FORMUOTI KRIKŠČIONIŠKĄ POLITINĘ MINTĮ
Naujas uždavinys:
JONAS PABEDINSKAS
Lietuvių Frontas, o vėliau ir Lietuvių Fronto bičiuliai veikė ir veikia kaip rezistencinis sąjūdis, kurio veikloje vyravo Lietuvos išlaisvinimo reikalai. Rezistencinė veikla buvo pagrindinis LFB veiklos bruožas jau daugeli metų. Šalia to, didelis dėmesys buvo kreipiamas ir į lietuviškumo išlaikymą išeivijoje. Tačiau tai nereiškia kad LF bičiuliai neturėjo arba dabar neturi nusistatymo politinės krašto santvarkos plotmėje. Tik paskutiniaisiais dešimtmečiais gal atrodė, kad pačių LF bičiulių idėjos, kaip tvarkyti viešąjį krašto gyvenimą, buvo gana įvairios, nežiūrint to, kad oficialioji LFB pozicija tokiais klausimais buvo jų vadovų skelbiama kaip vienalytė politinė ideologija. Kitaip sakant, nesijuto LF sąjūdžio individualių narių pasisakymų ar diskusijų politiniais klausimais, ar daugumos bičiulių nusistatymo.
Politinė dabartinių LF bičiulių mintis prasidėjo jau su 1936 metais Naujojoje Romuvoje paskelbta „Į organiškosios valstybės kūrimą" deklaracija, ši mintis, sakyčiau, atstovavo katalikiškosios visuomenės kairei, arba kai kurių taip vadinamiems katalikams liberalams ir daugiausia reprezentavo Lietuvos katalikų intelektualus. Kai kurie jų buvo Krikščionių demokratų partijos nariai, kiti bepartiniai. Prasidėjus okupacijoms ir vėliau, išeivijos metais, daugelis jų susibūrė apie LFB rezistencinį sąjūdį, nors ir nepamiršdami savų idėjų, kurios karts nuo karto buvo koreguojamos ir keičiamos. Galutinai buvo sustota prie „Į pilnutinę demokratiją" koncepcijos.
Todėl nenorėčiau sutikti su kai kurių tvirtinimu, kad LFB organizacija prasidėjo tik okupacijos metu. Kaip rezistencinis sąjūdis — taip, bet kaip politinės ideologijos susigrupavimas jis turėjo pradžią žymiai anksčiau. Norėtųsi dabar matyti tos organizacijos grįžimą į krašto politinių klausimų nuolatinį gvildenimą ir tuo savo idėjų puoselėjimą praktikoje. Dešimtmečiais LF bičiuliai kartojo, kad išeivijoje reikia išlaikyti krikščionišką politinį galvojimą ir jį formuoti. Todėl dabar jie turėtų, dr. K. Ambrozaičio žodžiais: „atiduoti, ką privalo".
Užsibaigus rezistenciniams uždaviniams kovoje dėl Lietuvos išlaisvinimo, LF bičiuliai turi dabar nemažesnę misiją: vadovauti išeivijoje krikščioniškos minties politiniam galvojimui ir perduoti tokį galvojimą į Lietuvą. Manau, kad tai jie privalo šiandien daryti, sekdami Brazaičio, Skrupskelio, Damušio, Vaitiekūno ir kitų tos veiklios grupės narių pėdomis. Sakyčiau, kad jiems dabar tenka istorinė misija: veikiant kartu su plačiąja katalikiška visuomene, kreipti pagrindinį dėmesį į Lietuvą, kad ten būtų ugdomos ir puoselėjamos krikščioniškos minties politinės idėjos.
Žinoma, pirmiausia reikėtų persvarstyti tokią politinę ideologiją, pavyzdžiui, paskutinės popiežiaus enciklikos „Centesimus annus" šviesoje. Juk bičiulių pilnutinės demokratijos mintys buvo paskelbtos jau prieš 40 metų, o krikščionių demokratų dažnai cituojama „Rerum novarum" — net prieš 100 metų. Yra aišku, — jei katalikai savo idėjomis bus atsilikę šimtu ar penkiasdešimt metų savo politiniame galvojime, tai neturėsime stebėtis, kad kitos idėjos (kaip pvz., klasinių liberalų) atras didesnį atgarsį Lietuvoje. Partiniai išeiviai katalikai, su labai mažomis išimtimis, buvo tiek užimti įvairiausia emigracinio gyvenimo veikla, kad neturėjo laiko naujiems politiniams svarstymams. Ir net iki tokio taško, kad jie patys dabar kartoja jau visai pasenusias idėjas, lyg jos būtų kažkokia naujiena. Jei tos senos idėjos su nuostaba yra dabar sutinkamos Lietuvoje, nėra ko džiūgauti, nes tai yra per dvasines dykumas ėjusių ir bet kokių idėjų ištroškusių žmonių pradinė reakcija. Tačiau mūsų tautiečiai Lietuvoje į visas ideologijas greit pradės žiūrėti daug kritiškiau. Tada reikės mums guostis kitų agresyvumu ir mūsų nedalia, kada mes patys nesiimame šiuo metu savų idėjų tinkamai perkratyti.
Į laisvęredaktorius neseniai pramatė, kad to žurnalo uždavinys visų pirma bus „ir vėl propagavimas demokratinių laisvės idėjų". Krikščioniškų ir demokratiškų laisvės idėjų pritaikymas gyvenime nėra taip paprastas, kaip teoretikams gal atrodytų. Paskutinėje enciklikoje Jonas Paulius II štai kaip įspėja visokių tautybių ultra patriotus: „Yra ir kitokių socialinių jėgų, kurios priešinasi marksizmui, steigdamos 'tautinės apsaugos' sistemą su tikslu sistematikai kontroliuoti visą visuomenę ir taip apsiginti nuo marksizmo infiltravimo. Puoselėdami ir didindami valstybės teises, jie siekia apsaugoti žmones nuo komunizmo, bet taip elgdamiesi labai rizikuoja sugriauti asmens laisvę ir jo vertybes, kaip tik tas, dėl kurių reikia priešintis komunizmui."
Lankantis praeitais metais Lietuvoje teko pasikalbėti su įvairių pažiūrų politikais. Man pasiliko įspūdis, kad mažiausiai pasiruošę spręsti įvairias problemas buvo labiausiai patys savimi pasitikintys politikai. Jiems svarbu buvo tik turėti savo žmones vyriausybėje, dažnai apšaukiant savo oponentus krašto duobkasiais iš vienos pusės, arba kvailiais iš kitos. Matėsi tačiau nemaža parlamentarų, kurie labai norėtų turėti kokią nors ideologinę bazę savo naujoms idėjoms plėtoti. Bazę, kuri būtų ne tiek kraštutinė kaip marksizmas iš vienos pusės, ar klasinis liberalizmas iš kitos. Kai kurie liberalai, ar socialdemokratai, ar tautininkai, ar net ir grupėm nepriklausantys, kažko vis dar ieško, kažko moraliai ir etiškai pagrįsto, bet kartu dalykiško ir efektingo, kažko surišto su rinkos ekonomika, bet kartu krikščioniško.
Ta ideologinė tuštuma mūsų tautiečius skandina į politinį purvą. Antra vertus, šitokia situacija duoda galimybę krikščioniškos minties idėjoms, gerai pergalvotoms ir tinkamai pristatytoms, pasireikšti ar net sušvitėti šiandien Lietuvoje. Jei tos progos išeivijos katalikai neišnaudos, manau, nusikals savo tautos intelektualinei istorijai ir savo katalikiškiems principams.
Pastebėjau, kad Lietuvos politinėje arenoje reikalai keičiasi katalikiškosios minties žmonių nenaudai. Tokią prognozę patvirtina ir dr. Kęstutis Girnius, vienas iš geriausiai informuotų asmenų Lietuvos vidaus politikos klausimais. Praeitais metais Atgimimo numeriuose, konstatuodamas, kad senoji dauguma byranti dėl įvairių priežasčių, jis rašė: „Ūkio reformos ir smunkantis gyvenimo lygis veikiausiai aistrins jau ir dabar kai kuriais klausimais šiek tiek įtemptus parlamento daugumos ir vyriausybės santykius".
Atrodo, kad Lietuvos politiniame gyvenime ne tik yra daug problemų, kas būtų suprantama, bet, nelaimei, yra per daug politinio pasimetimo. Stengtis tai užtušuoti arba aklai pasitikėti, kad vien patriotiškai nusiteikus, viskas išeis į gera, būtų politinis nesąžiningumas. Tad tokiai situacijai esant, ar gali katalikiškoji išeivija sėdėti rankas sudėjusi? Tokio pasirinkimo nėra. Yra tik klausimas — kaip ir ką daryti. Kaip stipriausiai krikščioniškojo nusiteikimo grupei, LF bičiuliams būtų tokios veiklos galimybės:
1. Pasikvietus į talką visokių nusiteikimų katalikus — ateitininkus ir ne ateitininkus — kuo greičiausiai peržiūrėti iš naujo pagrindinius krikščioniškosios minties metmenis politiniais klausimais ir juos propaguoti Lietuvoje. Tai galėtų būti atliekama, pvz., Katalikų Akademijos rėmuose, arba, sakykime, kokios nors Katalikų politinių studijų grupės vardu. Turbūt dauguma LF bičiulių sutiktų ne vienu, o daugeliu klausimų su dauguma krikščionių demokratų. LF bičiulių akcentuojama pilnutinė demokratija 'nupasaulėžiūrintoje' formoje yra matoma ir pas modernius Vakarų pasaulio krikščionis demokratus. Antra vertus, bičiulių deklaracijos, skirtos krašto ūkiui, jau gerokai yra atsilikusios savo efektingumu politiniame gyvenime nuo dabartinių, pvz., Vokietijos krikščionių demokratų.
2. Atsiradus abejose organizacijose ir joms iš viso nepriklausančiųjų tarpe skirtingų nuomonių ar idėjų, jas galima būtų skelbti kaip priedą prie daugumos nuomonės.
3. LF bičiuliai yra išimtinai stipriai tautiškai ir daugumoje krikščioniškai-ateitininkiškai nusiteikė, kas duos jiems gerą pagrindą telkti lietuvių katalikų visuomenę ir ją judinti.
4. Lietuvoje tos mintys skleistinos per Į laisvę fondo filialą, ar įvairiais kitokiais ryšiais, o taip pat bendromis jėgomis steigiant ir palaikant krikščioniškos minties periodiką, ruošiant konferencijas, paskaitų ciklus.
5. Nesvarbu, kas ir ką iš paskelbtų idėjų pasiims ir pritaikins savo programose. Svarbiausias tikslas yra jas kuo plačiausiai paskleisti, kad jomis Lietuvoje galėtų naudotis, sprendžiant praktiškas krašto problemas.
6. Atsiradus bent keliems pagrindiniams politinio nusistatymo bruožams, gal bus įmanoma pradėti jungti panašiai galvojančius politinius susigrupavimus. Sunku pramatyti stiprų vien krikščioniškojo galvojimo grupių bloką, tačiau reikia tikėtis, kad, iškilus reikalui remti kokią nors programą iš moralinės, etinės ar krikščioniškosios pusės, būtų galimybė jungtis ir krikščionims demokratams, ir socialdemokratams, ir nuosaikiems liberalams, ar net tautininkams.
7. Išeivijoje susivienijusi ir sustiprėjusi krikščioniškoji grupė galės geriau paveikti jaunas intelektualines jėgas Lietuvoje, kad tos politinės idėjos išaugintų ir naujus politikus, iš kurių įvairios krikščioniškosios minties grupės galėtų sau rinktis vadovus.
8. Išeivijoje tokioms svarstytoms ir darbui reikėtų įjungti įvairių kartų krikščioniškos minties pajėgesnius asmenis. Ypač kreiptinas dėmesys į tuos, kurie nepriklauso politiniams vienetams. O Lietuvoje reikėtų užtikrinti mūsų tautiečius, kad išeivijos katalikai neturi jokių užmačių vadovauti bet kokioms politinėms grupėms, tačiau jie turi teisę ir net pareigą mokyti ir informuoti Lietuvos lietuvius visa tai, ką jie patys yra išmokę išeivijoje.
Tikėkimės, kad LF bičiuliai, tiek daug dekadų sėkmingai dirbę savo užaugintuose vynuogynuose, imsis jiems tautos istorijos skirtos pareigos puoselėti ir ugdyti visų krikščioniškos minties lietuvių politinę kryptį.
Ši Jono Pabedinsko paskaita buvo skaityta LFB Čikagos sambūrio narių susirinkime 1991 gruodžio 11. Paskaitos koreferentu buvo kun. dr. Vytautas Bagdanavičius. Jo mintys spausdinamos sekančiame puslapyje.
