IŠĖJO SŪNŪS KETURI TĖVYNĖS GINTI

Lukšų šeimos likimas

Iš Antano Lukšos pasakojimo

paruošė BIRUTE JONELIENĖ

PATIKSLINIMAS

Praėjusiame Į laisvę žurnalo numeryje (112) buvo išspausdintas Juliaus Kelero pokalbis su Nijole Bražėnaite „Prisimenant Daumantą". Tikslus Juozo Lukšos-Daumanto šeimos likimas to pokalbio metu Nijolei nebuvo žinomas. Turbūt ir pats Daumantas 1948 metais Paryžiuje, prieš jam išvykstant į Lietuvą jo nežinojo. Tik dabar, visai neseniai Nijolei Bražėnaitei besilankant Lietuvoje, ji galėjo patirti daugiau žinių apie žuvusius ir išlikusius Lukšų šeimos narius. Ji taip pat gavo kopiją Sąjūdžio Prienų tarybos leidinio „Gėlupis" (1989.X.27. Nr. 14), kuriame buvo išspausdintas straipsnis „Išėjo sūnūs keturi tėvynės ginti", iš Antano Lukšos pasakojimo paruoštas Birutės Jonelienės. Šį straipsni, kiek sutrumpintą, čia ir persispausdiname. (Red.)

Juos, penkis brolius, išaugino derlinga Suvalkijos žemė, sena sodyba Prienų rajono Juodbūdžio kaime. Vyriausias Lukšų sūnus Vincas turėjo paveldėti ūkį, o keturi jaunesnieji, kitos motinos sūnūs, mokėsi universitete. Visų jų jaunystę skaudžiai palietė karas ir okupacija. O kai reikėjo pasirinkti, visi keturi be abejonių išėjo ginti Tėvynę. Trys iš jų žuvo. Antanas, patekęs priešams gyvas ir nuėjęs kančių kelius lageriuose, išliko, kad papasakotų mums apie brolius ir save. Kad papasakotų, kas jiems davė sakalų dvasią, ąžuolų tvirtumą, beribę Tėvynės meilę. Tokią didelę, kad sudegė jos liepsnose.

MAMA

Jungtis į kovą prieš okupantus mus paskatino motinos genai.

Mūsų šeimoje mama vadovavo ūkiui. Tėvukas buvo žymiai vyresnis, todėl viską tvarkė mama. Pagrindinis jos tikslas buvo keturis savo sūnus išmokyti, o ūkį palikti Vincui. Jaunystė mūsų buvo sunki. Mums nebuvo valia mokslo sezonui pasibaigus paimti knygą į rankas. Pagrindinis šeimos tikslas buvo — daryti viską, kad suklestėtų tėviškė. Po birželio 15 dienos visiems buvo dalgiai, kastuvai, pjūklai rankose. Kaimynai stebėdavosi, kai visi sukibdavome kluoną skiedromis dengti — lyg iš kulkosvaidžio visi varydavome. O vakare — buvo tokia šeimos tradicija — kiemo vidury sustoję užtraukdavome dainą.

Mama, nors būdama be išsilavinimo, suprato kovos prieš okupantą esmę. Matydami okupantų represijas, neįsivaizduojamus žiaurumus, mes manėme, kad šitam marui joks doras žmogus nesipriešinti negali. Vieną 1946 metų naktį mes visi buvome susirinkę namuose, kalbėjomės apie mūsų tragišką padėtį. Niekaip neužmirštami mamos žodžiai: „Vaikai, neišdrįskit nė vienas pasiduoti bolševikams gyvas". Šitą priesaiką tik aš vienas esu išdavęs.

VINCAS (1905)

Vyriausias. Jis buvo ūkio įpėdinis. 1947 metų gegužės mėnesį į tėviškę užėjo apie 40 enkavedistų, persirengusių partizanų uniformomis, ir išprovokavo jį duoti maisto. Vincas dar ginčijosi, bet pagaliau liepė tarnaitei Marytei paruošti valgyti. Jie pavalgė ir išėjo. O netrukus brolį suėmė ir nuteisė 10 metų lagerio.

JURGIS (1921-1947)

(Slapyvardis — Piršlys). Mokėsi Kauno VDU mechanikos fakultete. Nuo 1944 buvo įsijungęs į pogrindinę veiklą. Buvo areštuotas, bet aš perdaviau tardymo organams mūsų išgelbėto belaisvio laišką, ir Jurgį užverbavę paleido. Grįžęs jis pranešė studentams: „Vyrukai, aš jus seku". Kai tie pasitraukė, čekistai suprato ir vėl pradėjo jį persekioti.

Kai 1947 birželio 13 dieną MGB daliniai apsupo tėviškę, Jurgis miegojo klėtyje. Jis jau porą kartų buvo pabėgęs iš apsupimo, galvojo, kad laimė lydės ir šį kartą. Bet už kluono jį pasivijo kulka. Jau švintant prie lavono atvedė tėvuką. Jam tada buvo 84 metai. Tėvukas neatlaikė šio smūgio, išprotėjo, o po keturių mėnesių mirė.

JUOZAS (1922-1951)

(Slapyvardžiai: Daumantas, Skirmantas, Juodis, Vytis, Arminas, Kęstutis, Skrajūnas). Vieną jo sielos kertelę atskleidžia laiškas sužadėtinei, rašytas Vakaruose belaukiant skrydžio į Lietuvą.

,,Ieškau ir nerandu nei kaltininko, nei atsakymo, kodėl aš šiandien čia, o ne ten, kur privalau būti. Metai su kaupu, kai paskutinius savo pėdsakus palikau kruvinos tėviškės dirvonuose. Metai su kaupu, kai akis akin nematau kryžiuojamos numylėtos mūsų Lietuvos. Metai su kaupu, kai tiesiog negirdžiu klykiančių skausmo raudų, šie metai su kaupu jau suspėjo iš daugelio mano geriausių draugų pareikalauti nemirtingos mirties. Metai su kaupu, kai aš nedalyvauju arti mirties ir gyvybės procesijoje kartu su tūkstančiais taurių lietuvių. Perkošiu mintimis jau penktų metų krauju įmirkusius apkasus, prisimenu ilgas galerijas mirtimi paženklintų draugų ir, gyventi norėdamas, trokštu ir savo kaulus matyt besirikiuojančius tarp tų nukryžiuotų griaučių. Tik gaila to, kas nebaigta pasiekti. Tai šios Vasario 16 proga!

Mudu šiandien kalbėjom apie kantrybę. Leisk man papasakoti ir apie ją tenai. Menu vieną ankstyvą rudenį. Pavakariop į mūsų urvą atšliaužia ryšininkas, ir štai kokias gaunu žinias: šiandien 9 val. ryto buvo 200 rusų apsupta Šarūno slėptuvė. Po kelių valandų kautynių slėptuvėje gyvenę 5 partizanai nusižudė. Tie patys rusai prie slėptuvės aptiko ryšininkes Jūratę ir Ramunę. Jūratė, ištraukus pistoletą, sužeidė vieną rusą ir nusišovė. Ramunę pavakariop pusgyvę rusai atvedė į Pakuorių su tardant sulaužytais rankų sąnariais...

Įsijausk į aną dalinio vado padėtį: kokį matą pasiūlei jo ištvermei ir jo kantrybei? Ką sakyt ir kaip instruktuoti kovotojus, kurie, nematydami jokios laisvės properšos, skaito savo kovos draugų likučius? Ką patart ir kaip paguost bet kurią šeimą, kurią nueini perspėti, kad slėptųsi, nes ryt išveš, kai vakare slenki į jų lūšnas? Kokias priemones naudot nušluostyti ašarom ir sumažinti skausmui širdies, kai nueini pranešti šeimai, kad vakar susisprogdino brolis, sūnus, tėvas, kad sesuo ar duktė jau nepareis, nes sutrupintais sąnariais ją link Kauno išsivarė? Tai sąlygos, su kuriomis taip pat reikia susidoroti žmogiškai prigimčiai ir žmogiškai kantrybei... Jei save išskirčiau iš anų savo brangių draugų tarpo, tai jų turimą ištvermės matą aš siūlyčiau visiems jų sunkiai įveikiamose sąlygose...

Tokia tai buvo padėtis prieš vienerius su kaupu metus ir vėl praėjęs laikotarpis padėtį pakeitė ne kitaip kaip tik didesnio skausmo, kančių ir ašarų kryptimi. Ana buvusi ištvermė jau bus atsilikusi pagal nūdieną. O šia 16-tosios dienos proga mes nors ilgimės anų kančių."

ANTANAS (1923)

(Slapyvardis — Arūnas). Pasakoja apie save:

— Mokiausi Veiverių vidurinėje mokykloje, vėliau Aušros gimnazijoje, baigiau mokytojų seminariją, o 1943 metais įstojau į Vytauto Didžiojo Universitetą. Užėjus rusams buvau šaukiamas į kariuomenę, bet nėjau, o slapsčiausi. Vienerius metus dirbau Veiverių vidurinėje mokykloje. Po to pogrindžio nurodymu išvykau į Kaišiadoris.

Perėjęs į nelegalią padėtį buvau prisaikdintas Tauro apygardos štabo ryšių skyriaus viršininko pareigoms. 1947 birželio 13 dieną turėjau suvesti Aukštaitijos apygardos vadą su Tauro apygardos vadu. Vykdant uždavinį paaiškėjo, kad tai provokacija, kad šis susitikimas buvo ruoštas MGB agentų. Kaune, Aleksoto kalne, iš pasalos ištrūkti pavyko laimingai. Persikėlęs per Nemuną, užėjau pas pogrindžio aktyvistą Joną Poškų, čia mane ir rado persekiotojai. Pasirodo, ir tas taškas buvo sekamas.

Prasidėjo tris mėnesius dieną ir naktį trukę tardymai, kankinimai. Ir tik vienas klausimas: ,,Gde Skirmantas?" O toliau — 58/8 straipsnis ir 25 metai lagerio...

STASYS (1925-1947)

(Slapyvardis — Juodvarnis). Jauniausias iš brolių. Jis buvo didelių gabumų vaikinas. Baigęs amatų mokyklą, be jokios pagalbos išlaikė egzaminus į universitetą. Kurį laiką buvo brolio Juozo padėjėjas. Po Markulio išdavystės buvo priverstas palikti Vilnių ir pradėti aktyvią partizaninę veiklą. Tuo metu jis buvo Geležinio Vilko rinktinės, Dešiniojo kuopoje jo pavaduotojas. Kiek žinau iš jo kovos draugų, Stasys buvo nepaprastos narsos kovotojas. Jis žuvo 1947 metais, gerai nepamenu — rugpjūčio ar spalio 13 dieną Kazlų Rūdos miškuose per karo mokyklos egzaminus. Kažkas išdavė, partizanai buvo apsupti. Ten vyko didžiulės kautynės. Vyrai buvo išsiardę savo ginklus, o Stasys savo kulkosvaidį jau buvo surinkęs, todėl pirmas atidengė ugnį, suguldė puolančius priešus ir tuo leido kitiems pasiruošti kautynėms. Tose kautynėse žuvo tik jis ir dar vienas partizanas. Ir šiandien nežinau, kur palaidotas brolio kūnas.