NEPAVĖLUOKIME Į PASKUTINĮ TRAUKINĮ!
E. ŠARŪNAS
Visos imperijos per šimtmečius visada troško svetimų žemių, vergų ir kraujo. Tačiau iš jų raudonoji komunistų ir rudoji nacių imperijos pralenkė visas kitas. Kompartijos vadovaujama Sovietų Sąjunga, okupavusi ir aneksavusi Lietuvą, ne tik 1940 — 1953 m. iš Lietuvos ištrėmė, sušaudė, įkalino 400 — 550 tūkstančių jos gyventojų, daugiausia lietuvių (Kauno diena, 1994.V1.15, nr. 138), bet ir prievarta, klastos metodais sistemingai nuodijo Lietuvos žmones — jų dvasinį gyvenimą ir moralę. Okupantas įtvirtino dar ir šiandien tebeklestint} šūkį „nevogsi — negyvensi", suniekino Tėvynės meilės jausmus.
Susiklosčius SSSR imperijos irimo aplinkybėms, lietuvių tauta pasuko atgimimo keliu. Susikūrė Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kurios gretose buvo apie 20 procentų komunistų. Sąjūdis ir į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą rekomendavo atsakingus ir vadovaujančius kompartijos darbuotojus. Tuo buvo sustiprintos pozicijos vėliau į LDDP persikrikštijusių buvusių partiečių, dar ir dabar savo rankose tebeturinčių visas valstybinio mechanizmo struktūras. Tauta patikėjo vienybės geranoriškumu, ji galvojo, kad visi laikysis Vinco Kudirkos minties „Paimsim arklą, knygą, lyrą ir eisim Lietuvos keliu..."
Tačiau tik kitaip pasivadinę komunistai nesnaudė. Tapę parlamentarais, jie neleido priimti desovietizacijos įstatymo, siekiančio uždrausti nomenklatūrininkams užimti Lietuvoje atsakingus valstybinės valdžios, teisėsaugos ir valdymo postus, būti įstatymdavystės organo nariais.
Kokia šiandien Lietuvos padėtis? Quo vadis, Lituania? — Kur eini, Lietuva? Didžiausiame skurde atsidūrė pensininkai (892 tūkstančiai gyventojų gauna pensijas, kurių vidutinis mėnesinis dydis yra 114 litų arba apie 29 JAV doleriai). Tas pats ir su invalidais. Skursta didelė dalis darbininkų, netenkančių darbo, tačiau nedarbas dažnai vis dar užmaskuojamas, paslepiamas, nes nemaža įmonių dirba nepilnu pajėgumu. Nepakankamai finansuojamos aukštosios ir kitos mokyklos. Darbuotojams algos išmokamos nereguliariai. Labai sunkioje padėty atsidūrė sveikatos apsauga, kuriai skiriama tik 4,2% valstybinių pajamų. (Tuo tarpu kitose valstybėse šiam reikalui tenka 9-12%). Ligoninėms trūksta lėšų ir medikamentų bei ¡rengimų, dėl ko nukenčia gydymas. Vaistai labai brangūs. Sistemingai didėja kainos ne tik visoms prekėms, bet ir paslaugoms bei energetiniams ištekliams. Tuo tarpu ministerijų skaičius du kartu viršija prieškarinės nepriklausomos Lietuvos ministerijų lygį. Jei prez. Antano Smetonos prezidentūroje tebuvo 14 etatų (G. K. Mačinskas, Mintys apie mūsų valstybės įstaigas ir valdininkus. Kaunas, 1932 m., 65 psl.), tai šiandien prezidentūros aparatas padidintas 5 (penkis) kartus.
Nustatyta, kad 1991 m. Taupomajame banke buvo rasta 6,8 miliardų rublių skola gyventojams, kuri dar 1990 m. buvo pervedinėja-ma į Maskvą (Lietuvos aidas, 1994.VI.25, nr. 124). Klesti nusikaltimai — vagystės, plėšikavimai, žmogžudystės, prievartavimai, reketas, korupcija ir visur triumfuojanti mafija. Pasitraukusiems nuo komunistų genocido į Vakarus ir ištremtiems į Rytus lietuviams bei jų vaikams statomos barikados atgauti Lietuvos pilietybę ir susigrąžinti atimtą turtą. Jų žinios, darbas, kūryba, investicijos Lietuvai pasirodo nereikalingos.
Sunkiai uždirbti gyventojų indėliai, padėti į nesąžiningus bankus, negrąžinami. Lietuvoje šiandien yra dešimtys tūkstančių apgautų ir apvogtų indėlininkų, patikėjusių valdžios leistais veikti bankais bei finansinėmis firmomis („Sekundės" banko, „Finansinių investicijų" ir daugelio kitų firmų), kurios neaiškiu būdu bankrutavo ir tuo pasisavino žmonių santaupas. Sunkioje padėty yra ne tik pramonė, bet ir žemės ūkis, iš kurio sovietinio tipo įmonių (kolūkių, tarybinių ūkių) buvo nebaudžiamai išgrobstyta bei pusvelčiu išpardavinėta technika, net pastatų dalis. Ir dabar dar sudaromos kliūtys natūra gražinti savininkams žemę. Iš neteisėtai negrąžinamos žemės plotų siekiama išparduoti sklypininkams po 2 ar 3 ha. Iš užsienio įvežami net maisto produktai ir grūdai, šis importas žlugdo Lietuvos ūkininkų pagamintos produkcijos realizavimą. Taip atsiranda paradoksas — lyg Lietuvai žemės ūkis nebereikalingas! Tad šiuo metu nemaža dirvų lieka neapsėtų. Kažkodėl delsiama padėti ūkininkams ir nesteigiami kredito, agro-serviso, žemės ūkio žaliavų gamintojų bei perdirbėjų kooperatyvai. Neturime prof. P. Šalčiaus, Glemžos, Strazdo ir kitų anais laikais sumaniai organizavusių žemės ūkio kooperaciją.
Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis štai kaip atrodo mūsų vadinamoji ekonomikos stabilizacija: „...1989-1993 m. prekių ir paslaugų kainos Lietuvoje pakilo 192 kartus. Palyginti su 1990 gruodžio mėn. paslaugos pabrango net 260 kartų. Infliacija 1993 m. sudarė 188.7%" (Lietuvos rytas, 1994.VII.14, nr. 136).
Vis blogėjant šalies ekonominiam — finansiniam lygiui, atskiros dešiniosios ir kitų krypčių opozicinės jėgos sistemingai pradeda parengti ir įteikti Seimui, prezidentui bei vyriausybei pareiškimus, memorandumus. Šios jėgos veikia atskirai, arba jungiasi į nedideles grupuotes. Vilniuje dažnai organizuojami antivyriausybiniai mitingai, piketai, kuriuose keliamos opios problemos. Šiuose mitinguose masiškai pradeda dalyvauti pensininkai, invalidai, darbininkai, medikai, žemdirbiai, politiniai kaliniai ir tremtiniai. Tai rodo, kad tauta ir jos gyventojai, o taip pat ir opozicinės jėgos prabunda.
Tačiau reikia pabrėžti, kad iki šiol dar nėra atsistatęs mūsų Tėvynės gyventojų dvasinis gyvenimas ir moralė. Kultūrinis gyvenimas dar neturi istorinio, lietuviško bei tautinio turinio. Dar aiškiai jaučiamas dalies jaunimo išsijungimas iš lietuviškų reikalų. Mokykla mažai padarė, kad studentai ir moksleiviai būtų auklėjami atitinkamose organizacijose ir visada dalyvautų Lietuvos valstybingumą ir jos istoriją pažyminčiuose renginiuose. Katalikų Bažnyčia Lietuvoje dar nepakankamai jautri gyventojų skurdui, kriminogeninei padėčiai ir visam Tėvynės dvasiniam nuosmukiui. Ji tyli. Laikosi principo — nesikišti į politiką. Bet juk tyla — taip pat politika, kuri kam tai tarnauja ir atstumia nuo Bažnyčios dalį tikinčiųjų. Juk Kristus nesibroliavo su valdovais, bet visada buvo tiesos pusėje, užjautė nuskriaustuosius ir vargšus, net pamaitino alkanus... Tiesa, negalima užmiršti, kad yra ir tokių dvasininkų, kurie eina su tauta ir yra neabejingi jos gyventojų likimui. Istorija visada prisimins ir neužmirš vysk. S. Tamkevičiaus, vysk. A. Vaičiaus, mons. A. Svarinsko ir kt., kurie dalyvauja žuvusiųjų ir nužudytųjų tėvynainių prisiminimo bei kitose atgimimo sueigose, atlieka tai, kas stiprina žmonių dvasią.
Artėja Lietuvos naujo Seimo ir prezidento rinkimai. Iš esamos katastrofiškos padėties Lietuva turi pasukti nauju Tėvynės gerovės ir teisėsaugos atstatymo, skurdo likvidavimo, valstybingumo išsaugojimo keliu. Jau šiandien būtina veikti ir ruoštis rinkimams ne atskiromis partijomis, politinėmis ir visuomeninėmis organizacijomis, bet suvienijus visas opozicines jėgas, įtraukiant į šią veiklą negrįžusius tremtinius ir visus užsienio lietuvius. Artimiausiu laiku opozicija turėtų parengti suderintą — vieningą visų Lietuvos struktūrų vystymo programą, kuri apimtų užsienio politikos, ekonominę, socialinę, finansinę, gynybinę, kultūros, mokslo, švietimo ir meno, moralės ir dvasinio ugdymo sritis, ir su ja kruopščiai ir sistemingai supažindinti gyventojus. Nieko nuostabaus, jei atskiros partijos bei organizacijos pasiliks savo veiklai savas specifines idėjas bei mintis. Tačiau bendroje programoje turėtų atsispindėti esminės, principinės Lietuvos naujo kelio, jos kūrybinio atstatymo kryptys.
Rinkimuose ženkime bendru, jungtiniu opozicijos jėgų sąrašu. Užtenka skaldytis. Nepavėluokime į paskutinį traukinį...
Kaunas, 1994.VII.20
