SKALDYK IR VALDYK!

VEDAMIEJI

Su nostalgija prisimename įvykius, kai prieš penkerius metus (tiktai!), dar prieš nepriklausomybės atstatymą, visa lietuvių tauta, susikabinusi rankomis Baltijos kelyje, atrodė taip vieninga ir taip stipriai siekianti laisvės. Ir ne tik tauta Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje išsisklaidę lietuviai anomis dienomis jautė tą pačią nuostabią vienybę, pajudinusią iš pamatų sovietinę imperiją ir atnešusią laisvę.

Tačiau tai buvo tada... O dabar ir tos entuziastingai ištiestos vienų kitiems rankos atsikabino, ir tas kelias kažkur nusisuko, ir tos nuostabios, stebuklus darančios vienybės nebeliko. Vietoj jos tautoje atsirado susiskaldymas, susipriešinimas, o Lietuvoje didėja dar ir didelė dozė apatijos, stabu sukausčiusios tautos entuziazmą, ką parodė ir neseniai įvykęs (ar neįvykęs) referendumas.

Susiskaldymo žymės, pastaruoju laiku lyg ir pranykusios, pradeda vis labiau atgyti ir išeivijos lietuviuose. Sakoma, kad lietuvis perdėm esąs individualistas, ir tuo kartais norima bet kokį skaldymąsi pateisinti. Tačiau, atrodo, kad šį kartą ne individualumas kaltas, o greičiau kažkokios rankos, kurią visi nujaučiame, interesai galimai labiau lietuvių tautą, jos žmones ir ypač užsieniuose gyvenančią tautos dalį suskaldyti, vienus su kitais supriešinti.

Berods penkioliktame šimtmety Prancūziją valdęs karalius Liudvikas XI buvo pagarsėjęs savo valdymo sistema. Jo principas buvo: skaldyk ir valdyk! (divide et impera), kuriuo vadovaudamasis jis lengvai sutvarkydavo nepritariančius vasalus bei kunigaikščius. Šiuo metu nėra nei vasalų, nei kunigaikščių, bet yra išeivijos lietuviai, kurie didžiule dauguma nesutinkasu Lietuvą valdančiosios partijos vadovų visais sprendimais. Partija tai žino ir todėl įvairiausiais būdais pradeda išeivijos lietuvius skaldyti. Štai tik keletas pavyzdžių:

Partija gerai žino, kad bet koks iš Lietuvos valdžios ateinantis kurio nors išeivijos veikėjo saldus ir maloningas (nesvarbu, kad veidmainingas) įvertinimas medaliu, žymeniu ar kitaip — visuomet tam tikroje išeivijos dalyje sukels didesnę ar mažesnę audrą, supriešins vienus su kitais. Taip buvo jau anksčiau, taip iš dalies pavyko ir dabar, kai spalio pradžioje pas Čikagos lietuvius lankėsi prezidentas Brazauskas, atvežęs ten, gal iš tiesų pats ir nenujausdamas, nemažą dilemą: priimti jį ar ignoruoti?

Arba vėl, ar ne tyčiomis buvę partiniai istorikai sudarė tokį neaiškų pirmąjį ,,Lietuvos kovų ir kančių istorijos" tomą, apgaudami leidėjus ir, svarbiausiai, tuo savo žygiu suskaldydami išeivijos lietuvius.

Arba štai, Lietuvos ambasadorius Jungtinėse Amerikos Valstybėse ateina su siūlymais padėti tvarkyti užsienio lietuvių kultūrinį ir visuomenine veiklą, sukurti specialią instituciją jai vadovauti. Tuo tarpu ambasados tarnautojai jau bando net lietuviškai spaudai nustatinėti gaires, ką ir kaip apie dabartinę Lietuvą rašyti. Tai tik keli, bet ryškiai pastebimi kažkokio skaldymo bei noro kištis ne į savo reikalus pavyzdžiai, o jų yra ir daugiau.

Kas be ko, atsiranda šios naujos skaldymo politikos rėmėjų ir iš pačių išeivių tarpo: kai kurioje mūsų spaudoje ir taip pat per radiją keleto politologų lūpomis ar plunksna bandoma užgirti dabartinės valdančios partijos darbus, ginama sutartys su Rusija ir pan. Buvusios nomenklatūros noras, kad tik daugiau triukšmo ir susipriešinimo atsirastų, pradeda pildytis, Skaldyk ir valdyk!

J.B.