UŽ RASEINIŲ ANT DUBYSOS SAULĖ NETEKĖJO

HENRIKAS KUDREIKIS

1944 metų pavasaris. Stoviu ant aukšto Dubysos kranto prie tyliai ošiančių pušų. Žvelgiu į iki Nemuno besitęsiantį melsvą miškų masyvą, šiandie, kaip ankstyvoje jaunystėje, pradedu jaudintis. Juk tai mano gimtasis Žemaičių žemės kampas. Iš miškų į dangų stiebiasi geras tuzinas bažnyčių bokštų: Vilkija, Čekiškė, Seredžius, kur tryliktame ir keturioliktame šimtmety didvyriškai su įsiveržėliais kryžiuočiais kovėsi lietuviai kovotojai; Veliuona, Didžiojo kunigaikščio Gedimino žuvimo vieta; Ariogala — kunigaikščio Liutavero sostinė ir Gedimino gimtinė; Ugioniai — senovės lietuvių amžinosios ugnies vieta, su stebuklingais šaltiniais ir Lietuvos didikų Dubysos krante įmūrytais kapais; Betygala — mūsų dainiaus Maironio tėviškė, Šiluvos balta kaip gulbė stebuklinga koplyčia ir bažnyčia; Raseiniai — senoji Žemaičių sostinė; Tytuvėnai — su meniškais vienuolynų pastatais, na, ir eilė mažesnių bažnytėlių: Girkalnis, Kalnujai, Milašaičiai, Juodaičiai, Butkiškė. Tai ramus ūkininkų kraštas, šimtmečiais kovojęs už savo žemę ir laisvę su besiveržiančiais atėjūnais.

Stoviu ilgai ir stebiu ūkininkus, su gražiais žirgais ariančius žemę, sėjančius vasarinius javus. Niekas čia ir šiandie nesijaudina dėl ateities. Juk anglosaksai pažadėjo visoms tautoms laisvę ir nepriklausomybę. Mokėdamas svetimas kalbas ir klausydamas amerikiečių ir anglų radijo laidų, žinojau, jog anglosaksai, ypač amerikiečiai kasdien tiesiog garbino Staliną ir Raudonąją armiją.

Jaučiu, kad kažkoks siaubingas viesulas atslenka iš Rytų mūsų žemėn. Senelis ir senelė dažnai pasakodavo apie kažkokias pabaisas — juodašimčius. Bet juodašimčiai atimdavo pinigus ir kartais gyvybę. Tie, kurie dabar atslenka, tuo nepasitenkins, jie atims ir žemę, ir žmogaus sielą. Bet tuomet aš dar nesupratau gerai to baisumo, kurį mūsų tėvynėn atneš raudonasis košmaras.

Tik už kelių mėnesių jie atriedėjo su tankais ir patrankomis. Ir prasidėjo: vietinių, po pirmos okupacijos gyvų išlikusių, komunistų ar komjaunuolių vedami, enkavedistai ėjo per kaimus ir nurodytuosius čia pat šeimos akivaizdoje nušaudavo. Naktimis siautė kitos NKVD grupės. Suimtieji dingdavo be žinios. Tik partizanai surado prie Dubysos masinį kapą su virš 200 lavonų. Daugumas atpažino savo dingusius šeimos narius.

Skaityti daugiau: UŽ RASEINIŲ ANT DUBYSOS SAULĖ NETEKĖJO

LIETUVOS VALSTYBĖS EKONOMINIS ATKŪRIMAS

JUOZAS ŠALTINIS

II DALIS:

KAPITALO INVESTAVIMAS

Pirmoje dalyje kalbėjome apie kapitalo telkimą kaip pirmąjį žingsnį į ekonominę gerovę. Sutelkus kapitalą, jis tuojau pat turi būti investuotas, kad uždirbtų dar daugiau pinigų. Investavimas iš tiesų yra pinigų paleidimas į apyvartą, kad būtų naudingas kapitalo savininkams tiesiogiai, ir visai bendruomenei, tautai ar kraštui — netiesiogiai.

Ši antroji ekonominio atkūrimo fazė yra kur kas sunkesnė negu pirmoji, nes kapitalas gali būti sutelkiamas naudojantis bendrais šūkiais ir formulėmis („pakelti krašto ekonomiją!) ir niekas tam iš esmės neprieštaraus. Tačiau investavimas jau yra specifinis dalykas, ir kiekvienas kapitalo teikėjas ar savininkas turi padaryti realų sprendimą: kur investuoti? šis sprendimas nėra lengvas, nes su kiekvienu investavimu yra susijusi tam tikra rizika. Vienoj srity tos rizikos yra daugiau, kitur — mažiau, bet ji visada yra, ir tai reikia iš anksto žinoti. Kapitalas juk investuojamas ilgesniam laikui, o ateities niekas negali pramatyti.

Skaityti daugiau: LIETUVOS VALSTYBĖS EKONOMINIS ATKŪRIMAS

PILIETINĖS DEMOKRATIJOS VALSTYBĖ

Atsikuriantis savarankiškos Lietuvos gyvenimas yra didelis lemties išbandymas, tenkantis mūsų visuomenei.

Per pastaruosius pusę šimto metų mes nežengėme koja kojon su pasaulio pažanga; priešingai — mes ėjome į šalį ar net atgal, nors darėme tai ir be savo valios. Tačiau istorinis laikas negailestingas: prarasti metai taip pat yra mūsų gyvenimo rezultatas, suformavęs šios dienos visuomenę. Ta visuomenė — tai mes.

Kaip ir prieš pusę šimto metų Lietuva vėl stovi prieš galimybę pasirinkti demokratinio vystymosi kelią. Tuokart, bundanti iš autoritarizmo snaudulio, inteligentija pradėjo formuoti pirmuosius demokratinio atsinaujinimo principus, suprasdama juos kaip „organiškos valstybės" pamatą. Bet tuokart nepakako laiko — mes praradome pačią valstybę. Šiandien yra pagrindo galvoti, kad tas praradimas sietinas ne tik su didžiųjų kaimynų okupaciniais veiksmais, bet ir su Lietuvos vidiniu gyvenimu, kuris nebuvo pasiekęs pažangios civilinės visuomenės lygmens.

Skaityti daugiau: PILIETINĖS DEMOKRATIJOS VALSTYBĖ

PILNUTINĖ DEMOKRATIJA LIETUVOJE

MINTYS IR PROJEKTAI

Lietuvoje 1990 metų pabaigoje įsteigtas Į Laisvę Fondo lietuviškai kultūrai ugdyti filialas vienu iš savo tikslų užsibrėžė supažindinti Lietuvos visuomenę su PILNUTINĖS DEMOKRATIJOS idėjomis. Lietuvos atgimimas pakreipęs gyvenimą teigiama kryptimi, įpareigoja visus ieškoti jam kuo tvirtesnio pagrindo. Fondo steigėjai yra įsitikinę, kad Pilnutinės demokratijos idėjos kaip tik ir galėtų būti tokiu laisvosios Lietuvos gyvenimo pagrindu.

Mūsų mintys ir veiksmai turėtų atsiremti šiais principais: nelygstamos asmens vertės, savarankiškos lietuvių tautos kultūros ir krikščioniškosios moralės. Šie trys principai turėtų stovėti aukščiau bet kokios srovinės politikos.

1. Politiniame gyvenime:

—    Lietuvai reikia konstitucinės tvarkos, visų pripažintos, kuri užkirstų kelią tiek diktatūrai, tiek anarchiniams prasiveržimams.

—    Reikia konstitucinės tvarkos, kuri kiekvienam užtikrintų visas žmogaus teises ir valstybę įpareigotų savo gyventojus ginti nuo tokių teisių pažeidėjų, ar tai būtų valstybiniai organai, ar organizacijos, ar pavieniai asmenys.

—    Reikia politinės kultūros, tarpusavio santykiuose tolerancijos ir pagarbos.

Skaityti daugiau: PILNUTINĖ DEMOKRATIJA LIETUVOJE

25 METAI LIETUVIŲ LITERATŪRAI

Los Angeles literatūrinių vakarų grandinė

JUOZAS KOJELIS

1990 gruodžio 2 Los Angeles Šv. Kazimiero parapijos salėje įvyko XXV literatūros vakaras nepertraukiamoje literatūros vakarų grandinėje. Nuo 1966 tuos vakarus organizuoja Los Angeles Lietuvių Fronto bičiulių sambūris. Sukaktuvinio vakaro proga verta žvilgterti į jų istoriją.

Los Angeles apsigyvenau 1952. Dar tais pačiais metais kilo mintis suorganizuoti literatūros vakarą, pakvietus iš Čikagos svečią rašytoją Aloyzą Baroną. Tuo laiku Baronas, galima sakyti, buvo pradedantis rašytojas, bet į lietuviškos raštijos Panteoną įžygiavęs drąsiai, atsinešęs stiliaus originalumą, graudulį, humorą, keistas istorijas ir paprastų žmonių sprendžiamas filosofines problemas. Jo 1951 atspausdintą knygą „Debesys plaukia pažemiu" kritikai sutiko palankiai. Taip pat populiarus jis buvo tapęs savo straipsniais Drauge. Be to, gyvendamas Čikagoje, su Aloyzu buvau suartėjęs. Tai ir buvo priežastys, kodėl buvau numatęs kviesti Baroną. Tačiau nuo tos minties organizuoti literatūros vakarą teko tada atsisakyti. Los Angeles mieste tuo laiku dar nebuvo lietuvių rašytojų, kurie svečiui būtų galėję patalkinti. Trūko ir visuomeninės atramos: Lietuvių Bendruomenė buvo tik organizacinėje stadijoje, Los Angeles ateitininkai buvo gerokai apirę, frontininkai — negausūs. Naujųjų ateivių iš viso tuo laiku čia buvo nedaug, o senieji emigrantai, kaip buvau patyręs Čikagoje, literatūros vakarų nebuvo linkę lankyti. Tad kviesti rašytoją ir apmokėti jam kelionę buvo net ir finansiškai rizikinga. Todėl turėjo praeiti dar net 14 metų, kol literatūros vakarams susidarė palankios sąlygos.

Skaityti daugiau: 25 METAI LIETUVIŲ LITERATŪRAI

Subkategorijos