Pasaulio Lietuvių Bendruomenėje:
AUDRYS ANTANAITIS
Audrys Antanaitis, mokytojas-lituanistas, šiuo metu yra Lietuvos Kultūros ir švietimo ministerijos Ryšių su tautiečiais sektoriaus vadovas.
Pasaulio lietuvių tautinio švietimo klausimai tampa vis labiau aktualūs. Iškyla reikalas galvoti apie vieningą lietuviškojo švietimo sistemą visame pasaulyje. Jei Vakaruose veikiančios lituanistinės mokyklos turi dešimtmečių tradiciją, gyvuoja laiko patikrintos darbo formos, vadovėlių leidybos sistema, tai besivaduojančiose iš komunistinės priespaudos šalyse šis darbas iš esmės tiktai pradedamas.
Baltijos šalyse (Latvijoje ir Estijoje) bei Sovietų Sąjungoje gyvena nė vienas tūkstantis lietuvių. Iki Antrojo pasaulinio karo tenai veikė dešimtys lietuviškų mokyklų, kultūros centrai, ėjo laikraščiai, knygos. Dabar viso to nebėra. Lietuviškoji veikla buvo užgniaužta, šviesuoliai represuoti. Tik pastaraisiais metais vėl prasidėjo aktyvus lietuvių konsolidacijos procesas. Susikūrė draugijos Ukrainoje, Moldovoje, Mažojoje Lietuvoje, Maskvoje, netgi Sibire — Tomske, Barnaule, Novosibirske, suaktyvino veiklą Latvijos, Estijos, Leningrado lietuvių bendruomenės. Buvo įkurta Vidurio Europos ir SSSR Lietuvių bendrijų Sanryša, kurios tikslas — kurti lietuvius, gyvenančius šiuose kraštuose, padėti palaikyti jų tarpusavio ryšius ir nuolatinį kontaktą su Lietuva. Sanryšai vadovauja Gervėčių krašto atstovas Alfonsas Augulis.
Skaityti daugiau: KELI LIETUVIŠKOJO ŠVIETIMO KLAUSIMAI
ZENONAS PRŪSAS
Jau nuo praėjusių metų rudens JAV prezidentas Bush kalbose ir įvairiomis progomis vis primena savo „Naujosios pasaulio tvarkos” viziją (,,New World Order"). Bet iki šiol jis dar nėra jos pilnai suformulavęs, daugiausia pasitenkindamas tik užuominomis. Lyg ir bandė ją susumuoti savo specialioje kalboje kongresui šių metų vasario 6 dieną, vos pasibaigus Irako karui. Štai jo žodžiai:
„Dabar mes jau pradedame matyti horizonte naujosios pasaulio tvarkos viziją. Aiškiai matome galimybes išsivystyti naujajai pasaulio tvarkai. Cituojant Winston Churchill'į, tai yra tokia tvarka, kur teisės ir teisingumo principai apsaugo silpnąjį nuo stipresniojo. Matome pasaulį, kuriame Jungtinės Tautos, atpalaiduotos nuo šaltojo karo problemų, yra pasirengusios atlikti savo įkūrėjų istorinę viziją. Pasaulį, kuriame laisvė ir respektavimas žmogiškųjų teisių bus praktikuojamos visų tautų. Gulfo karas buvo pirmasis šios naujosios pasaulio tvarkos egzaminas. Mes išlaikėm šį egzaminą. Kadangi pasaulis neužmerkė akių agresijai, Kuwaitas šiandien yra laisvas. Nors mūsų kariai jau pradeda grįžti namo, mes turime suprasti, kad laisvės įgyvendinimas mus įpareigoja ir toliau darbuotis ta linkme. Netgi naujoji pasaulio tvarka negali garantuoti, kad atėjo ilgalaikės taikos era. Bet pastovi taika yra mūsų misija".
Gražūs žodžiai. Taip kaip ir pažadai, suformuluoti jau beveik užmirštoje Atlanto Chartoje. Tikėjimas jais kainavo Lietuvai tiek daug aukų ir skausmo. Ką gi šie žodžiai reiškia praktiškai? Ar jie turi ką nors bendro su darbais? Ar mes turime jiems skirti didesnį dėmesį? Dalinius atsakymus duoda pats Gulfo karas. Kodėl gi prezidentas Bush į jį įsivėlė? Tik jau ne dėl noro apginti silpnąjį nuo stipresniojo. Pagal visuomenės apklausinėjimo davinius, padarytus 1990 metų rugsėjo mėnesį, tuo metu tik 49% Amerikos gyventojų galvojo, kad Bush yra neblogas prezidentas. Jei jis nieko nebūtų daręs Irakui okupavus Ku-waitą, tas procentas galėjo kristi dar žemiau. Tuo laiku daugelis galvojo, kad Bush yra neapsisprendžiantis ir neefektingas prezidentas. Kuwaito išvadavimas atrodė kaip gera proga parodyti, kad jis tokiu nėra. Išlaisvinimas silpnesnio Kuwaito buvo duota kaip pagrindinė priežastis. Bet vėliau buvo parodytas dvigubas standartas, kai Bush griežtai atsisakė padėti sukilusiems kurdams. Atseit ne kiekvieną silpnesnįjį reikia apginti nuo stipresniojo. Mat, padėti kurdams ,,neįeina į Amerikos interesų sferą". Antra priežastis pradėti karą prieš Iraką galėjo būti spaudimas ir iš Izraelio pusės.
Skaityti daugiau: „Naujoji pasaulio tvarka" ir Lietuva
JUOZAS ŠALTINIS
III DALIS
ŽIŪRINT Į ATEITĮ
Atstačius ekonominę struktūrą ir pradėjus eksportuoti gaminius į užsienį, teks pagalvoti ir apie tolimos distancijos planavimą. Ekonomistai yra pastebėję, kad tie kraštai, kurie turi ne tik trumpalaikius planus, bet ypač tie, kurie turi ilgos distancijos planą, kaip taisyklė pasidaro patys turtingiausieji pasaulyje. Tokiu planavimu pokario metais pasižymėjo V. Vokietija ir Japonija. JAV kaip tik tenkinosi trumpalaikiais planais ir jos rezultatai yra liūdni. Taigi ekonomiškas lietuvių žvilgsnis į ateitį darosi reikalingas ir svarbus.
Pirmiausia tektų sugriauti tą pasaulinio garso mitą (turbūt pačios Maskvos surežisuotą), kad Sovietų Sąjunga būsianti didžioji pasaulio turgavietė ir ten visas pasaulis darys biznį, pristatydami jai visokių reikmenų, kurių ten taip trūksta. Vaizduojamasi, kad visi, nuvežę į Maskvą savo prekes, taps turtingi, nes paklausa esanti beveik be konkurencijos, ir prisotinti tokį kraštą gėrybėmis būsiąs neišpasakytas biznis. Deja, tenka pripažinti, kad tai legendinis mitas. Taip nebus, nes tokios svajonės prasilenkia su visais ekonomijos dėsniais bei sąlygomis. Naudingos turgavietės sąlygos yra šios: turgavietė turi būti turtinga, stabili-pastovi ir patikima. Nei viena iš šių sąlygų netinka Sovietų Sąjungai, kuri neturi kietos valiutos, bus politiškai nepastovi dar 50 metų, taip pat nepatikima kaip prekybos partneris.
Skaityti daugiau: LIETUVOS VALSTYBĖS EKONOMINIS ATKŪRIMAS
MEILUTĖ TALIJŪNAITĖ-BARTUSEVIČIENĖ
Žmogui yra duotas tik vienas gyvenimas ir kiekvienas nori jį pragyventi kaip galima geriau. Žmogaus gyvenimas yra apibrėžtas laiko ir daugelio svarbių gyvenimo įvykių. Tačiau kiekvienas planuoja savo gyvenimą ir kažko tikisi iš jo. Ar iš tikrųjų kiekvienas? Tik 35% sociologinio tyrimo metu apklaustų Lietuvos jaunuolių mano, kad yra būtina planuoti savo gyvenimą. Pusė jaunimo nėra tikri, ar tą reikia daryti, o 15% įsitikinę, kad numatyti savo gyvenimo įvykius nebūtina ir to daryti nereikia.
Lietuvos Mokslų Akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto sociologai 1983 metų pavasarį apklausė Respublikos moksleivius, pavasarį baigiančius savo mokslus įvairaus tipo (bendrojo lavinimo, specialaus vidurinio ar profesinio-techninio) mokyklose. 1990 metais pakartojome jų apklausą. Daugumai jų buvo 22-24 metai, pusė — jau sukūrę savas šeimas, 78% turėjo vieną, 20% — du, o 2% — net tris vaikus, trys ketvirtadaliai dirbo, o vienas ketvirtadalis studijavo aukštojoje mokykloje. Tačiau didesnė dalis jaunų žmonių negalėjo pasakyti, ar sėkmingai klostosi jų gyvenimas. Trečdalis tikėjo savo sėkme, 8% jautėsi esą laimingi, tik 6% pergyveno savo nesėkmes.
Skaityti daugiau: LIETUVOS JAUNIMO LŪKESČIAI IR TIKROVĖ
Los Angeles mieste 1991 sausio 26-27 buvo surengtas iš eilės jau 23-čias Lietuviškųjų politinių studijų savaitgalis. Pagrindinė savaitgalio mintis buvo pažvelgti į išeivijos ir Lietuvos tarpusavio santykius kultūrinėje, politinėje bei ekonominėje plotmėje ir tragiškųjų sausio įvykių šviesoje. Rengėjai buvo Los Angeles LFB sambūris, tad ir savaitgalį atidarė LFB pirmininkas Mečys Šilkaitis.
Šeštadienį buvo net trys simpoziumai. Pirmojo simpoziumo tema: ,,Išeivijos talka, sprendžiant Lietuvos kultūrines problemas". Kalbėjo: rašytoja Alė Rūta, poetas Bernardas Brazdžionis ir rašytojas Stasys Kašauskas, svečias iš Lietuvos, AT atstovas.
Simpoziume ,, Išeivijos misija, Lietuvai paskelbus nepriklausomybę" dalyvavo: dr. Ričardas Kontrimas, dr. Jonas Žmuidzinas ir Zigmas Viskanta.
Trečiasis simpoziumas buvo skirtas temai „ Baltų bendravimo problemos Lietuvoje ir išeivijoje". Pranešėjai: dr. Vytautas Dambrava, Linas Kojelis, Angelė Nelsienė ir Stasys Kašauskas.
Skaityti daugiau: POLITINIŲ STUDIJŲ SAVAITGALIS
