LIETUVIŲ ANTINACINĖ REZISTENCIJA

1941-1944 m.

ARŪNAS BUBNYS

Arūnas Bubnys yra jaunosios kartos Lietuvos istorikas. Mokslų Akademijos Istorijos instituto mokslinis bendradarbis, šiuo metu rašąs veikalą apie tautos rezistenciją okupacijų metais.

Prasidėjęs Vokietijos-Tarybų Sąjungos karas ir lietuvių tautos 1941 m. birželio sukilimas prieš bolševikų okupaciją neatnešė Lietuvai laisvės ir valstybinės nepriklausomybės. Hitlerinė Vokietija, „išvadavusi iš bolševizmo” lietuvių tautą, įvedė „naująją tvarką” — fašistinę okupaciją. Naujieji okupantai Lietuvoje paliko bolševikų sukurtą ekonominę sistemą — nacionalizuotą pramonę, žemę, prekybą, valstybinius ūkius ir suvalstybintus namus. Vos ne visa Lietuvos ekonomika buvo paskelbta reicho karo grobiu. Lietuvos Laikinosios vyriausybės išleistų reprivatizacijos įstatymų nacių valdžia nepripažino. Taip pat buvo uždraustos Lietuvos partijos ir visuomeninės organizacijos (laikinai buvo leista veikti tik pronacinei Lietuvių nacionalistų partijai — LNP). Lietuvos Laikinosios vyriausybės Vokietija nepripažino ir 1941 m. liepos pabaigoje įvedė okupacinę civilinę vokiečių valdžią — civilfervaltungą. Netrukus civilfervaltungas privertė išsisklaidyti Lietuvos Laikinąją vyriausybę (1941 m. rugpjūčio 5 d.), o 1941 m. rugsėjo 22 uždraudė sukilimo prieš bolševikus organizatorių — Lietuvių Aktyvistų Frontą (LAF-ą). 1941 m. gruodžio mėn. buvo paleista ir vokiečiams draugiška Lietuvių nacionalistų partija (LNP). Nacistai nepageidavo jokio organizuoto lietuvių tautos valios pasireiškimo. Lietuvoje buvo įvesta okupacinė vokiečių valdžia. Nacistinė okupacija daugeliu aspektų buvo identiška pirmajai bolševikų okupacijai: ji neigė bet kokias lietuvių teises į valstybinę nepriklausomybę ir savarankišką veiklą savo tėvynėje. Specifinės nacistų ideologijos ir politikos bruožas — planingas ir visiškas žydų sunaikinimas. Vokiečiams vykdant šiurkščią ir tiesmukišką priespaudos politiką, aktyviausi lietuvių politikos veikėjai ir buvę Birželio sukilėliai, suprato, kad „išvadavimas iš bolševizmo jungo" tėra naujos okupacijos priedanga ir teisingiausia lietuvių politika — tai nacistų reikalavimų nevykdymas ir okupacinės valdžios priemonių boikotas.

Skaityti daugiau: LIETUVIŲ ANTINACINĖ REZISTENCIJA

UŽSLĖPTO DIEVO LIBERALIZMAS

VYTAUTAS VOLERTAS

Vytautas Volertas. Nuotr. V. Maželio.

Paskaita, skaityta 1991 metų Lietuviškųjų studijų savaitėje, įvykusioje Dainavos stovyklavietėje, Michigano valstijoje.

Intelektualinio užsiangažavimo apyskaita

Atkreipkime dėmesį į mūsų išeivijos liberalų politinę apyskaitą, duotą Akiračiuose (1991 m. gegužės mėn.). Rašo Algirdas J. Greimas, Lietuvos Mokslų Akademijos narys, straipsnyje „Liberalinės mintys”:

„...tuo tarpu, kai Aktyvistų Frontas Lietuvos nepriklausomybę „atstatė” Berlyne, 1941 m. gale susikūrusi Lietuvos kovotojų sąjunga nuo pat pradžių buvo antinacinis judėjimas, tučtuojau užmezgęs ryšius su Stockholmu ir Londonu, griežtai pasisakęs prieš SS legiono formavimą, už gen. Plechavičiaus Rinktinę ir jos paleidimą. VLEKą 1942 m. įsteigė „liberalinis sparnas", nuo tautininkų iki socialdemokratų, o „krikščioniškasis sparnas” prie jo prisidėjo tik 1943 m. — šios datos irgi reikšmingos. Rusams artėjant, VLIKas suiro, liko tik Laisvės kovotojai, o Vokietijoje 1945 m. susikūrė nauja „krupavičinė” VLIKo versija. Pirmuosius ryšius su priešsovietine rezistencija Lietuvoje atstatė irgi Laisvės kovotojai (Drunga ir Deksnys), ir tik po to jau istorija susikomplikavo. Tai, žinoma, smulkmenos, bet jos dažnai primirštamos nuopelnų priskirstymo aukcione”.

Skaityti daugiau: UŽSLĖPTO DIEVO LIBERALIZMAS

KOKIOS KONSTITUCIJOS REIKIA LIETUVAI?

ALGIRDAS STATKEVIČIUS

Šiuo metu Lietuvoje vyksta naujos konstitucijos suformulavimo procesas. Kaip rašė Draugas (1991.V.11), patarėju Lietuvoje dirbo net ir JAV konstitucinės teisės advokatas Barnabas Johnson, kuris Bostone 1991.IU.24 d. lietuviams sakė: „Mes esame Lietuvai pristatę išsamų konstitucijos projektą. Pabrėžiu, jog tai labai išsamus konstitucijos planas — konstitucijos kurią mes rekomenduotumėme Lietuvai ir bet kokiai tautai..."

Pasakyta buvo gražiai. Tačiau gyvenimo supratimas ir konstitucijos, kaip pagrindinio įstatymo, tikslas yra vienoks JAV-bėse, kitoks Europoje, o dar kitoks — Lietuvoje.

Šiandieninėje Lietuvoje — V. Landsbergio vadovaujamame parlamente — į gyvenimą bei į ateitį žvelgiama beveik pilnai bendražmogiškai, kai tuo tarpu Vakaruose yra labai gausu siauražiūriškumo, nors gal ir skirtingo, negu Rytuose. Todėl taip pat Lietuvoje pabuvojusi Lowry Wyman ne be nusivylimo sakė, kad tenai dirbant jai tekę dalyvauti diskusijose, kur buvo griežtai pasisakyta, kad Amerikos modelis visai netinkamas. (Draugas, 1991. V. 11).

Tas pat Barnabas Johnson savo nuomonę toliau dėstė tokiais žodžiais: „Lietuva nori nepriklausomybės, kad galėtų gyvuoti kaip kultūra, bet ji turi daugiau negu tai pasakyti. Ji turi pasakyti, kad nori būti moderni konstitucinė demokratija..." (Ten pat).

Kaip jis supranta žodi „moderni” — gal pilnai yra aišku vien tiktai jam pačiam. Tačiau konstitucijų kūrimo mene modemiškumas nėra svarbiausias faktorius.

Skaityti daugiau: KOKIOS KONSTITUCIJOS REIKIA LIETUVAI?

DĖL LIETUVOS KONSTITUCIJOS PROJEKTŲ

POVILAS ŽUMBAKIS

Šios vasaros Lietuviškųjų studijų savaitėje, Dainavoje, adv. Povilas Žumbakis skaitė paskaitą apie konstitucijos paruošiamuosius darbus ir jau paskelbtus projektus. Čia yra prelegento paskaitos minčių santrauka.

Valstybės konstitucija yra tam tikra sutartis tarp valdžios ir tautos, apribojanti valdžios galią, nustatanti jai teisines ribas ir apsaugojanti žmonių teises. Valdžia neturi teisės tautai nustatyti valdymosi sistemos, tauta pati turi teisę parašyta konstituciją priimti ir patvirtinti.

Šiuo metu Lietuvoje buvo paskelbti 4 naujos konstitucijos projektai: Landsbergio sudarytos komisijos AT projektas, kairiųjų frakcijos projektas, Advokatų sąjungos-filosofų projektas ir projektas, paruoštas amerikiečių teisininkų Wyman-Johnson.

Wyman-Johnson projektas daugiau ar mažiau propaguoja Amerikos valdymosi sistemą su daugeliu liberalinių programų, kurios ne visos Lietuvai būtų priimtinos. Šis projektas turėtų būti studijuojamas, bet tai nereiškia, kad jis būtų pritaikomas Lietuvai. Lietuva pati turi ilgų šimtmečių valdymosi tradicijas, ji pati turi pareikšti pasauliui, kaip ji galvoja tvarkytis.

Advokatų-filosofų projekte iškeltas vienas teigiamas principas. Ten ypač pabrėžta teisinė jury (prisiekusiųjų) sistemos galia ir reikšmė.

Skaityti daugiau: DĖL LIETUVOS KONSTITUCIJOS PROJEKTŲ

PRISIMENANT DAUMANTĄ

Juliaus Kelero pokalbis
su Nijole Bražėnaite

Kalnuose su draugais 1950 metais. B k.— Julijonas Butėnas, Nijolė Bražėnaitė, prel. Kapočius, Birutė Prapuolenienė, Juozas Lukša.

Į Laisvę Fondas rengiasi išleisti Lukšos-Daumanto laiškų Nijolei rinkinį. Tuo metu jis gyveno Vakaruose ir buvo ruošiamas grįžimui į Lietuvą. Knygą redaguoja J. Keleras. Čia spausdinamas pokalbis, paimtas iš rengiamos knygos.

 

Julius Keleras:Kokiomis aplinkybėmis Jūs susipažinote su Juozu Lukša, kurį Lietuvos skaitytojai tikriausiai geriau žino pagal vienį iš daugelio jo slapyvardžių— Daumantas?

Nijolė Bražėnaitė: 1948 m. buvau Paryžiuje ir tikrai gerai net neatsimenu, kas mane supažindino su Juozu Lukša. Galbūt dr. S. Bačkis. Tikrai žinau, kad mes susipažinom Paryžiuj: tai laikais dirbau šv. Antano ligoninės kraujo banke. Prieš pat man susergant tuberkulioze aš gana sunkiai tenai dirbau. Atrodo, susipažinau su Juozu vasarą, turbūt liepos mėnesi. Iš pradžių aš apie jį nieko nežinojau. Ir ar tik ne tuo laiku Paryžiuje maišėsi Jonas Pajaujis ir Petras Vilutis. Ir dabar, kai kalbu, per miglas prisimenu, kad Petras Vilutis mus tikriausiai supažindino. Už tai mes jį pavadinom piršliu. Petras gyveno Paryžiuje jau kurį laiką, tad retsykiais visi pasimatydavom, paskui, kai su Juozu daugiau susidraugavom, susitikdavome ir vieni, nors iš tikrųjų tuo metu mums labai mažai susitikti teko, kadangi Juozas tuo metu buvo ypatingai užimtas. Aš niekad jo net ir neklausiau, ką jis daro. Žinojau, kad buvo prasiveržęs iš Lietuvos su tam tikra misija, kurią jis norėjo šventai atlikti. Jis siekė sukurt ryšius tarp partizanų judėjimo Lietuvoj (turėjo užduotį prasiveržt pro geležinę uždangą) ir susirišt su Vakarais. Žinoma, pirmiausia jis susisiekė su Vliku, o per Vliką — su amerikiečiais. Papasakojęs jiems apie aktyvų pasipriešinimą prieš komunistus Lietuvoje ir taip pat atlikęs savo kitas misijas, apie kurias aš net ir dabar nežinau, jis turėjo surasti būdą, kaip vėl sugrįžt į Lietuvą. Kiek man žinoma, jis mėgino grįžt ir per prancūzus, ir per anglus, kol galų gale pasitaikė amerikiečiai, kurie sudarė sąlygas jam ir jo grupei su parašiutais nusileisti į Lietuvą. Tačiau tas atsitiko praėjus dvejiems metams po mudviejų pažinties.

Skaityti daugiau: PRISIMENANT DAUMANTĄ

Daugiau įrašų...

  1. OPTIMIZMAS REALYBĖS ŠEŠĖLYJE
  2. Iš partizanų poezijos
  3. Mintys iš svarstybų Dainavoje
  4. UŽDAVINIAI IR DARBAI

Subkategorijos