NEPASAULĖŽIŪRIŠKUMAS -Ar tai kliūtis krikščioniškam frontui?
VYTAUTAS BAGDANAVIČIUS
• Jieškant kelio sudaryti viena krikščionišką frontą politinėje lietuvių veikloje, pagrindinės reikšmės klausimas yra, kaip frontininkai supranta savo atstovaujamą nepasaulėžiūriškumą. Jeigu tuo norima pasakyti, kad jie nesiims prievartinių priemonių savo visuomeninėje veikloje, tai tas pasakymas nesudarytų kliūties jiems įeiti į bendrą krikščionišką politinę veiklą.
Tačiau jeigu nepasaulėžiūriškumas būtų suprantamas kaip principinis atsisakymas savo politinėje veikloje krikščioniškų principų, tai tuo pačiu tas juos išjungtų iš krikščioniškos veiklos politikoje. Negana to, tai reikštų jų išsijungimą iš ateitininkų sąjūdžio, kurio principas yra: visa atnaujinti Kristuje.
• Tačiau jeigu frontininkai iš krikščioniškumo neišsijungia, tai tada, jeigu jie rastų labiau tikslų savo nepasaulėžiūriškumo formulavimą, jie jau būtų bendrame krikščioniškame politiniame veikime.
Šiai vienybei nedarys esminės kliūties jeigu frontininkai vienu ar kitu klausimu nepritaps kitų krikščioniškų grupių nusistatymui. Apie įvairius projektus bus galima tartis ir susitarti ar nesusitarti. Jeigu vienu ar kitu klausimu nebūtų pasiekta susitarimo, tas juos automatiškai iš krikščioniškos politinės veiklos neišjungtų.
• Svarstant nepasaulėžiūriškumo klausimą reikia nepraleisti iš akių dviejų skirtingų veikimo sričių: Bažnyčios ir valstybės. Bažnyčia turi pirmaeilį uždavinį atstovauti galimai pilnam Kristaus palikimui ir aiškiai pasakyti, kur tas palikimas nėra pilnai išlaikomas. Bažnyčios atstovai turi aiškią pareigą tiksliai pasakyti, kas yra su ja, kas ne.
Valstybinis gyvenimas, net krikščioniškai suprastas, panašios pareigos neturi. Jis turi rūpintis visais piliečiais net ir netikinčiais ir nekrikščionimis. Ta, atrodo, ir buvo mintis tų, kurie pasiūlė frontininkų nepasaulėžiūriškumo principą. Šitaip suprastas nepasaulėžiūrišku-mas nesudaro kliūties frontininkams bendradarbiauti su kitais. Tačiau kadangi šiame termine yra pavojaus jį toliau išplėsti, kyla klausimas, ar nebūtų verta jį pakeisti labiau aptartu formulavimu.
• Baigiant reikia dar atkreipti dėmesį į tai, kad politiniai sprendimai visada yra labai priklausomi nuo įvairių esamų sąlygų ir dėl to iš jų negalima daryti principų. Kas gali būti gera viename laike ir vienoje vietoje, tas gali būti negera kitur. Politiniai sprendimai nėra tas pats, kas matematiniai dėsniai. Iš tų sprendimų negalima daryti principų.
Iš to seka natūrali išvada, kad politiniai sprendimai yra atviri kritikai, svarstymui ir taisymui. Tačiau savo kilme jie yra principiški. Jie turi būti kilę iš to, kuris juos atstovauja, — labai toli siekiančio gerumo ir net tobulumo.
Tai yra bendras katalikiškos dorovės dėsnis, kaip jį atstovauja modernūs teologai, pvz., Piet Francen S.J. Politiniams sprendimams galioja tai, kas galioja visiems doriniams sprendimams. Jie nėra absoliutūs. Dėl to modernūs moralistai kviečia susilaikyti nuo principų darymo iš konkrečių apsisprendimų. Jie gali būti geri tik tose aplinkybėse ir to gana. Bet jie turi būti kilę iš tokios galvosenos, kuri nėra konflikte su pagrindiniais žmogiško gyvenimo principais.
Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvimečio proga sveikinu 1941 metų sukiliminės Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vardu ir linkiu Jums ir Aukščiausiajai Tarybai sėkmės, vykdant Lietuvos valstybingumo atkūrimą labai kritiškose ir sunkiose sąlygose.
Tepavysksta Jums ir Aukščiausiajai Tarybai Lietuvai vadovauti ir Ją išlaikyti tikslingam materialinio ir dvasinio stiprėjimo kelyje.
Tepadeda Dievas Jūsų pastangose!
Jūsų
Adolfas Damušis
1992 m. kovo mėn. 11 d.
