LAIŠKAI IŠ LIETUVOS - APIE LIETUVĄ

Laiškai iš Lietuvos. Ateina jie pilni kasdieninio gyvenimo smulkmenų, ateina ir su giliomis įžvalgomis į verdančio gyvenimo šviesiąsias ir juodąsias puses. Ir rašoma juose apie viltį ir neviltį, apie buvusio komunistinio gaivalo destruktyvią opoziciją ir apie mąstančių žmonių bijančią poziciją. Išryškėja juose problemos nuo infliacijos, gamybos ir prekių mažėjimo, netikrumo dėl rusų kariuomenės jėgos, vis didėjančio kriminalinio elemento reiškimosi iki aštrių susikirtimų parlamente, politinės demagogijos ir apskritai demokratinių idėjų trūkumo bei pykčio vienų kitiems. Neveltui J.S. savo laiške ir rašo:,, Pernai, broliškai susikabinę rankomis, su tėvynės meile ėję prieš tankus, šiemet vienas kito mirtinai neapkenčiame”.

Skaitytojai teatleidžia, kad redaktorius nutarė po čia spausdinamų laiškų ištraukomis padėti tik inicialus.

Nerimąstinga padėtis

...Apskritai padėtis Lietuvoje nerimąstinga ir ateitis nenuspėjama. Politinė įtampa, lygia greta su ekonomikos smukimu, kyla, prokomunistinis gaivalas tebėra nepaprastai gyvybingas, ekonomiškai nepralenkiamas. Turėdami savo rankose KGB archyvus, mėgina griauti valstybines ir kitas nekomunistines struktūras iš vidaus — patogiu momentu išvelka viešumon kokį smulkų informatorių ir šaukia, kad „Lietuva krečiama KGB drugio", tuo tarpu KGB „tūzai" kuria uždaras akcines bendroves iš nelegaliai privatizuoto LKP kapitalo, vadovaudami laikraščiams, didele dalimi valdo viešąją opiniją. Per masinės informacijos priemones žmonės kiršinami, visaip menkinamos valstybės įtvirtinimo pastangos, nepaprastu atkaklumu nepaliaujamai drumsčiamas vidaus gyvenimas.

Tai, kad Lietuva tapo pripažinta Jungtinių Tautų narė, žinoma, yra didelis laimėjimas, bet tai dar nėra galutinė nepriklausomybės pergalė. Laimėtas tik vienas didesnių mūšių.

Jungtinių Tautų narėmis visą laiką buvo ir Ukrainos SSR bei Baltarusijos SSR, tik kas iš tokios narystės... Kaip ir 1918-19 metais vėl vyksta „kovos su bolševikais", tik tuo tarpu ne karinėmis priemonėmis. Bet fronto linija labai aiški...

V.V. - 1991 gruodžio 23, Kaunas

Baimė mąstančio žmogaus

...Gaila, kad Lietuvoje valdžia kuo toliau, tuo labiau tapatinama su tauta. Anksčiau buvo teigiama, kad gyvename fronto sąlygomis, todėl bet koks kritiškas nusiteikimas vyraujančiai išsivadavimo ideologijai yra tiesiog tautos ir valstybės išdavystė. Siek tiek tiesos tokiuose samprotavimuose būta, bet patikėkite, nėra lengva ploti katučių vienai ideologijai, ypač kai matai, kad ja piktnaudžiaujama, ir kai meilė Lietuvai, tautai, tavo paties krūtinėje dega nė kiek ne menkesnė už tą, kurią demonstruoja koks nors rėksnys patriotas ar tais rėksniais besinaudojantis gudruolis inteligentas.

Net ir dabar, kai nepriklausomybė įteisinta, ar pasikeitė tie žmonės, kurie anksčiau liepė tylėti? Anaiptol, Sąjūdžio III suvažiavime Landsbergis taip ir pasakė: kol Tėvynė bus pavojuje, tol kėsinimasis į jį, vadinasi, į tautą, vadinasi, į valstybę, vadinasi, į ideokratinę tvirtos rankos politiką bus aiškinama kaip išdavystė. Kada gi bus laikas atviru tekstu kritikuoti šitokį politinį mąstymą kaip kad priimta normaliose visuomenėse, apie kurias mes, pasmerkti rezervato režimui, anksčiau galėdavome tik svajoti? Tai yra retorinis klausimas, bet mąstančiam žmogui jis tampa metafiziniu. Ir todėl šioje, metafizinėje, plotmėje kartais susiklosto tokios kolizijos, kad, kai jas pamėgini išversti į gatvės ar bent viešą laikraštinę kalbą, patenki į tokią pasmerkimų ugnį, kad imi galvoti: geriau jau plaukti pasroviui. Neatsitiktinai patys neparankiausi žmonės Lietuvoje yra filosofai. Pagal Heidegerį, „filosofija visuomet yra nelaiku"...

...Pagrindinis mąstančio ir kuriančio žmogaus pasipriešinimas brežneviniais okupacijos metais (tai yra, mano paauglystės metais) buvo ne kas kita, kaip priešinimasis tai abstrakčiai mitologinei sąvokų prievartai, niveliuojančiai bet kokį dvasios kūrybingumą. Tai kartu buvo būdas išsaugoti tautos dvasinį identitetą, vertybių artikuliaciją. Kai aš rašiau eilėraštį, aš jį artikuliavau kaip ypatingą dvasios dimensiją, kuri yra kaip uždrausta sritis, tarybinei ideologijai nepasiekiama, bet kartu ją nepaprastai bauginanti. Ir štai koks paradoksas! Dabar vėl tas nekūrybingas abstraktumas skinasi kelią gyventi, tik šį kartą jau su visais teisėtumo ženklais. Tai juk tas pats tarybiškumas! Tai yra tarybiškas gyvenimas, kuris niekur neišnyko; šis gyvenimas visuomet proteguoja mitologinį mąstymą, bijo realijų, bijo konkrečių moralinių akistatų, bijo laisvai mąstančio žmogaus, bijo kuriančio žmogaus...

V. D. - 1992.1.8 Vilnius

Žaidimas su bomba

...Lietuvoje įvykiai klostosi kaip ir tikėtasi: palaipsniui stiprėjant autoritarinėms tendencijoms, varant nekonstitucinį ir pavojingą ,,prezidento" vajų. Tai primena žaidimą su galingiausia bomba, kurios detonatoriaus mechanizmas jau paleistas...

A. J. - 1992.1.12 Vilnius

Didžiulės problemos

...Ne dėl mūsų kaltės paveldėjome techniškai ir technologiškai atsilikusi ūkį, įklimpusį į gilios ekonominės krizės liūną, ir homo sovieticus. Prieš akis — didžiulės problemos: privatizacija, žingsniai į rinkos ekonomiką, neturint pasaulinį standartą atitinkančios produkcijos, kova su infliacija ir kainų didėjimu, žaliavų trūkumas ir gamybos mažėjimas...

...Švietimo sistemoje visų tipų mokyklų vadovų postuose dar tebesėdi komunistai (nomenklatūrininkai) arba dėl svieto akių persidažę į ,,darbo demokratus". Kas gi gali kurti tautinę mokyklą? Rajonuose, kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose taip pat viešpatauja komunistai ar persidažę asmenys. Tiesa, dauguma Lietuvos gyventojų buvo ir yra už nepriklausomybę, bet mažuma, įsikibusi į ūkinius ir savivaldybinius vadovaujančius postus tapo destruktyvia opozicija...

E. M. - 1992.1.1 Kaunas

Pilnutinės demokratijos erdvė

.. .Manau, kad konsolidacinė idėjų, ideologijų, visuomenės projektų erdvė, nesuniveliuojanti individualumo, yra kaip tik toji erdvė, kurioje turėtų skleistis Pilnutinės demokratijos filosofija. Ji pas mus tiesiog dar net nepradėta akėti, — turiu galvoje tos filosofijos artikuliavimą, jos tąsą čia, Lietuvoje, kur derėtų Pilnutinės demokratijos principus kildinti ir tikrinti iš esamų realijų, kuriose pulsuoja ypatinga patirtis. Jos nežinojo nei Antanas Maceina, nei kiti jo bendražygiai, formuluodami kai kuriuos Pilnutinės demokratijos principus. Gal netikslu būtų sakyti ,nežinojo', geriau būtų sakyti — neįvardijo. Jie juk daug ką nujautė, palikdami plačią erdvę minčiai ir veiklai. Ir vis dėto toje paliktojoje erdvėje niekas kitas, tik mes patys, išaugę realioje geografijoje, galime išrašyti, įvardyti gyvus ir realius žodžius. Tačiau mes dar tik stovime prie šio įvardijimo angos, dar nieko nepradėjome. O nepradėjome galbūt dėl to, kad nėra rimto pasiryžimo laisvos minties naštai. Ta laisva mintis juk nuolat reikalaus pasakyti teisybę apie visus reiškinius.

(Tai liečia ir išeiviją)... Turiu galvoje tokį paprastą dalyką: ar daug Amerikoje, lietuvių išeivių tarpe, yra žmonių, kurie, laikydami save Pilnutinės demokratijos atstovais, kritiniu protu pažvelgtų ir viešai įvertintų tą visą vyraujančios oficialios ideologijos problematiką, kurią aš sieju su Landsbergio vardu. Man kartais atrodo, kad dažnas pilnutinis demokratas suvokia savo pilnutinį demokratiškumą, t.y. savo ištikimybę laisvos ir moralios minties pasaulėžiūrai, tik kaip pastangą atblokšti į šoną Juozaitį ir kitus, kaip nepritampančius prie Nepriklausomybės, vadinasi, kompromituojančius kitus Lietuvai ištikimus pilnutinius demokratus. Bet juk Pilnutinę demokratiją kompromituoja ir daugelis reiškinių, kurie vyksta oficialiojoje Lietuvos, ypač vidaus, politikoje. Kada gi mes pačiu plačiausiu diapazonu kalbėsime apie Pilnutinės demokratijos idėjų likimą Lietuvoje?...

V. D. — Vilnius

Nebėra 10 Dievo įsakymų

... Šiuo metu yra pats sunkiausias laikotarpis (infliacija ir spekuliacija), neapykanta ir kerštas nuslopina meilę artimui. Dešimt Dievo įsakymų — nuo pirmojo iki paskutinio — suminti po kojomis. Visa tai negali neatsiliepti atgimstančiai Lietuvai, kuri taip sunkiai skinasi kelią į valstybingumą...

P. K. - 1991.XII.15 Šiauliai

Sausio 13-tosios metinės

... Tikiuosi, suprasite, kokių įspūdžių kupinos mūsų širdys. Praėjusių metų įvykiai kiek buvo tragiški, tiek ir karžygiški. Būti šitokių įvykių liudininku nėra paprasta. Tai — Dievo malonė, nes staiga išsinėrei iš savo abuojumo kiauto, susijungei siela su visais savo broliais ir seserimis, susilietei su jais širdimi, tvirtai laikydamasis jų rankos; nieko nebebijodamas, peržengei lemtingąjį slenkstį, ir tavo dvasia išskėtė sparnus, — esi laisvas! Kokia tai Dievo palaima, tegali žinoti tik tas, kuris tą viską matė ir pergyveno...

Barikados prie Lietuvos parlamento rūmų 1991 sausio 13. Nuotr. V. Korkučio.

...Prisimenu, kaip lygiai prieš metus budėjome prie Parlamento rūmų. Nepamirštami įspūdžiai: žmonių susikaupimas, giesmės, maldos, o jau išaušus, šv. mišios — čia pat ant pakylos prie frontinių vartų. Jas laikė kun. Grigas ir kun. Boruta. Abudu išbalę nuo nemigo naktų, pamėlynavę nuo šalčio. Kažkas praneša, kad atvažiuoja tankai, — ir visi, susikabinę rankomis, puolame prie rūmų tvoros, už kurios kiemelyje vaikšto gynėjai. Aš pačioje pirmoje eilėje. Vienas pusamžis vyriškis, pasilypėjęs ant tvorelės, šaukia: „Tegu šaudo, tegu šaudo, aš nebijau! Lietuva bus laisva." Už mūsų, pirmosios eilės, — dar kokia dešimtis eilių. Tankai pravažiuoja pro šalį. Bet štai ir vėl aliarmas, ir vėl susikibę puolame prie rūmų tvoros. Susikabinę giedame posmelį po posmelio. Paskui kažkas pradeda kalbėti rožančių. Netoliese viena moteriškė klausia: „Gal kas turite šv. Agotos duonos?” Atsiliepia turinčios kelios moterys. Vadinasi, išgelbėsime Parlamentą nuo gaisro, nors jis jau visas tuo metu buvo pakvipęs benzinu — buvo iš kalno pasiruošta Pilėnų likimui...

...Po neramios dienos atėjo dar neramesnis vakaras. Žinios per radiją ir televiziją plaukė vis nerimastingesnės. Pagaliau nutrūko radijo balsas. Televizoriaus ekrane dar pamatėme į bokštą įsibrovusius desantininkus, užfiksuotus paslėpta kamera. Automatų buožėmis jie trankė ir daužė duris. Lauke girdėjosi šaudymas, žmonių riksmas, ir staiga viskas nutilo. Vilnių drebino patrankų šūviai. Netrukus pagauta Kauno radijo banga ėmė pranešinėti, kas dedasi prie Bokšto: kiek nušautų, kiek sužalotų, nuvežtų į ligonines...

... O šiandien, lygiai po metų, nuvažiavau vėl prie Parlamento rūmų, kur ant vieno barikadų bloko, aukštai aukštai, perskaičiau įkvėptus žodžius didžiulėmis raidėmis: „Dievulėliau, ačiū!” Seni plakatai, ant virvių suverti sovietiniai pasai, kariniai bilietai, ubagiškieji rubliai, vaikų piešiniai jau nurinkti ir sunešti į muziejų ekspozicijai. Tai gyva, istorinė medžiaga. Apėjau visą Parlamentą. Užkalbinau brolius žemaičius, susiradusius pernykštę savo vietelę ir besiruošiančius taip kaip pernai užsikurti laužą. Jie parodė man krūvą pernykščių nuotraukų, parodė ir Landsbergį ir pasakė: „Tai Vytautas Didysis!”. „Aha, — pasakiau, — bet kiek daug kas jo nekenčia!”

Sausio 13-tosios aukų laidotuvėse susirinkusi minia Vilniuje. Nuotr. V. Korkučio.

„Tep, Tep, — sutiko žemaitėliai, — daug dar yra raudonskūrių". Ir šitie paprasti tolimo Žemaitijos miestelio gyventojai supranta, kad Landsbergis nelyginant lakmuso popierėlis...

...Šiandien, stebėdama nepaprastą parlamento posėdį kruvinųjų metinių proga, mačiau ir du praėjusių dienų,,herojus", išsidrėbusius krėsluose ir vis besiplepančius tarp savęs... Prieš akis tebestovi jiedu abu po Kovo 11-tosios rinkimų. Dieve, kokios tragiškos tada buvo jiedviejų fizionomijos! Ypač pirmojo, nebesugebėjusio paslėpti savo nusivylimo. Atrodė, kad jis tuoj pravirks kaip vaikas (drambloti vyrai nesugeba paslėpti savo jausmų). Tokią pat tragišką fizionomiją buvo nutėškęs ir vienas garsiausių mūsų poetų, vadintas net tautos patriarchu, antruoju Maironiu...

...Kalbėdamas šiandien per radiją Kruvinojo sausio metinių proga, deputatas rašytojas, K. Saja skausmingai spėliojo, kas per priežastis, kad per metus laiko taip baisiai mes pasikeitėm. Pernai, broliškai susikabinę rankomis, su malda ir giesme lūpose, su Tėvynės meile liepsnojančiomis širdimis ėję prieš tankus, prieš kraujo ištroškusius galingo priešo kareivius, šiemet vienas kito mirtinai neapkenčiame. Toji neapykanta tiesiog irracionali. Protu jos nepaaiškinsi, kaip turbūt nepaaiškinsi nei Jugoslavijos, nei Kaukazo skerdynių. Norom nenorom imi galvoti, kad artinasi ir pas mus Dievo rykštė, nuo kurios pirmiausia kenčia nekaltieji...

J. S. — 1992 sausio 13, Vilnius