UŽ RASEINIŲ ANT DUBYSOS SAULĖ NETEKĖJO
HENRIKAS KUDREIKIS
1944 metų pavasaris. Stoviu ant aukšto Dubysos kranto prie tyliai ošiančių pušų. Žvelgiu į iki Nemuno besitęsiantį melsvą miškų masyvą, šiandie, kaip ankstyvoje jaunystėje, pradedu jaudintis. Juk tai mano gimtasis Žemaičių žemės kampas. Iš miškų į dangų stiebiasi geras tuzinas bažnyčių bokštų: Vilkija, Čekiškė, Seredžius, kur tryliktame ir keturioliktame šimtmety didvyriškai su įsiveržėliais kryžiuočiais kovėsi lietuviai kovotojai; Veliuona, Didžiojo kunigaikščio Gedimino žuvimo vieta; Ariogala — kunigaikščio Liutavero sostinė ir Gedimino gimtinė; Ugioniai — senovės lietuvių amžinosios ugnies vieta, su stebuklingais šaltiniais ir Lietuvos didikų Dubysos krante įmūrytais kapais; Betygala — mūsų dainiaus Maironio tėviškė, Šiluvos balta kaip gulbė stebuklinga koplyčia ir bažnyčia; Raseiniai — senoji Žemaičių sostinė; Tytuvėnai — su meniškais vienuolynų pastatais, na, ir eilė mažesnių bažnytėlių: Girkalnis, Kalnujai, Milašaičiai, Juodaičiai, Butkiškė. Tai ramus ūkininkų kraštas, šimtmečiais kovojęs už savo žemę ir laisvę su besiveržiančiais atėjūnais.
Stoviu ilgai ir stebiu ūkininkus, su gražiais žirgais ariančius žemę, sėjančius vasarinius javus. Niekas čia ir šiandie nesijaudina dėl ateities. Juk anglosaksai pažadėjo visoms tautoms laisvę ir nepriklausomybę. Mokėdamas svetimas kalbas ir klausydamas amerikiečių ir anglų radijo laidų, žinojau, jog anglosaksai, ypač amerikiečiai kasdien tiesiog garbino Staliną ir Raudonąją armiją.
Jaučiu, kad kažkoks siaubingas viesulas atslenka iš Rytų mūsų žemėn. Senelis ir senelė dažnai pasakodavo apie kažkokias pabaisas — juodašimčius. Bet juodašimčiai atimdavo pinigus ir kartais gyvybę. Tie, kurie dabar atslenka, tuo nepasitenkins, jie atims ir žemę, ir žmogaus sielą. Bet tuomet aš dar nesupratau gerai to baisumo, kurį mūsų tėvynėn atneš raudonasis košmaras.
Tik už kelių mėnesių jie atriedėjo su tankais ir patrankomis. Ir prasidėjo: vietinių, po pirmos okupacijos gyvų išlikusių, komunistų ar komjaunuolių vedami, enkavedistai ėjo per kaimus ir nurodytuosius čia pat šeimos akivaizdoje nušaudavo. Naktimis siautė kitos NKVD grupės. Suimtieji dingdavo be žinios. Tik partizanai surado prie Dubysos masinį kapą su virš 200 lavonų. Daugumas atpažino savo dingusius šeimos narius.
