Partizanai: Istorija ir dabartis

NUO REDAKTORIAUS STALO

Į LAISVĘ LAISVĖJE

Paskutiniuoju laiku teko išgirsti nuomonių, laiškais ir žodžiu,— ar nevertėtų jau pagalvoti apie Į laisvę žurnalo sustabdymą (juk tikslas jau pasiektas, Lietuva laisva, žurnalo vardas lyg ir nebetinka), arba reikėtų pakeisti jo vardą (gal geriau dabar tiktų ,.Laisvė", ,,Laisvi!", ,,Laisvėje"...?), o gal net nedelsiant perkelti žurnalą į Lietuvą, atiduodant jį, pvz., jau susiorganizavusiam Į Laisvę Fondo branduoliui (Karys jau persikėlė, Aidai nuo Naujų Metų irgi išvyksta). Žodžiu, atėjo laikas ir Į laisvę žurnalui užbaigti savo darbus, panašiai kaip ir vyriausiems laisvinimo veiksniams.

Rugsėjo 19 Kultūros Židinyje, New Yorke, įvyko priėmimas Lietuvos vyriausybės atstovams, vykstantiems namo po Lietuvos Respublikos priėmimo į Jungtines Tautas. Ta proga Antanas Sabalis įteikė prez. Vytautui Landsbergiui tris paskutinius,,Į Laisvę" žurnalo numerius. Iš k. — A. Sabalis, Rasa Razgaitienė, prez. Landsbergis ir Gintė Damušytė. Nuotr. A. Žumbakienės.

Ne nuo vieno redaktoriaus priklauso žurnalo ar laikraščio likimas. Žodį turi jo leidėjai, o taip pat ir jo skaitytojos, skaitytojai bei rėmėjai, tad iš jų būtų įdomu išgirsti ir daugiau nuomonių. Lauksime parašant.

Skaityti daugiau: NUO REDAKTORIAUS STALO

DAR KARTĄ: ATIDUOK KĄ PRIVALAI

PRADEDAME naują laikotarpį lietuvių tautos ir valstybės istorijoje. Iki šiol dar negirdėtu būdu — ,,dainuojančia revoliucija" Lietuva išsikovojo nepriklausomybę. Antrasis pasaulinis karas seniai pasibaigė, taikos konferencija dar neįvyko, du likę gladiatoriai demonstravo muskulus, grėsė nauji konfliktai. Tokiame chaose maža ir pavergta Lietuva buvo pašaukta parodyti pasauliui vertybes, kurios yra stipresnės už bombas, nužmoginimą ir plieną. Tos vertybės ir buvo begalinis laisvės troškimas ir jos siekimas kantrybe ir kultūros bei tiesos žodžiu, o tuo pačiu metu civilizuotai pakenčiant smūgius, terorą ir užpuolimus. Toks lietuvių metodas pasaulio buvo pastebėtas, juo užsikrėtė ir kaimynai rusai ir rezultate vienas iš gladiatorių pargriuvo. Taikingas ir su daina kovojęs lietuvis, atsistojęs prieš masinį geležinį tanką lieka ne legenda, bet gyvu pavyzdžiu kovoje už laisvę.

Paskutinioji kovojančios Lietuvos karta rezistencijos paskatą ir metodus, kovoje prieš okupanto prievartą, paveldėjo iš 1941 metų tautos sukilimo. Sukiliminė Laikinoji vyriausybė savo veiklos pavyzdžiu paliko rezistencijai gaires, nors ir suspendavo savo veiklą. Vėliau, pradėjus tautą masiškai naikinti ir terorizuoti, rezistentams kito neliko, kaip desperatiškai priešintis ginklu. Tik tokiu būdu Lietuvą apsaugojo nuo svetimųjų kolonizacijos ir todėl šiandien Lietuvos teritorijoj dar priskaitome 80% lietuvių. Latvių pasipriešinimas vyko žymiai mažesnėje skalėje. Rezistencija tapo lietuvio gyvenimo dalimi net iki tokio laipsnio, kad kančios ir mirties auka savyje pašalino okupanto teroro baimę ir, iškilus pavojui, masės stojo prieš tankus su daina ir uždegta vilties ir tiesos žvakute. Ne kas kitas, bet tik pati tauta išvedė save į Nepriklausomybės paskelbimą.

Skaityti daugiau: DAR KARTĄ: ATIDUOK KĄ PRIVALAI

AR VOX POPULI - VOX DEI?

Komentaras

Postkomunistinei Lietuvai bene labiausiai šiuo metu reikalinga prekė ar tik nebūtų tolerancija, leidžianti ramiai reaguoti į begalines konfliktines situacijas tiek aukščiausiose valdymo struktūrose, tiek kitoje lietuviškoje kasdienybėje. Tik visa bėda, kad pakanta, jeigu vartosime seną ir gražų lietuvišką žodį, dažnai esti painiojama su nekanta arba, jei naudotume madingą lietuviškoje realybėje žodį — siejama su opozicija. Sutikdamas artimą giminę Greyhound autobusų stotyje Čikagos centre, turėjau progą įsitikinti amerikietiška tolerancija. Gerklingas rusas, porai savaičių atvykus į Čikagą vieno North Western universiteto profesoriaus kvietimu, juodukui vairuotojui dėstė savo galvojimus gryniausiu maskvietišku akcentu, nesidrovėdamas net užduoti klausimus, kurlink jis turėjo eiti, norėdamas patekti į priemiesčio autobusą. Aišku, jis kalbėjo tik rusų kalba, kurią, jo manymu, neišvengiamai privalėjo išmanyti visi planetos sutvėrimai. Tačiau juodukas, su šypsena sutinkantis kiekvieną repliką ar pasažą, tik linkčiojo mandagiai, visai nesistengdamas duoti užuominų, jog ne visai suprantąs. Galėjo žavėti vairuotojo tolerancija, tuo tarpu slapta ruso panieka visam, kas nėra rusiška, galėjo kelti pažįstamą virpulį: panašias situacijas dauguma lietuvių ne sykį yra išgyvenę Rygoje, Odesoje, Maskvoje ar Vilniuje. Ir ne tik lietuviai-aibė tautų, suvarytų į ankštą narvą.

Skaityti daugiau: AR VOX POPULI - VOX DEI?