VISU VEIDU Į VAKARUS!
FELIKSAS JUCEVIČIUS
Niekas taip neapreiškia istorijos fatališkumo kaip nesulaikoma laiko tėkmė. Bėgantys metai ne tik suraukšlina veidus ir nusilpnina atmintį, bet taip pat niekais paverčia bet kokias iliuzijas ir atbaigia kartais košmarais gražiausius sapnus. Ar istorija nesukuria baisių ir kraujuotų fantomų, už kuriuos ji niekada mūsų neatsiprašo? Taipogi negalime nematyti stebėtinų šviesos proveržių, kuriems ji leidžia kartais pasirodyti. 1991 metų rugpjūčio įvykiai Maskvoje yra vienas iš tokių proveržių. Apskritai šio amžiaus politiniai įvykiai yra istorinės prošvaistės, ir ims daug laiko pilnai juos suprasti. Reikia turėti mintyje ne tik Sovietų imperijos griuvimą, bet dar bankrutavimą marksistinės ideologijos, kuria rėmėsi ta imperija ir kuri grėsmingai skverbėsi į visus kontinentus. Kodėl tai įvyko? Kad griuvo Sovietų imperija, tai nieko naujo istorijoje: ji byloja daugelio imperijų žlugimą, mūsų žemė yra iš tikrųjų siete nusieta įvairiausių imperijų griuvėsiais. O kaip aiškinti marksistinės ideologijos dezintegraciją? — Nežmonišku žmogiškosios prigimties ignoravimu: ji ignoravo žmogaus laisvę, ji ignoravo žmogaus religinį polėkį, ji ignoravo žmogaus teisę į nuosavybę. Marksistinė ideologija prievartavo žmogaus prigimtį, ir už tai ji turėjo brangiai sumokėti. Romėnai sakydavo, kad dievai dovanoja visada, žmogus kai kada, bet žmogiškoji prigimtis nedovanoja niekados. Kad tai tiesa, tai liudija marksistinės ideologijos spektakuliarinis bankrotas šio amžiaus pabaigoje.
Sekdami Sovietų imperijos raidą šiame amžiuje, negalime nepastebėti, kad tai siejasi artimai su mūsų tautos likimu. Ant caristinės Rusijos griuvėsių kylant Sovietų imperijai, Lietuva atgavo laisvę. Kai Sovietų imperija ir Tretysis Reichas dalijosi pasauliu, ji prarado tą laisvę. Griūnant Sovietų imperijai, mūsų tauta vėl tapo laisva. Štai kodėl šio amžiaus paskutinysis dešimtmetis liks reikšmingas mūsų tautai. Man atrodo, kad ir po laisvės atgavimo šis dešimtmetis yra mums labai svarbus.
Gyvename suraizgytame ir sumazgytame pasaulyje. Tas mūsų pasaulis skrieja globalinių ryšių orbitoje; čia nebėra ramybės būsenų, o tik konvulsingi dinamikos protrūkiai, jam sunku išvengti jokių principų nepaisančio traukos lauko, ir štai kodėl jam taip būdingi etinis indiferentiškumas, sarkastinis nusiteikimas ir įžūlus agresyvumas. Tokiame pasaulyje sunku orientuotis ir dar sunkiau daryti teisingus sprendimus. Todėl svarbu, kad žengdami pirmuosius žingsnius kaip laisva tauta, mes pasirinktume teisingą kelią. Kad tai galėtume padaryti, esame reikalingi sveikų principų, aukštos politinės kultūros, entuziazmo ir turime žinoti kryptį.
Visų pirma mums reikia vadovautis principais, kurie neprieštarauja žmogiškajai prigimčiai ir žmonijos tūkstantmetei išminčiai. Principai yra tos gairės, kurios padeda žmonijai susirasti išeitį net ir sunkiausioje situacijoje, kaip tai liudija istorija. Nors Amerikos kolonijos buvo susiskaldžiusios, bet vis dėlto jos sugebėjo rasti bendrą kalbą ir sukurti nepriklausomą valstybę, nes niekada neišleido iš akių laisvės ir lygybės principų. Čia verta prisiminti ir kitą amžiną principą, formuluotą Kalno pamoksle: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite." (Mt 7, 12) Tai aukso taisyklė, kuri galioja visų rasių, visų religijų, visų tautų žmonėms ir visais laikais. Ko reikalauja šis principas iš mūsų? Būti žmoniškiems. Niekada nesubręsime pilnai tautiškai ir etiškai, jei nemėginsime rasti visų pirma to, kas mus jungia, o visus mus jungia tam tikras gyvenimo būdas, kurį apsprendė giminystė, tradicija, kalba, papročiai ir istorija apskritai.
... Nesubręsime pilnai tautiškai ir etiškai, jei nemėginsime rasti visų pirma to, kas mus jungia...
Negalime taip pat likti abejingi autentiškai politinei kultūrai. Žinoma, tai galima suprasti ir aiškinti įvairiai. Tačiau kalbant labai bendrai, galime sakyti, kad politika siejasi su valstybės gyvenimu bei valstybinių reikalų tvarkymu, o kultūra pirmine šio žodžio prasme reiškia žemės transformaciją žmogaus veikla. Tai savos rūšies metafora. Išdirbta žemė skiriasi nuo neišdirbtos, lygiai kaip politiškai išlavintas protas skiriasi nuo politinio analfabeto. Politinė kultūra turi ryšio su politiniu išsiauklėjimu, politiniu išsilavinimu, politiniu susiformavimu, ir štai kodėl ji yra būtina sąlyga, kai žmogus nori sėkmingai ir išmintingai veikti politinėje plotmėje. Tai reikia dar patikslinti — politinė kultūra turi dar objektyvų aspektą ir subjektyvų aspektą. Objektyviai suprasta politinė kultūra yra jos turinys ar savos rūšies žinių bagažas, ir todėl kalbame kartais apie plačią ir turtingą politinę kultūrą, lygiai kaip kalbame apie enciklopedinę kultūrą apskritai. Iš tikrųjų nėra politinės kultūros be istorijos pažinimo, be socialinių ir ekonominių jėgų žaismo supratimo, be išmanymo, kaip žmonės ir masės elgiasi tam tikrose situacijose. Kitais kartais suprantame politinę kultūrą subjektyvine, formaline prasme: tada mūsų dėmesys yra nukreiptas ne tiek į jos turinį, kiek į asmens sugebėjimą politiškai mąstyti bei daryti politinius sprendimus. Susiduriame taip pat su politinės kultūros dar bendresniu įvaizdžiu, apimančiu politinį gyvenimą bei politinių reikalų tvarkymą apskritai. Čia turime reikalo su visuomenės politiniu sumanumu, jos sugebėjimu suprasti politikų veiklą bei politinę situaciją. Bet kaip mes besuprastumėme politinę kultūrą, viena turi būti mums aišku, kad jos negali būti be pagarbos žmogui, kokios jis rasės ir kokių politinių įsitikinimų jis bebūtų, ir be jos nėra ir negali būti pilnutinės demokratijos.
... Entuziazmas yra tas dvasinis polėkis, kuris tiesia kelius tautos kūrybiniam genijui.
Nemažiau esame reikalingi entuziazmo, nuo kurio priklauso kaip paskiro žmogaus, taip ir tautų gyvenimo pasisekimas. Išeivijoje kaip organizacijose, taip ir parapijose pastebimas sustingimas, net savo rūšies pelėsių pasirodymas. Daugelio iš mūsų niekas nebedomina ir niekas nebežavi, dažnai esame visai abejingi didžiosioms dvasinėms vertybėms, kaip tiesai, gėriui, teisingumui, ir taip atsitiko, nes leidome savo gyvenimą užviešpatauti materializmui. Aišku, mus veikia mūsų civilizacijos materialistinė aplinka, bet tai gali paaiškinti, o ne pateisinti mūsų sumaterialėjimą. Jei norime pilnai ir prasmingai gyventi, reikia mums pabusti iš dvasinio miego, slegiančio abuojumo, nuolatos turi mus lydėti entuziazmas. Dvasinis polėkis, tai ką Henri Bergson vadino elan vital, yra geriausias prasmingo gyvenimo laidas. Niekas taip nestabdo ir nekliudo tautinio bei kultūrinio išsivysimo, kaip vangumas ir abejingumas. Dvasiškai apsnūdusi tauta neprivers niekada sau tarnauti gamtinių jėgų, niekada nesukurs meno šedevrų ir dieviškos muzikos, niekada neatliks herojinių veiksmų. Iš tikrųjų entuziazmas yra tas dvasinis polėkis, kuris tiesia kelius tautos kūrybiniam genijui.
Yra dar kitas imperatyvas — mums reikia suktis visu veidu į Vakarus. Kadaise Stasys Šalkauskis įtaigojo, kad lietuvių tauta turi jungti Rytus ir Vakarus. Kaip tai beaiškintume, viena aišku, kad ši jo tezė neišlaiko istorinės logikos kritikos. Slaviškieji Rytai dominavo perdaug mūsų gyvenimą, jog galėtumėme dar puoselėti panašias iliuzijas. Kad jau laikas mums nuo jų griežtai atsiriboti, tai iš naujo mus perspėja šio amžiaus mūsų tautos tragedija. Tai nereiškia, kad turime ignoruoti Puškiną, Gogolį, Dostojevskį, Tolstojų ar Adomą Mickevičių. Kiek jie įkūnija savo kūryboje amžinąjį žmogų, jie priklauso visų tautų lobynui. Bet be jų, ką slaviškieji Rytai gali mums pasiūlyti? Kadangi mes radikaliai pasisakome už demokratiją, tai jie mums tikrai nepakeliui. Kaip istorija byloja, jie nešė mums netvarką, šovinizmą ir absoliutinę diktatūrą. Aišku, Vakarai turi ydų, bet Rytai turi jų nemažiau. Neneigiu, kad Rytai turi įdomių vertybių, bet Vakarai turi jų dar daugiau. Todėl tikrai nepralaimėsime nieko, o tik daug laimėsime, jei suksime visu veidu į Vakarus.
