Partizanai: Istorija ir dabartis

SKAITYTOJŲ ŽODIS

Į laisvę leisti ir toliau

Labai malonu pranešti, kad rytiniame JAV pakraštyje Į laisvę žurnalu pasitenkinimas bičiulių tarpe labai aukštas, ir mes didžiuojamės žurnalo pasisekimu. Į laisvę ir toliau bus labai reikalingas, nes tikroji, pilietinė ir kultūrinė laisvė Lietuvoje dar nėra įgyvendinta: didelę dalį lietuvių tautos reikės perauklėti, kad ji tiktų normaliam, demokratiniam gyvenimui. Šiame darbe Jūsų redaguojamas žurnalas gali padaryti didžiulį skirtumą. Gaila tik, kad permažai egzempliorių sugebėjome į Lietuvą pasiųsti; reiktų daug daugiau.

Todėl mano pasiūlymas būtų sekantis: redaguoti ir leisti Į laisvę taip, kaip iki šiolei, bet, žurnalą nufotografavus ir čia atspausdinus, fotografijas siųsti į Lietuvą ir tenai vėl atspausti kelis tūkstančius egzempliorių. Juk turime Į laisvę fondo filialą — tegu būna ir jiems konkretus uždavinys. Jeigu taip galėtume susiorganizuoti, išvengtume tos klaidos, kurią padarė Aidai: persikėlė į Lietuvą ir ten dings. Labai būtų nuostolinga ir Lietuvai ir išeivijai, jeigu ir Į laisvę nusiangažuotų šiuo kritišku Lietuvos atstatymo metu.

Antanas Sabalis Woodhaven, NY

Skaityti daugiau: SKAITYTOJŲ ŽODIS

IUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM

Šis senas romėnų posakis kadaise puošė Lietums Respublikos Aukščiausiojo Tribunolo rūmus. Karo ir okupacijų pasėkoje jis buvo pašalintas nuo tribunolo rūmų. Iki šiol jis dar negrąžintas į savo vietą, nors daug sugriautų paminklų jau atstatyta. Galėtume sakyti, kad trūksta lėšų, ar laiko, ar tik paprasčiausias neprisirengimas. Deja, taip sakydami turbūt klystume...

Išeivija sunėrimus dėl Lietuvos pilietybės. Visa laiką save laikėme, ir dabar daugelis vis dar laiko, Lietums piliečiais. Dėl savo turimos Lietuvos pilietybės nekėlėme klausimo, tai mums buvo savaime suprantama. Kai kurie giliau galvojantys tą savo įsitikinimą rėmė ir iki 1940 metų birželio mėnesio galiojusiais, beje niekad neatšauktais, įstatymais kurie pripažino dvigubą pilietybę. Atgavusi laisvę, už kurią ir išeivija kiek galėjo kovojo, atkurtos Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba tos mūsų turėtos ir turimos pilietybės nenori pripažinti, statydama įvairias sąlygas ir, lyg tyčia, apsunkindama jos įteisinimą.

Skaityti daugiau: IUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM

KOVO VIENUOLIKTOJI IŠTAISĖ ISTORIJOS KLAIDĄ

JULIUS KELERAS

Paskaita, skaityta š.m. kovo 1 d. Beverly Shores, Indiana, surengtame Lietuvos Nepriklausomybės švenčių minėjime.

Dvi Lietuvos politinio atgimimo datos — Vasario 16-toji ir Kovo 11-toji — yra vertos oficialių, didingų minėjimų pavasarėjančiose Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse ir visame pasaulyje, kur lietuviškai kalbantys ir galvojantys Lietuvos žmonės pasijunta esantys tauta, gali aprėpti ir apmąstyti savo pilietinę vertę, suvokti heroišką savo tautos didybę, kurios dėka lietuviai per penkis sovietinės priespaudos dešimtmečius palengva virto neįveikiamai stipriu kūnu, galiausiai parbloškusiu ,,didžiojo brolio" prievartą, ne fiziškai, žinoma, bet sofistikuota ir daugialype, atkaklia ir nuolatine lietuvio jėga. Tos dvi dienos yra vertos taip pat ir tylaus, bet ypatingai širdingo minėjimo. Taip atkampioj provincijos parapijoj senutė mokytoja atves šventiškai papuoštų vaikučių būrį, tvarkingai laikantį žvakutes, kurias jie pagarbiai uždegs kaimo kapinaitėse suguldytiems savanoriams, ir Dieve mano, kaip visa tai bus nepanašu į tuos renginius, kurių mano (o ir ne mano) kartos vaikystėje netrūkdavo.

Sovietinės armijos ir karinio jūrų laivyno dieną, švenčiamą, beje, vasario 23, lygiai savaitei praėjus po Vasario šešioliktosios, vidurinių mokyklų mokiniai, galima sakyti, jėga būdavo tempiami į sovietinių kareivių kapines. Gerai prisimenu, jog mes vaikai, negedėdavom svetimos tautos mirusiųjų. Mes negedėdavom jų tikriausiai todėl, kad tas gedėjimas būdavo rengiamas ir išreikalaujamas per prievartą, ir dar todėl, kad vaikiška sąmonė, nors ir ne racionaliai, bet kažkaip intuityviai niekad netapatino Lietuvos su Sovietų Sąjunga. Visą gyvenimą persmelkęs ideologinis tinklas, sovietinės patriotikos bravūra, kino filmai apie šaunius ir visad laiminčius raudonarmiečius bent jau mano aplinkoje buvo siejama su tikrojo gyvenimo išdavyste, o gilėjančioje sąmonėje bei vaizduotėje slypėjo Vytauto Didžiojo, Antano Smetonos figūros, kažkokiu būdu susijusios su tikrąja Lietuva, mažai ką turinčia bendro su tuometine Brežnevo laikų tikrove. Žinoma, vaiko sąmonei politika, politinis galvojimas ar kategorijos buvo nepasiekiama, tačiau mes supratom, jog daugelis dalykų, kuriuos garsiai taria suaugę žmonės yra falšas, netiesa, veidmainystė.

Skaityti daugiau: KOVO VIENUOLIKTOJI IŠTAISĖ ISTORIJOS KLAIDĄ