GYVENTI IŠ NAUJO

99-tosios Putino gimimo metinės Vilniuje

Sausio penktąją Putino namuose Vilniuje, Tauro gatvėje, sudėdama neįtikėtinos šilumos į kiekvieną garsą, skiemenį, žodį, viena iš gabiausiųjų teatro aktorių skaitė Putino eilėraščius. Sėdėjo jaukus Putino bičiulių ratas. Buvo 99-ųjų poeto gimimo metinių išvakarės. Ten nuskambėjo eilėraštis, kuris vis labiau ryškėjo kaip gyvybės kodas, kaip atsakymas klausiantiems tą vakarą — kuo Putinas šiandien galėtų būti aktualus? Taigi štai kelios eilėraščio „Quasi una fantasia" eilutės:

Ateina sutemų lauktoji valanda,
Ir paskutinis spindulys užgęsta.
Visi daiktai nurimę glaudžias viens
prie kito
Melsvam, tyliam ūke.

Išnyko laiko ir erdvės riba,
Širdies pilnybėje tu visas atgyji
Ir visa, ką buvai patyręs vakar,
Šią valandą iš naujo gyveni.

Gyventi iš naujo, gyventi kaskart iš naujo — tai aktualiausia šių dienų žmogaus būsena. Bet: gyventi — iš gelmenų, kuriose vakarykštė diena nėra atsitiktinybė, ironiška butaforija ar neskausminga priedanga. Praėjusi diena kartu yra ir pereita diena. Tai reiškia, kad perėjusio žmogaus žingsnyje, judesyje glūdėjo esmingiausias žmogaus, esančio istorijoje, pojūtis. Tą pojūtį mes vadiname gyvenimo jausmu, gyvenimu. Jis noksta iš praeities dabartyje. Tas nokimas ar žengimas, kaip bepavadintume, rodo, ar žmogus yra nuolat išsiskleidžianti, išsilukštenanti būtybė, ar jisai yra suaugusi su savimi vidutinybė, tegul ir tikinti savo genialumu. Be abejo, tai yra labai gili kūrybos problema, tai — poezijos kriterijus. Bet jeigu kūrybą suprastume ne vien kaip meno veiksmą, bet ir kaip kertinę žmogaus egzistencijos būklę, galėtume pasakyti, kad tas išėjimas iš praeities yra aktualiausias šių dienų Lietuvos žmogui. Dabar, kai po mitologinės eros vis labiau įsilinguoja gyvas istorijos judesys, žmonių, mokančių save vidujai peržengti, t.y. mokančių būti istorijoje, yra kur kas mažiau nei norinčių būti ant-istorijos ar-Istorijai.

Vilniaus panorama. Nuotr. J. Kuprio.

Beveik prieš penkiolika metų, Putinui mirus, būrelis jo mokinių, dvasios bičiulių, kūrybos gerbėjų štai šitaip susirenka kiekvienąkart — gimimo ir mirties dieną ar vakarą. Panašiai, dar Putinui gyvam esant, jo gimtadienio proga būdavo susirenkama jo namuose. Toks bendravimas nėra kažkoks išskirtinai privilegijuotas reiškinys — iš tokių jaukių židinių, dažnai vienas kitam nežinomų, susidėjo ir iki pat dabar susideda tikrasis kultūrinis gyvenimas, jo šiluma. Dar taip neseniai tie Putino vakarai, ilgi pasisėdėjimai, tylios ir gyvos kalbos, poezija, gyvenimo analizė, ryžtas dirbti savo tautai, priešintis nevilčiai buvo iš tiesų įkvepiantis šaltinis alkanuose tarybiniuose tyruose. Daugelis mūsų, kūrusių tai, ką dabar vadiname oficialiąja kultūra, žinome ir suprantame, kad būtent tie viešai nematomi židiniai mums suteikdavo jėgų būti matomiems.

Sausio šeštąją, Trijų Karalių dieną, Putino gimimo data buvo paminėta ir Menininkų rūmuose. Laimonas Noreika skaitė Putino poeziją. Tiems, kurie, galvoja, kad dabartinis laikas yra labai neparankus kūrybai, galima būtų pasakyti, jog taip yra tik iš dalies. Kūryba vis dėlto yra gyva: ji vyksta ir turi ką pasakyti savo laikui.

VAIDOTAS DAUNYS

Kiek sutrumpintai perspausdinta iš Lietuvos ryto, 1992.1.9. Nr. 5.