IUSTITIA EST FUNDAMENTUM REGNORUM
Šis senas romėnų posakis kadaise puošė Lietums Respublikos Aukščiausiojo Tribunolo rūmus. Karo ir okupacijų pasėkoje jis buvo pašalintas nuo tribunolo rūmų. Iki šiol jis dar negrąžintas į savo vietą, nors daug sugriautų paminklų jau atstatyta. Galėtume sakyti, kad trūksta lėšų, ar laiko, ar tik paprasčiausias neprisirengimas. Deja, taip sakydami turbūt klystume...
Išeivija sunėrimus dėl Lietuvos pilietybės. Visa laiką save laikėme, ir dabar daugelis vis dar laiko, Lietums piliečiais. Dėl savo turimos Lietuvos pilietybės nekėlėme klausimo, tai mums buvo savaime suprantama. Kai kurie giliau galvojantys tą savo įsitikinimą rėmė ir iki 1940 metų birželio mėnesio galiojusiais, beje niekad neatšauktais, įstatymais kurie pripažino dvigubą pilietybę. Atgavusi laisvę, už kurią ir išeivija kiek galėjo kovojo, atkurtos Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba tos mūsų turėtos ir turimos pilietybės nenori pripažinti, statydama įvairias sąlygas ir, lyg tyčia, apsunkindama jos įteisinimą.
O, atrodo, taip paprasta būtų pasekti Prancūzijos pavyzdžiu ir orientuotis „ius sanguinis" (kraujo teisės) pagrindu — lietuvių tėvų vaikas, save laikąs lietuviu, turi neginčytiną teisę į Lietuvos pilietybę.
Kitas atvejis, verčiąs abejoti, kad ,,Iustitia est fundamentum regnorum", negrąžinamas į savo vietą Tribunolo rūmuose tik dėl laikinų priežasčių, — tai Aukščiausiosios Tarybos priimtas nuosavybės teisių atstatymo įstatymas. Perskaičius šį įstatymą, peršasi išvada, kad Aukščiausioje Taryboje dar neišsisklaidė komunistinis tvaikas ir tyčia kliudoma išeiviams, ar jų palikuoniams, atgauti turėtą turtą. Laikas būtų įsisamoninti, jei Lietuva nori būti teisinė valstybė, o ne marksistinės diktatūros paveldėtoja, tai turi ir elgtis kaip teisinė valstybė. Dabar apie tai kalbama, bet atrodo kad norima pasinaudoti susidariusia padėtimi ir išeivių, o taip pat ir Sibire užsilikusiųjų tremtinių nuosavybę dar kartą nusavinti.
Kur tas veda? Prieš kiek laiko ,,Wall Street Journal" tilpusiam straipsnelyje nedviprasmiškai buvo patarta neskubėti investuoti kapitalą Lietuvoje, bet geriau žvalgytis į Latviją ir Estiją. Kalbama, kad Lietuvai reikia užsienio investicijų, bet sudaromos įvairios kliūtys tam kapitalui atsirasti Lietuvoje ir pakelti jos ūkinę padėtį. Teko girdėti iš kai kurių Aukščiausiosios Tarybos deputatų (atstovų) ir skaityti Lietums spaudoje, kad, grąžinus nuosavybę išeiviams, atsiras butų trūkumas. Negi išeiviai, atgavę savo nuosavybę, ją išsiardys ir išsiveš į užsienį?
Šiokį tokį kartėlį sukelia ir reikalavimas vizų iš save Lietuvos piliečiais laikančių išeivių, norinčių aplankyti savo gimtinę, kai tuo tarpu buvusios Sovietų Sąjungos piliečiai laisvai gali įvažiuoti ir išvažiuoti...
Šios kelios pabiros mintys neturi tikslo kritikuoti ar menkinti Lietuvos Respublikos valdančiuosius sluoksnius. Tai tik noras išlieti daugelio širdyse susitvenkusi kartėlį. Negalime tačiau nepaminėti ir to fakto, kad kai kurie valdžios asmenys irgi būkštauja dėl tų pačių klausimų, kaip pvz. Kazimieras Motieka, Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotojas, savo straipsnyje ,,Ar atvers Lietuva duris savo vaikams?" (Lietuvos aidas, 1991.12.21, psl.3)
PAR
