KOVO VIENUOLIKTOJI IŠTAISĖ ISTORIJOS KLAIDĄ

JULIUS KELERAS

Paskaita, skaityta š.m. kovo 1 d. Beverly Shores, Indiana, surengtame Lietuvos Nepriklausomybės švenčių minėjime.

Dvi Lietuvos politinio atgimimo datos — Vasario 16-toji ir Kovo 11-toji — yra vertos oficialių, didingų minėjimų pavasarėjančiose Lietuvos miestų ir miestelių aikštėse ir visame pasaulyje, kur lietuviškai kalbantys ir galvojantys Lietuvos žmonės pasijunta esantys tauta, gali aprėpti ir apmąstyti savo pilietinę vertę, suvokti heroišką savo tautos didybę, kurios dėka lietuviai per penkis sovietinės priespaudos dešimtmečius palengva virto neįveikiamai stipriu kūnu, galiausiai parbloškusiu ,,didžiojo brolio" prievartą, ne fiziškai, žinoma, bet sofistikuota ir daugialype, atkaklia ir nuolatine lietuvio jėga. Tos dvi dienos yra vertos taip pat ir tylaus, bet ypatingai širdingo minėjimo. Taip atkampioj provincijos parapijoj senutė mokytoja atves šventiškai papuoštų vaikučių būrį, tvarkingai laikantį žvakutes, kurias jie pagarbiai uždegs kaimo kapinaitėse suguldytiems savanoriams, ir Dieve mano, kaip visa tai bus nepanašu į tuos renginius, kurių mano (o ir ne mano) kartos vaikystėje netrūkdavo.

Sovietinės armijos ir karinio jūrų laivyno dieną, švenčiamą, beje, vasario 23, lygiai savaitei praėjus po Vasario šešioliktosios, vidurinių mokyklų mokiniai, galima sakyti, jėga būdavo tempiami į sovietinių kareivių kapines. Gerai prisimenu, jog mes vaikai, negedėdavom svetimos tautos mirusiųjų. Mes negedėdavom jų tikriausiai todėl, kad tas gedėjimas būdavo rengiamas ir išreikalaujamas per prievartą, ir dar todėl, kad vaikiška sąmonė, nors ir ne racionaliai, bet kažkaip intuityviai niekad netapatino Lietuvos su Sovietų Sąjunga. Visą gyvenimą persmelkęs ideologinis tinklas, sovietinės patriotikos bravūra, kino filmai apie šaunius ir visad laiminčius raudonarmiečius bent jau mano aplinkoje buvo siejama su tikrojo gyvenimo išdavyste, o gilėjančioje sąmonėje bei vaizduotėje slypėjo Vytauto Didžiojo, Antano Smetonos figūros, kažkokiu būdu susijusios su tikrąja Lietuva, mažai ką turinčia bendro su tuometine Brežnevo laikų tikrove. Žinoma, vaiko sąmonei politika, politinis galvojimas ar kategorijos buvo nepasiekiama, tačiau mes supratom, jog daugelis dalykų, kuriuos garsiai taria suaugę žmonės yra falšas, netiesa, veidmainystė.

Todėl aš ir pavydžiu tai suvargusiai kaimo mokytojai, kuri veda savo klasės vaikus į kuklias kaimo kapinaites, pavydžiu jai tų kelių ašarų, nuo kurių tikriausiai mokinukai neatitraukia nustebusių akių — juk mokytoja niekados neverkia per pamokas. O pavydėti verta dėl visai paprasto dalyko — šie vaikai dabar jau be jokios išorinės prievartos gauna pirmąsias pilietiškumo pamokas, be kurių neįmanomas tikras ir tyras patriotiškumą. Mano vaikystėje tokios lietuvystės pamokos būdavo įmanomos tik labai slapta — pirmoji išpažintis, sutvirtinimo sakramentas, dalis A. Šapokos Lietuvos istorijos, rastos senelio palėpėj; gerokai vėliau, jau studijų laikais, slaptai skaitomas K. Bradūnas, H. Nagys, A. Nyka-Niliūnas. Džiaugiuosi, kad auganti karta jau galės viešai liūdėti savo didvyrių Nepriklausomybės aikštėse taip, kaip jiems tas atrodys esant reikalinga, galės tikėti savo mokytojais, kurių pareiga bus jau nebe sekti ir socialistiškai auklėti jaunąją kartą, bet pagelbėti jiems iš tikrųjų tapti tautos žmonėmis. Tokių mokytojų artimoje praeityje būta labai nedaug; iš kur jų ir galėjo būti, jei daugiaregis ir labai įtarus sovietinės ideologijos aštuonkojis, apraizgęs visas kultūrines ir socialines Lietuvos sritis, jokios prošvaistės nepaliko ir pedagogikai. Mokytojai, turbūt kaip niekas kitas, buvo skatinami visais įmanomais būdais atsisakyti savojo aš ir tik tiksliai pertransliuoti komunistinę mitologiją augančiai kartai. Juk klasės auklėtojos jau nuo septintosios klasės sovietiniam saugumui privalėjo užpildyti specialias anketas, kuriose turėjo atsiskleisti, jog vaikas ir namie, ir mokykloj yra auklėjamas pagal griežtą komunizmo statytojo kodeksą, mokantį, jog pagrindinė tautų kalba yra rusų kalba, jog pagrindinis ir artimiausias kiekvieno Sovietijos gyventojo žmogus yra draugas Leninas ir ideologiniai įpėdiniai, bet ne tėvas, motina, sesuo, seneliai. Mano mama, kurios didžioji vaikystės dalis praėjo tremtyje Sibire, turėjo ir tebeturi ypatingos nekantos visokeriopiems totalitarizmo pavidalams ir dėsniams. Tokie žmonės sugeba švęsti Vasario 16-ąją kažkaip savitai, ypatingai, ir tokių žmonių dauguma dabarties Lietuvoj — pasiryžusių visakam: naujai okupacijai, jeigu ji vėl užkluptų Lietuvą, bus pasipriešinta visuotinai.

Turime nulenkti galvas prieš daugybę žmonių — gyvų, mirusių, pasitraukusių, ištremtų, suluošintų, apgautų ir nutildytų. Jų neatperkamos aukos galia suteikė Lietuvai laisvę, be kurios tautos žmogus negalėjo ir niekad negalės gyventi kaip jam yra skirta. Veltui bandytume surikiuoti visus, prisidėjusius prie Lietuvos Nepriklausomybes atgavimo — jų yra jūra. Veltui mėgintume nustatyti, kas iš tikro pirmasis pradėjo tautos atgimimo sąjūdį — jų yra nesuskaitomai daug. Tačiau aišku, jog vieno faktoriaus reikšmingumas Lietuvoje dar nepakankamai iškeltas ir išryškintas. Aš turiu galvoje išeiviją, lietuvišką išeiviją. Jeigu Lietuvoje sykiais ir prarasdavome viltį, jog komunistinis absurdo teatras vieną akimirką turės baigtis, tai šito niekad, man bent rodos, neatsitikdavo išeivijoje. Jos viltis, energija, kultūros šaltiniai vienaip ar kitaip prasiskverbdavo tėvynėn. Jeigu vienas kas iš artimų žmonių būrelio Lietuvoje gaudavo, tarkim Bradūno Sidabrines kamanas ar J. Aisčio Milfordo gatvės elegijas, tai jas perskaitydavo daugybė, o kartais net pavykdavo slaptais kanalais tą ar kitą knygą padauginti xerox'u ir įsirišti, kas būdavo neapsakoma laimė, nes tuomet knyga likdavo tavo bibliotekoje, tegu ir pačiame žemiausiame ir slapčiausiame kamputyje. Šitaip gyvenome, mėgindami prieštarauti istorijos beprasmiškumui ir kasdieninei nelaisvei. Ir kuomet išgirsdavome, minėdami Vasario 16-ąją, jog kažkas tolimame Washington'e liudija Kongresui apie žmogaus padėtį Sovietų Sąjungoje ar Lietuvoje, kuomet Amerikos balsas ar Laisvoji Europa patvirtindavo savo nuolatinį dėmesį ir solidarumą persekiojamai ir niekinamai Lietuvai, mes suprasdavome, jog dar esame gyvi, jog dar verta gyventi, ir pasaulis, ypač lietuvių išeivijos pasaulis, mūsų nepamiršo ir bando pasipriešinti negailestingos ir beprasmiškos istorijos vyksmui.

Todėl Vasario 16-oji nebuvo atiduota užmarščiai nei išeivijoje, nei Lietuvoje. Kai išeivija čia, laisvame krašte, galėjo minėti ją kaip Lietuvos laisvės dieną, rengiant iškilmingus minėjimus ir drąsias demonstracijas, mes turėjome švęsti tyliai, artimųjų būreliuose, laimindami nujaučiamą laisvės valandą, kuri dar slypėjo toliuose. Tačiau turbūt kiekvieną Vasario šešioliktosios šventę palydėdavo vienur kitur Lietuvoje iškeltos trispalvės — tai ant vandentiekio bokšto užnešė, tai mokykloje iškabino, tai į medį įkėlė. Net ir tokio Lietuvos nepriklausomybės paminėjimo bijojo okupantas — su studentais ar mokiniais būdavo žiauriai susidorojama. Jie prarasdavo teisę studijuoti bet kurioje aukštojoje mokykloje, dažniausiai išeidavo į sovietinę armiją, o tiksliau, į baudžiamąjį disciplinos batalioną ir neretai iš ten jau grįždavo cinko karstuose. Taip atsitiko vienam mano pažįstamui, kuris su grupe draugų Vasario 16-ąją iš centrinio pašto Vilniuje išnešė gipsinį Lenino biustą ir įmetė dar blogai užšalusion Nerin. Iš armijos negrįžo gyvas. Tokia buvo sovietinė tikrovė, tiesą sakant, tik išorinė jos dalis. Mūsų pasitikėjimo laisva tautos ateitimi okupantas nepajėgė nustelbti, nors rezignacijos ir nevilties šitoje realybėje pakako. Man atrodo, jog taip vilties ir nevilties dvikovoje, gerai atsimenant Vasario 16-osios pamokas ir jaučiant tvirtą lietuviškosios išeivijos petį, ir gimė Kovo 11-oji.

Lietuva, nugalėjusi baimę, ištaisė istorijos klaidą — komunizmo šmėkla buvo išvaryta ir tautos istorijos išgyvenimas įgijo naują gyvybę. Lietuvos Nepriklausomybė tapo realia, tačiau drauge ir skaudžiai atsidengė negandos, kurias paliko tiek dešimtmečių trukęs sovietinis tvaikas. Tačiau svarbiausia, jog dabar esame atviri pasauliui ir pasaulis yra atviras mums. Už tai reikia lenkti galvas Lietuvos rezistentams, katalikiškojo pogrindžio dalyviams, veikliai lietuviškai išeivijai, tūkstančiams bevardžių savanorių, žuvusių už Lietuvos idėją gulaguose, kalėjimuose, tremtyse. Kaip sako giesmė, — „amžinoji šviesa tegul jiems šviečia, o mes, gyvieji, laikysime sau didele garbe turėti tokius tėvynainius, kurių aukos didybės nei vertės pervertinti nėra įmanoma.

Į LAISVĘ FONDO LIETUVOS FILIALAS

1990 metų pabaigoje pradėjęs veikti -Į laisvę fondo Lietuvos filialas pamažu savo veiklą plečia ir stiprina. Apie jo atliktus darbus ir ateities planus platesnė informacija bus pateikta kitame Į laisvę numeryje. Neseniai įvykusiuose rinkimuose filialui vadovauti išrinkti šie asmenys:

Filialo taryba: Vidmantas Valiušaitis — pirm., Jonas Kairevičius — sekr., nariai — Vaidotas Daunys, Kęstutis Girnius, Valdemaras Katkus, Mindaugas Bloznelis, Kęstutis Skrupskelis.

Filialo valdyba: Ignas Misiūnas — pirm., Tautvydas Majauskas — vice-pirm., Vidmantas Zavadskis — sekr. Valdybon įeina taip pat ir komisijų pirmininkai.

Komisijų vadovai: Rezistencinės medžiagos rinkimo ir archyvo — Liudas Dambrauskas ir Mindaugas Bloznelis; Renginių ir studijų — Vaidotas Daunys; Spaudos ir leidybos — Ignas Misiūnas; Programų ir planavimo — Vidmantas Valiušaitis.

ROMANO KONKURSO EIGA

Abi Į Laisvę Fondo konkurso vertinimo komisijos, Amerikoje ir Lietuvoje, skaito prisiųstus rankraščius, kurių iki kovo pradžios gauta net 19: Lietuvos autorių 16 ir 3 iš JAV. Tokio gausaus dalyvių skaičiaus nebuvo tikėtasi. Gautųjų rankraščių slapyvardžių sąrašas: Domas Jasinskas, Vaivoro atžala, M. Aistis, Viktoras Liutkus, Jonas Uolinis, Kovos Aidas, Sūduva, Jurgis Kiršinas, Rimantas Sėlis, Jonas Garmus, Jonas Vaitiekūnas, P. Ziūsla, Smilga, Feliksas Priešpilnis, Augustinas Arbas, Martynas Pliumpa, Balys B., Augustas Raštonis, Be autoriaus.

Jeigu komisijos greitu laiku baigs rankraščius skaityti ir susitars dėl premijuotino veikalo, premija gal bus įteikta JLF Lietuvos filialo rengiamoje studijų savaitėje gegužės mėnesį. Tačiau tai dar galutinai nenuspręsta.