IŠEIVIJOS RŪPESČIAI
VEDAMIEJI
Lietuvos žmonių nerimas, kurį pastebime tenykštėje spaudoje, laiškuose ir pokalbiuose su atvykusiais, išeiviją taip pat baugina. Mūsų džiūgavimai dėl atgautos nepriklausomybės virsta rūpesčiais. Ne viena politinė partija Lietuvoje šūkauja neapvaldytu balsu, o kokias programas skelbia, yra neaišku. Parlamentas ir vyriausybė yra šių šūkaujančių beprograminių partijų apgulty. Pikta valia privatizaciją kartais veda iki vagysčių. Dalis žurnalistų viešai apgailestauja anksčiau turėtą ir prarastą šiltadaržinę komunistų globą. Ekonominė padėtis rimtėja.
Suprantame, kad visas kaitas lydi didesni ar mažesni sukrėtimai. Kantrybė yra geriausia priemonė nelaimių išvengti. Tačiau Lietuvoje šiuo metu tyko pašaly užsislėpusios savos ir svetimos hienos, pasiruošusios šokti ant nusilpusios šalies ir ją pribaigti.
Lietuva pavojų dar nenusikratė, tad ir išeivijos uždaviniai nesibaigė. Mums reikia budėti ir žvalgytis, kad nesusvyruotų ten sugrįžusi laisvė. Tuo pačiu metu turime rūpintis, kokiu būdu geriausia Lietuvai talkinti, kad ji nedelsdama įsuktų rimtan valstybinio gyvenimo kelian. Kol kas pamirškime, kad gal užspaudėme kelis centus finansinei krašto pagalbai. Dabar ten yra svarbesnių reikalų. Be to, mūsų smulki parama šiuo metu gal nebūtų efektyviai panaudota. Ligoniams padėti reikia. Yra privalu gelbėti našlaičius ir varguolius. Tačiau paminklai, galerijos, muziejai palauks. Kai kraštas visiškai išbris iš komunizmo pelkės, geriau matysime, ko ten svarbiausiai reikia.
Užsieniuose esą lietuviai negali išsiskirstyti tik individualinei veiklai, nes Lietuvoje dar gali kilti sunkių politinių problemų. Tokiu atveju mūsų ambasados ir atstovybės be išeivijos pagalbos neišsiverstų. Ir pačiai išeivijai gali prireikti už savo teises išsitarti santykiuose su kraštu. Ne visos Lietuvos partijos, siekiančios valdžios, teigiamai vertina išeiviją, o kai kurios net visiškai jos nemėgsta.
Mūsų rūpesčiu čia liks tvirta Lietuvių Bendruomenė, kuri stebės įvykius, juos vertins ir talkins ambasadoms, kai talkos bus pageidaujama. Ji aklai nepataikaus kiekvienam iš ten atvykusiam oficialiam ar neoficialiam asmeniui, neištyrusi reikalo. Nors išeivija nėra tautos pagrindas, ji savo praeities veikla rodė daug išminties ir tautai buvo svarbi. Ji yra svarbi ir šiandien, nes gilesniu įsijautimu demokratijoje galėtų padėti balanso išlaikymui Lietuvoje. Kai pakriks išeivija, valstybė liks be užnugario.
Sąmoninga išeivija yra tautos juodai dienai deponuotas auksas.
v. v.
