istorijoje ištisą epochą, kurios pradžia buvo itin panaši į dabar gyvenamus laikus.

Gimė Dr. Kazimieras Grinius 1866 metų gale. Anuometinę Lietuvą vergė rusiškasis carizmas. Po 1863 metų sukilimo prieš Rusijos imperiją Lietuvoje siautėjo rusiškasis teroras ir reakcija. Sukilimo dalyviai arba dar tebesėdėjo kalėjimuose, arba teismo nubausti pėsti buvo varomi į Sibiro katorgą, arba pabėgę iš Lietuvos į Vakarų Europą kaip politiniai tremtiniai ieškojo sau prieglobsčio ir saugių gyvenimo vietų Vestfalijoje, Anglijoje, Turkijoje, Amerikos Jungtinėse Valstybėse.

Pačioje Lietuvoje dar tebestovėjo kartuvės, kuriose buvo kariami sukilimo vadai, dar nenudžiūvęs buvo kraujas rusų išžudytųjų lietuvių sukilėlių. Muravjovą Koriką Vilniuje pavadavo kiti caro satrapai, kurie vykdė toliau lietuvių tautos naikinimo, persekiojimo ir nutautinimo darbus. 1865 metais buvo uždrausta lietuviškoji spauda. 1866 metais į Lietuvą buvo privežta dešimtys tūkstančių burliokų, kurie buvo įkurdinami ūkiuose, iš lietuvių atimtuose, pastaruosius už dalyvavimą sukilime prieš caro imperiją į Sibirą ištrėmus, nužudžius arba jiems į Vakarų laisvąjį pasaulį pabėgus.

Skaityti daugiau: Dr. Kazimierą Grinių prisiminus

LIETUVOS VIETINĖ RINKTINE 1944 METAIS

PLK. O. URBONAS

BŪKLĖ LIETUVOJE V. RINKTINĖS ORGANIZAVIMO IŠVAKARĖSE

1943-jų metų antrojoj pusėj gyvenimas Lietuvoje pasidarė visiškai neįmanomas. Vokiečių pralaimėjimas ties Stalingradu, galima sakyti, palaužė jų galybę. Tiesa, Charkovo rajone jie dar sugebėjo išplėsti trumpą puolimą, tačiau visiems jau aiškėjo, jog artinasi laikas, kada jie nesugebės ne tik pulti, bet netgi išlaikyti braškantį Rytų frontą.

Bolševikai, išplėšdami savo puolimą fronte, užfrontėje pradėjo rodyti labai didelį aktyvumą. Gausūs būriai parašiutininkų buvo nuleisti priešo užnugaryje. Čia jie susijungė su visokio plauko žmonėmis, kurie panorėjo drumstame vandenyj pažuvauti. Be vokiečių-dezertyrų ir rusų pabėgusių belaisvių, čia atsirado nemaža ir vietinių žmonių, kurie, prisidengę partizanų vardu, pradėjo suvesdinėti asmenines sąskaitas su kaimynais, arba — tiesiog plėšikauti. Dvi pagrindinės bolševikų stovyklos, prie Naručio ežero (apie 10-12,000 žmonių) ir Rūdninkų miškuose (apie 6-8,000), kurios buvo sudarytos iš stambesnio parašiutininkų skaičiaus ir savo vadovybėje apjungė visus prisiplakusius prie jų žmones, sudarė jiems tam tikrą saugesnį užnugarį, nes prie šių dviejų stovyklų nedrįso prisiartinti nei vienas vokietis.

Tolimesnio darbo metu štabe, sekant kasdieninius pranešimus iš vietų apie banditų pasirodymą, žemėlapyje išryškėdavo tų gaujų keliai ir kryptys, kuriomis jie traukė Lietuvos gilumon. Pirmiausia jie aplankydavo Švenčionių apskritį, o toliau persimesdavo į Ukmergės ir Utenos apskričius. Iš ten išsišakodavo iš dalies į Zarasų ir Panevėžio apskričius. 1943 m. rudenį ir 1944 m. ankstų pavasarį Žemaitijoje dar buvo, palyginti, ramu, bet jau vasario-kovo mėnesiais banditai pasirodė ne tik Raseinių, bet jau Telšių ir Tauragės apskrityse. Prasidėjo plėšimai, žudymai, moterų išprievartavimai, padegimai — ne tik kaimuose, bet ir miestuose. Keliai buvo visiškai nesaugūs. Jeigu net Vilniuje ir Kaune žmonės vengdavo tamsoje pasirodyti gatvėse, jei banditų į butus įsilaužimas ir žmonių apiplėšimas gatvėse šiuose miestuose virto kasdieniniu reiškiniu, tai ką kalbėti apie kaimą, apie viensėdžius, kur ir pagalbos nebuvo iš kur laukti. Negausi Lietuvos policija pasirodė bejėgė su tuo banditizmu kovoti, o gyventojai, neturėdami ginklų, pasipriešinti negalėjo. Banditai įsidrąsino tiek, kad net gausesni žmonių subuvimai buvo jų “aplankomi.” Iš pradžių jie pasitenkindavo vien plėšimu, bet vėliau pradėjo žudyti žmones, išprievartauti moteris. Žmonės kentėjo ir šaukėsi pagalbos.

Skaityti daugiau: LIETUVOS VIETINĖ RINKTINE 1944 METAIS

Subkategorijos