KONFRONTACIJA DĖL PRINCIPŲ IŠSIŽADĖJIMO

KĘSTUTIS GIRNIUS

Dr. Kęstutis Girnius, kurio paskaita apie principų išsižadėjimą buvo perskaityta Į laisvę fondo savaitėje, Mastaičiuose. Nuotr. V. Maželio.

PER septynerius metus radikaliai pakito Lietuvos politikos žemėlapis. Dar 1987 m. vasarą viešpatavo tarybinė santvarka, visos tautos vardu kalbėjo komunistai, savo partiją pavadinę šimtmečio sąžine ir garbe. Į pirmuosius Sąjūdžio mitingus Algirdas Brazauskas atėjo kaip LKP CK sekretorius ir išdidžiai kalbėjo partijos vardu. Dabar gi, šią vasarą amerikiečių savaitraščio Newsweek reklamos priede prezidentas Brazauskas teigė, kad jis niekada nebuvęs tikras komunistas. Prezidentas taip pat įsijungė į chorą kritikų, smerkiančių knygą „Lietuvos kovų ir kančių istorija", nes ji esą perdėm rožinėmis spalvomis vaizduoja masinius trėmimus. įsidėmėtina: buvęs LKP pirmasis sekretorius nepatenkintas, kad nepakankamai atskleidžiamas komunistų žiaurumas. Prezidentas nėra vienintelis buvęs komunistų aktyvistas, kurio įsitikinimai, arba bent vieša jų išraiška, radikaliai pakito. Dabartinė opozicija dažnai primena LDDP veikėjams, kad jie buvę patys uoliausi priešai to tariamojo buržuazinio nacionalizmo', tuo tarpu dabar sakosi ilgai nešioję jam meilę savo širdyse. Bet LDDP šalininkai šiuo atžvilgiu nelieka skolingi, pasišaipydami iš buvusių partijos aktyvistų, tapusių superpatriotais. Esą LDDP nariai bent visiškai neišsižadėjo savo ankstesnių įsitikinimų, savo praeities.

Šitokie politikų nuostatų pokyčiai nėra vienodai vertinami. Daug kas priklauso nuo paties vertintojo įsitikinimų, nuo politinių bei dorovinių tokius pasikeitimus sukėlusių priežasčių ir numatomų pasekmių. Vis dėlto pirmasis, beveik instinktyvus tokio pasikeitimo vertinimas yra neigiamas. Natūraliai į sąmonę veržiasi oportunisto ir principingo politiko priešprieša. Principingas politikas nuosekliai laikosi savo įsitikinimų: tada, kai tai jam naudinga, ir tada, kai nenaudinga. Jo įsipareigojimas savo principams nėra vienadienis reikalas, sezono mada. Jų išsižadėjimas reikštų gilią dvasios krizę, nes principai yra sudėtinė principingo politiko tapatybės dalis. Nežinia, kaip būtume reagavę, jei prelatas Krupavičius vėliau būtų pareiškęs nesąs krikščionis demokratas, o profesorius Brazaitis būtų pradėjęs aiškinti, kad nereikia per daug sielotis dėl komunistų okupacijos, nes mažos šalys niekada nėra tikrai laisvos ir nepriklausomos.

PRINCIPŲ išsižadėjimas kelia pasipiktinimą. Laukiama, kad jų būtų laikomasi net sunkiomis sąlygomis. Išbandymams atsispyrę žmonės laikomi kilnesniais, suklupę dažnai kritikuojami. Nemažai priekaištų dėl savo laikysenos pirmaisiais pokario metais sulaukė Vincas Mykolaitis-Putinas. Per visuotinį rašytojų susirinkimą 1946 spalio 1-2 d. Putinas, kaip ir nemažai kitų rašytojų, jau buvo gerokai palaužtas. Jis aiškino, kad „mes turime įsigyti naują pasaulėžiūrą. Reikia nuoširdaus ir gilaus įsitikinimo, kad čia, o ne kitur yra tiesa". Putinas suniekino savo ankstesnius darbus: „Aš, štai, kuone baigdamas savo gyvenimą, jaučiu nieko iš tiesų vertingo, nieko tikrai gero mūsų literatūrai ir mūsų tautai nesu davęs”. Antanas Miškinis, atvirkščiai, neišsižadėjo neseniai parašytų eilių. 1954-ais metais trys Antanai — Dambrauskas, Kučingis ir Miškinis, pasirašę „Katorgininkais lietuviais", pasiuntė Putinui laišką, kuriame griežtai smerkė rašytoją už eilėraščius, šlovinančius Lietuvos pavergėjus, nekaltų žmonių žudikus. Pasak jų, Dantė, Baironas, Adomas Mickevičius, priešingai Putinui, liko ištikimi savo idealams, nors tai jiems reiškė tremtį ar mirtį. Savo laiške — kaltinamajame akte — Miškinis, Kučingis ir Dambrauskas klausė: „Kai kantatas kūrei, ar Tamstai žinoma buvo kraujas kankinių čekos rūsiuose ir ašaros našlaičių poliariniuos snieguos? Savo elgesiu Tamsta parodei, kad esi melavęs viskuo, ką apie Tėvynę ir laisvę kadais buvai giedojęs. Iš viso baimė bus buvus Tamstos gyvenimo gairių kaišytoja ir kūrybos stimulas.” Putinui negailestingai buvo primenama, kad ir kiti bijojo tremties, mylėjo šeimas ir vaikus, bet nepalūžo; kad kunigai, kaip vyskupas Reinys, mirė kankinio mirtimi; kad profesoriai ir mokslininkai kaip Karsavinas ir Kemėšis tiesos neišdavė ir melui tarnauti nėjo.

Ne visi sutinka su šitokiu Putino vertinimu. Gynėjų jam netrūksta. Esą Putinui komunizmas buvęs asmeniškai atgrasus, jis niekada nebuvęs itin drąsus žmogus, jam buvo daromas didesnis spaudimas negu kitiems, nuolaidos komunistams leido jam vėliau rašyti, ir dėl to laimėjusi visa lietuvių tauta. Bet visais šiais argumentais Putino gynėjai stengiasi rasti tik lengvinančias ar išteisinančias aplinkybes. Jie neteigia, kad Putinas elgėsi pavyzdingai. Kiekvienu atveju aiškinama, kad Putinas savo giliųjų įsitikinimų nekeitė, nors buvo verčiamas kalbėti kitaip.

Principingo žmogaus priešprieša yra oportunistas ar silpnavalis žmogus. Oportunistas keičia savo nuostatas, kai jam tai naudinga. Jis yra ne vien nepatikimas, bet ir lėkštas. Jis nieko giliai nevertina, išskyrus savo naudą, ir tai skurdina jo gyvenimą, nes jam daug savybių ir pergyvenimų, kurie yra giliai žmogiški, lieka svetimi. Silpnavalis irgi prisitaiko prie konjunktūros, renkasi lengvesnį kelią ne tiek todėl, kad jis sąmoningai ir aktyviai rūpintųsi tik savimi, bet todėl, kad jis neatsispiria spaudimui, niekuo arba labai mažai kuo pakankamai stipriai tiki, kad dėl to ryžtųsi aukotis ir kentėti.

Geras oportunisto pavyzdys yra Liudas Gira. Baigė kunigų seminariją, bet kunigu neįsišventino. Per Pirmąjį pasaulinį karą aktyviai veikė Krikščionių demokratų partijoje, vėliau ėjo Lietuvos žvalgybos viršininko pareigas, pagaliau tapo uoliu komunistu. Žmogus, kuris nepriklausomybės metais entuziastingai rašė oficialią patriotinę poeziją, ar tai būtų nepriklausomybės akto sukaktuvėms, žuvusiems kovose su bolševikais pagerbti, Vilniaus pagrobimo gedulo arba kariuomenės šventės proga, — vėliau ramiausiai rašė panegirikas okupantui. Jis ėmė pinigų iš ne vienos svetimos šalies tarnybos. Bet savo oportunizmu Gira pelnė daugelio panieką. Pasakojama, kad 1941-ais metais po ilgos Giros agitacinės kalbos visa salė, kaip įprasta Stalino laikais, ilgai plojo. Paskui visi nustojo, išskyrus dailininką Justiną Vienožinskį, kuris ilgą laiką plojo vienas. Patenkintas Gira paklausė Vienožinskio, kas jam labiausiai kalboje patiko, kodėl jis taip ilgai plojo. Vienožinskis atsakė: „Man visada patiko senos paleistuvės". Apie 18-19 amžiaus Prancūzijos diplomatą Talleyrand'ą, išplaukusį į paviršių su kiekvienu valdžios pasikeitimu, buvo sakoma, jog jis mielai parduotų savo sielą už pinigą ir tuo sandėriu daug laimėtų, nes iškeistų mėšlą į auksą. Vien šių pasisakymų kalba rodo, kokius jausmus sukelia principų keitimas. Galime priminti, kad Antanas Sniečkus puikiausiai prisitaikė prie visų pasikeitimų Maskvos viršūnėse, buvo priimtinas ir Stalinui, ir Chruščiovui, ir Brežnevui.

Taigi turime aiškią priešpriešą. Vienoje pusėje — principingas žmogus, ištikimas savo įsitikinimams, pasiryžęs dėl jų aukotis. Kitoje pusėje — oportunistas parsidavėlis, kurio įsitikinimai yra prekė, kurią visi norintys gali nusipirkti. Ir nors tikrovė sudėtingesnė, nors retas žmogus, ištikimas savo idealams iki mirties, lygiai kaip retas yra absoliutus oportunistas, — takoskyra lyg ir akivaizdi, lyg ir aišku, kuris atstovauja šviesai, kuris — tamsai, kurį iš jų laikome sektinu pavyzdžiu.

Tik reikia prisiminti, kad ne tik partizanai buvo ištikimi savo idealams. „Geležinio Felikso" Dzeržinskio ištikimybė proletariatui nesusvyravo. Antanas Sniečkus buvo partijai ir Maskvai ištikimas, nors tai reikalavo masiškų nekaltų žmonių areštų ir trėmimų. Ištikimi buvo kone visi pirmieji Lietuvos komunistai. Juk kiek iš jų paliko partiją, pasipiktinę dėl jos vykdomo smurto ir keliaklupsčiavimo okupantui? Dabar gi buvę komunistai, ilgai giedoję himnus tautų draugystei ir didžiajam broliui ir staiga tapę Lietuvos patriotais, vadinami oportunistais. Principingumu jie tikrai nepasižymi, bet kokia būtų buvusi alternatyva? Ar būtų geriau, jei jie būtų likę ištikimi komunizmo idealams, kaip Burokevičius ir Jermalavičius, ir dabar kovotų už sovietinės santvarkos išlaikymą. Burokevičiaus, Jermalavičiaus ir jų bendražygių kova buvo bergždžia, bet didele dalimi dėl to, kad absoliuti komunistų dauguma tapo neištikima savo idealams. Jei net ir penktadalis jų būtų atkakliai gynę savo principus, Maskvai gal būtų pasisekę Lietuvoje suorganizuoti penktąją koloną.

Ir ar visi, kurie keičia savo nuostatas, yra oportunistai, silpnavaliai, ar šiaip abejotinos vertės individai? Konradas Valenrodas dažnai laikomas teigiama asmenybe, nors ir išdavė Kryžiuočių ordiną. Vincas Kudirka nesmerkiamas dėl to, kad nusigręžė nuo jam artimos lenkiškos aplinkos ir, perskaitęs Aušrą, verkdamas atsivertė į lietuvybę. Bet gal mes teigiamai vertiname ir Kudirką, ir Valenrodą todėl, kad jie sugrįžo į tą tautą, iš kurios buvo kilę ir kurią kokia nors prasme gal net buvo išdavę. Atseit jų metamorfozė nesmerktina, nes jos dėka jie išpažino principus, kurių jie niekada neturėjo išsižadėti. Tačiau kartais nelabai aišku, kokie gali būti tie principai ar elgesio gairės, kurių žmogus niekada neturėtų išsižadėti. Tarkime, kad išeivio vaikas, kurio tėvai buvo visiškai abejingi lietuvybei ir kuris išaugo grynai vokiškoje aplinkoje, sužino apie savo kilmę. Ar vien dėl to jis turi tapti lietuviu patriotu, ar kažkas su juo būtų netvarkoje, jei jis save toliau laikytų vokiečiu? Gana aišku, kad ne. Juk priešingu atveju, jei kas nors man įrodytų, jog mano tėvas buvo rusas, tai aš įgyčiau pareigą surusėti.

BET esama daug pavyzdžių tokių žmonių, kurių nutarimus keisti savo principus vertiname, nors negalime jų laikyti „grįžimu" prie savųjų versmių. Pranas Germantas-Meškauskas, švietimo generalinis tarėjas, nusigręžė nuo nacizmo, buvo suimtas ir išsiųstas į Stutthofo koncentracijos stovyklą, kur ir mirė. Germantas-Meškauskas gerbiamas už tai, kad jis, pamatęs kas iš tiesų darosi, ryžosi atsisakyti savo ankstesnių įsitikinimų. To nepadarė Lietuvos komunistai pokario metais.

Labiausiai žinomas atsivertimas ar principų išsižadėjimas buvo Sauliaus tapimas Pauliumi, pagrindiniu krikščionybės apaštalu. Religinių bendruomenių laikysena įsitikinimų kaitos atžvilgiu gana akivaizdžiai atskleidžia visų mūsų nuostatų dvilypiškumą. Religijos išsižadėjimas kadaise buvo laikomas kone didžiausiu nusikaltimu, baudžiamu mirties bausme — sudeginimu. Tos pačios bausmės galėjo sulaukti ir tie, kurie atmesdavo vieną ar kitą Bažnyčios dogmą. Sugalvoti buvo net ypatingi terminai šiems žmonėms pasmerkti. Bet tuo pačiu metu, kai Europoje buvo baudžiami savo tikėjimo išsižadėję žmonės, europiečiai misionieriai keliavo po visą pasaulį, gyvendami tikrai sunkiomis sąlygomis, dažnai rizikuodami savo gyvybe, ir ieškojo konvertitų, būtent žmonių, kurie atsisakytų savo ir savo tėvų tikėjimo. Mūsų simpatijų čia sulaukia misionieriai, ne inkvizitoriai, nors misionieriai skatino žmones atsisakyti savo įsitikinimų, o inkvizitoriai nesigailėjo priemonių, siekdami išlaikyti religinių nuostatų pastovumą. Rodos, lyg taip neturėtų būti, jei ištikimybė idealams būtų neįkainojama ar aukščiausia vertybė. Tokiu atveju misionieriai turėtų sulaukti tokio pat pasmerkimo, kurio sulaukia narkotikų pardavėjai, siūlą savo prekes mažamečiams.

Kaip paaiškinti šias nuostatas misionieriaus ir inkvizitoriaus atžvilgiu? Vienas svarbus aspektas — tai inkvizitoriaus galia ir jo apsisprendimas pavartoti smurtą. Smerktinos priemonės ir jų vartojimas paneigia ir kilniausią tikslą. Panašiai juk teigiamai nevertiname nei misionierių, kurie vartojo smurtą ar grasino juo. Vienaip vertiname pavienius jėzuitus Kinijoje ir Japonijoje, kitaip kryžiuočius, kurie krikštijo ugnimi ir kardu. Kryžiuočių priemonės sukelia tą patį pasibjaurėjimą, kaip ir inkvizitoriaus prievartinis tikėjimo gynimas. Kitaip reaguotume, jei inkvizitorius be smurto, o tik žodžiais bei argumentais stengtųsi sustiprinti svyruojančio žmogaus tikėjimą, ar įtikinti eretiką atsisakyti savo klaidų. Tokio žmogaus tada nelaikytume inkvizitorium, kaip ir kryžiuočių nelaikome misionieriais.

Inkvizitorius dabar smerkiame, kaip smerkiame ir nacius bei komunistus. Bet tai šių dienų reiškinys. Prieš penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų naciai ir komunistai pajėgė sutelkti milijonus jų ideologijai pasišventusių žmonių, kurie entuziastingai pritarė rasinio ar klasinio priešo naikinimui. Šešioliktame šimtmetyje protestantai smerkė katalikų inkviziciją, bet savųjų veiksmams ir žiaurumams pritarė. Nors inkvizitoriai, tiek religiniai, tiek ir pasauliečiai, dažnai persekiojo kitaip galvojančius, daugiausia pagiežos jie jautė eretikams, tiems, kurie atsisakydavo savo ankstesnio tikėjimo.

Nelengva nurodyti priežastis, dėl kurių Vakarų pasaulis gerokai dabar yra sušvelnėjęs ir nebepritaria eretikų persekiojimui. Bet turbūt viena iš svarbiausių — tai reliatyvizmo įsitvirtinimas plačiuose gyventojų sluoksniuose. Daugelis žmonių arba netiki, kad yra kokia nors transcendentinė tiesa — ar tai būtų apie Dievo buvimą, ar jo norus, ar apie istorinę žmogaus paskirtį, ar apie rasių ir tautų savybes, — arba kad ši tiesa egzistuoja, bet žmogus negali jos pažinti; arba kad ši tiesa ir egzistuoja, ir yra pažinimo objektas, bet kad negalima kaltinti ar bausti žmonių, kurie nepajėgia tiesos pažinti. Inkvizicinės nuostatos didele dalimi seniau buvo grindžiamos įsitikinimu, kad egzistuoja visiems žmonėms prieinama ir privaloma tiesa, ir kad jos atsisako tik piktos valios žmonės, sąmoningai siekią kenkti Dievo ar istorijos planui, arba įvairaus plauko iškrypėliai. Buvo galima, gal net privalu, bausti tokius žmones, nes jie sąmoningai atsisakė tiesos ir savo pavyzdžiu galėjo suvilioti kitus. Be to, jie pažeidė natūralią pasaulio tvarką, Šių įsitikinimų apie transcendentines ir žmogų įpareigojančias tiesas susilpnėjimas smarkiai pakirto persekiojimą teisinančius argumentus. Pravartu pastebėti, kad tose religinėse bendruomenėse, pvz. musulmonų, kuriose nesusvyravo tikėjimas į transcendentinių tiesų prieinamumą, atskalūnų ir eretikų likimas lieka nepavydėtinas.

Jei žmogui tikros tiesos nėra, ji jam yra nežinoma arba bent neakivaizdi, tai toks žmogus, keičiąs savo įsitikinimus, gali aiškintis, kad jis anksčiau manęs vienaip, dabar galvoja kitaip, ateityje gal turės trečią nuomonę. Jis net gali mesti iššūkį kritikams: įrodykite, kad aš klystu, kad mano naujausia nuomonė blogesnė už kitas. Ir dažnai neturime priemonių jo įtikinti ar nepajėgiame surasti argumentų, paneigiančių jo pažiūras. Be to, žmogus gali žaisti ir savotiškai dvigubą žaidimą, savo nenuoseklumą paversdamas savotiška dorybe, jį sugretindamas su atviru tiesos ieškojimu. Jo galvojimas nesąs sukaustytas senų paveldėtų dogmų. Kaip mokslininkas, jis peržiūri savo teorijas, atsižvelgdamas į naujus duomenis, atseit jis irgi yra atviras viskam, ir jei jam susidaro įspūdis, kad jo dabartiniai įsitikinimai nėra patys geriausi, tai jis, kaip ir mokslininkas, keis savo pažiūrą. Esą tik fanatikas arba bukas žmogus aklai laikosi senųjų nuostatų, nenori ar nedrįsta jas peržiūrėti, net naujų duomenų šviesoje. įsitikinimų pastovumas esąs dvasinio sukalkėjimo požymis. Taigi, tiesos neakivaizdumu galima naudotis, besiginant nuo inkvizitorių priekaištų, o laipsnišku prie jos artėjimu ne tik pateisinti, bet ir šlovinti nuomonių kaitą. Taigi pirmoji aiški priešprieša tarp principus keičiančio oportunisto ir principams ištikimo individo netenka savo įtaigumo minėtų argumentų šviesoje. Esama priežasčių, verčiančių laikytis senųjų nuomonių, esama ir aplinkybių, kada jų atsisakymas yra sveikintinas.

O ką galvotume apie dabarties Lietuvos politikus, kaip vertintume daugelio aktyvių komunistų perėjimą į lietuvių patriotų gretas?

Jei kokios nors gilios transcendentinės tiesos ir lieka anapus žmogaus pažinimo, kasdieniniame gyvenime nėra taip sudėtinga atskirti mažiau ir daugiau įtikimus tikrovės įvaizdžius. Buvę komunistai gali aiškintis, kad jie bent iš dalies tikėję marksizmo teorijomis, nuoširdžiai manę, kad kapitalistinėse valstybėse darbininkija išnaudojama, kad centrinis ūkio valdymas esąs veiksmingesnis, kadangi tuo būdu išvengiama rinkos chaoso, nereikalingų varžybų ir bankrotų. Tik per pastarąjį dešimtmetį galutinai paaiškėję rinkos ūkio privalumai, kaip ir Stalino laikų nusikal-22 timų apimtis. Atseit poziciją pakeisti paskatino nauji duomenys, naujas supratimas.

Bet šitoks aiškinimas nėra labai įtikimas. Iliuzijų žlugimas dėl centro planavimo privalumų paaiškintų žmogaus nusigręžimą nuo socializmo, tapimą laisvos rinkos rėmėju. Bet tarybų valdžia nebuvo tik socializmas. Be to, atsivertėliai politikai ne tiek skatina greitas ūkio reformas, kiek vaizduojasi esą Lietuvos interesų gynėjais. Tad reikia klausti, kaip jie vertino komunistų propaguojamą tautybių politiką, ar jie tikrai tikėjo, kad ši politika Lietuvai naudinga ir gera. Atsiranda vienas ar kitas buvęs komunizmo šauklys, pasiryžęs net ir šiandien tvirtinti, kad komunizmo laikais klestėjo lietuvių kultūra. Bet tokie šaukliai turi paaiškinti ir pateisinti tokius reiškinius kaip cenzūrą, tautinio paveldo niekinimą arba iškreiptą jo pateikimą, rusų kalbos brukimą į viešąjį gyvenimą, ir aplamai visas pastangas nuslopinti tautinį pasididžiavimą bei menkinti tautiškumo vaidmenį žmogaus gyvenime. Tokios komunistų politikos negalima pateisinti, net ir atkreipiant dėmesį, kad kitos tautos, taip pat ir rusų, buvo panašiai traktuojamos. Tai tik rodytų, jog komunistai buvo lygiai bjaurūs visoms tautoms, ir jokiu būdu nepadėtų įrodyti, kad komunizmo metais buvo vykdoma lietuvių tautai palanki politika, net ir tuo atveju, jeigu nepriklausomybė būtų nelaikoma būtina tautos klestėjimo sąlyga. Tiesos samprata dar nėra tokia lanksti.

*

TOKIŲ šauklių esama nedaug, nors kadaise jų būta ištisų pulkų, įsijungimą į partijos veiklą daugelis aiškina ne susižavėjimu socializmu ar komunistų tautybių politika, bet realizmo sumetimais, alternatyvų stoka. Esą komunizmo trūkumai buvg akivaizdūs, iliuzijų dėl Maskvos hegemonistinių siekių nebūta. Bet nebuvo ir jokių realių vilčių, kad imperija grius, kaip nebuvo ir jokių konkrečių veiksmų, kuriais būtų buvę galima realiai prisidėti prie nepriklausomybės atkūrimo. Sovietinė sistema atrodė esanti ilgalaikė, jei ne amžina. Komunistinė santvarka nustatė veikimo galimybes, ir be partijos bilieto žmogus buvo bejėgis. Stojimas į partiją buvęs patriotizmo skatinamas, noras išnaudoti esamas galimybes ir užimti vadovaujančias pozicijas, kurias kitaip būtų perėmę svetimtaučiai, abejingi, gal net tiesiog priešiški Lietuvos gerovei. Taigi Lietuvos komunistai pakeitė savo taktiką, o ne principus. Jie esą visada dirbo Lietuvai, bet, prisitaikydami prie aplinkybių, kurį laiką tai darė slaptai, o dabar, po atgimimo tai daroma viešai.

Sunkoka vertinti šį komunistų teisinimąsi, nes jis grindžiamas savotiška, nenormaliomis sąlygomis vykusia vidaus nuostatų ir išorės poelgių dialektika. Normaliai žmogaus jausmus ir nuostatas vertiname, atsižvelgę į jo poelgius. Jei žmogus tvirtina, kad žmoną myli, bet ją amžinai bara, kartkarčiais muša ir kiekviena proga svetim-moteriauja, tai galime ramiai tvirtinti, kad žmogus arba meluoja, ar save apgaudinėja. Meilės čia nėra ir negali būti, nes meilė nėra vien tik kažkokių jausmų reikalas. Meilė tiesiog nesuderinama su tokiais veiksmais, tad net ir karščiausi tokio žmogaus išpažinimai mažai ko reiškia. Panašiai ir su tėvynės meile. Normaliai kai kurie veiksmai su ja visai nesuderinami, pavyzdžiui, kolaboravimas su okupantu, savo tautiečių skriaudimas ir taip toliau. Bet buvęs komunistas aiškinasi, kad jis turėjo vengti įprastų patriotizmo išraiškų, nes jomis būtų save demaskavęs, netekęs Maskvos pasitikėjimo ir negalėjęs tarnauti tautai. Tad paviršutiniškai niekšingi poelgiai turėjo kilnų tikslą. Iš tiesų kartais reikia griebtis apgaulės, tiesos nesakymo ir kitų priemonių priešui apgauti. Bet tokiu būdu sudaromas užburtas ratas, pateisinantis kiekvieną veiksmą. Lietuvai naudingi poelgiai esą atspindi tikrąsias nuostatas, o Maskvai pataikaujantys veiksmai traktuojami kaip būtina sąlyga dalyvauti patriotinėje veikloje, užsitikrinti pasitikėjimą ir t.t. Tad kiekvienas žingsnis, net ir niekingas, taip galvojant, tampa patriotizmo apraiška.

Ši pasiteisinimo schema yra graži, net ir per daug graži. Visus veiksmus pateisinančios teorijos yra labai panašios į pretenduojančias į mokslą teorijas, kurių negalima paneigti ir parodyti negaliojančiomis. Jos neturi empirinio turinio, tad ir sąlyčio su tikrove.

Norint įvertinti kurio nors buvusio komunisto poelgius, reikėtų atidžiai peržiūrėti jo praeitį, itin daug dėmesio sutelkiant į kai kuriuos dalykus: ar jis iš to padarė sau karjerą; ar bent kartkarčiais ja rizikavo, siekdamas apginti svarbų tautinį reikalą, ar padėti valdžios nemalonėn patekusiam žmogui; ar jis dalyvavo negarbingose akcijose, pvz., kai buvo šmeižiami kitaip galvojantys ar smerkiama Bažnyčia; ar jis vengė politizuotų postų, kurie kad ir naudingi jo karjerai, bet beveik be galimybių tautos interesams ginti. Ir jei toks žmogus patogiai kopė karjeros laiptais, niekuo nerizikuodamas, tai jo visi aiškinimai apie patriotizmą yra beverčiai. Juk reikia prisiminti, kad antivokiškos rezistencijos dalyviai ką nors slaptai darė: platino atsišaukimus, dalyvavo konspiracinėje veikloje, palaikė ryšius su kitais saugumo ieškomais rezistentais. Kitaip tariant, jie turėjo rezistencinės veiklos požymius.

Kadangi patriotas nėra partijos biurokratas, jo gyvenime privalo būti veiksmų takoskyra, turi būti ženklų, kad neeita vienu keliu. Jei tokių ženklų nėra, tai žmogus laikytinas partijos biurokratu, o ne slaptu patriotu. Manyčiau, kad detali partijos veikėjų analizė tikrai neatskleistų didelio slaptų patriotų būrio, nors reikia pripažinti, kad ir pačioje visuomenėje sąmoningas patriotizmas, sietinas su nepriklausomybės atgavimo mintimi, o ne tik su antirusiškomis nuotaikomis, buvo gerokai susilpnėjęs. Tačiau, kadangi žmogus buvo partijos biurokratas, nereiškia, kad jis būtinai buvo piktas žmogus, amži-24 nai siekiąs kam nors pakenkti, arba žlugdyti lietuviškus reikalus. Toks žmogus galėjo būti visai malonus ir nepiktybiškas, turįs sentimentų Lietuvai ir lietuviams, tačiau, gavęs nurodymus imtis kenksmingų veiksmų, jis uoliai įsakymus vykdydavo.

Tarkime, kad tarybinis komunizmas buvo kvaila doktrina ir kenksminga praktika. Ji rėmėsi pseudomokslu, sudarė ideologinį ramstį totalistinei valstybei, jos pareigūnai pažeidinėjo žmogaus ir tautų teises, o Stalino laikais masiškai žudė nekaltus žmones. Ar tomis aplinkybėmis buvęs komunistas, dabar visą tai supratęs, turėtų keisti savo įsitikinimus, ir jei jis tai padaro, ar galime mes jį dabar smerkti. Atsakymas į pirmąjį klausimą yra — taip, į antrąjį — ne. Jei kokie nors principai yra tikrai kvaili arba kenksmingi, ir žmogus žino arba bent nujaučia, kad jie tokie yra, negalima laukti, kad jis jų ir toliau laikytųsi. Tolesnis tų principų išpažinimas nerodytų žmogaus dvasios tvirtumą, bet liudytų jo intelektualinį bukumą ir dvasinį fanatizmą. Todėl Burokevičius ir Jermalavičius — komiškos, ne tragiškos asmenybės. Jie liko ištikimi principams, kurie nebuvo verti ištikimybės.

Jei sveikas protas reikalauja, kad žmogus išsižadėtų nevykusių principų, negalime jo už tai smerkti. Kitas dalykas — ar mes galime jį kritikuoti už jo ankstesnius veiksmus, ir ar pats savo nuostatas pakeitęs žmogus turi kaip nors įrodyti, kad jis gėdijasi savo ankstesnio kvailumo arba neprinci-pingumo. Dėl kritikos negali būti klausimo. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo elgesį, tad ir kritikuotinas už savo padarytus nevykusius sprendimus, juo labiau, jei jis pasirinko viešąjį gyvenimą. Ir jis, lygiai kaip žydšaudis, negali teisintis, aiškindamas, kad tik vykdė įsakymus, arba kad kiti panašiai ar net bjauriau elgėsi. Juk vertinami jo, ne kitų, veiksmai. Kritikos, nors ir nemalonios, negalima drausti.

*

DAUG sudėtingesnis klausimas yra buvusiųjų atgailos ir jiems bausmės reikalas. Atgaila ir bausmė, o ne pats principų keitimas, oportunizmas, ar karjerizmas sudaro pagrindą ginčams dėl buvusiųjų veiklos. Oportunistų ir karjeristų yra, bet ne jie sukelia didžiausią pasipiktinimą. Tikri karjeristai — tai žmonės, kurie 1922 metais buvo krikščionys demokratai, po 1926 metų perversmo — tautininkai, 1940 m. — kairieji. Tokie, pvz., kaip Liudas Gira. Šiomis dienomis tikri karjeristai būtų priklausę kompartijai iki 1989 m. vidurio, tada tapę uoliais sąjūdiečiais, 1992 m. vasarą tykiai sugrįžę į LDDP. Bet ne jie susilaukia daugiausia kritikos, o jos susilaukia, pvz., Brazauskas, Gylys, Karosas, ir kiti, kurie pasiliko buvusios, nors ir persikrikštijusios kompartijos gretose. Iš jų reikalaujami du dalykai — pirma, kad jie prisipažintų, jog jie buvo ne tiek slapti patriotai kiek kolaborantai, uoliai vykdę Maskvos nurodymus, ir antra, kad patys komunistai turi suprasti, jog su tokia praeitimi jie neturi valdyti Lietuvos.

Nors dabartinėmis sąlygomis negalima laukti šių dviejų reikalavimų vykdymo, nereikėtų jų atsainiai atmesti. Nuo praeities negalima pabėgti; bent labai sunku tai padaryti. Vokietijai neišėjo į gerą jos pastangos nutylėti savo nacistinę praeitį, ar Hitlerio laikotarpį vertinti kaip nebūdingą neracionalių jėgų prasiveržimą. Lietuviai kartais vengia atviriau pažvelgti į žydų žudymus, ir tai tik skatina viešą šio reikalą iškėlimą tarptautiniuose forumuose. Mes save netiesiogiai žeminame, nerasdami jėgų atvirai vertinti praeitį. Turime suprasti, kad rožinis komunistų okupacijos laikotarpio traktavimas, pagal kurį visi blogi įsakymai plaukę iš Maskvos, o gerieji vietos komunistai juos tik švelninę, mūsų tautos nepuošia. Tačiau pasitaiko ir neteisingai įžeidžiančių elementų, kai kalbama, kad esą visi kolaboravę su komunistais. Šiuo tikrovės iškraipymu stengiamasi visus nupiešti juodai, tvirtinant, kad visi — lygiai balti, ir lygiai juodi. Atgailos ir bausmės klausimas iškelia dar vieną aspektą. Kaltės prisipažinimas, kuris tuo ir baigiasi, yra be galo nenuoširdus ir bevertis. Bet kiekvienu atveju šių klausimų negalime sutapatinti su principingumu, kuris irgi ne toks paprastas. Negalime spręsti, kada principo išsižadėjimas smerktinas, neatsižvelgus į daugelį dalykų: į principo turinį, jo sąlytį su tikrove, įgyvendinimo padarinius, kada jį žmogus įsisavino ir kokiomis aplinkybėmis, ar jo išsižadėjimas suteikia žmogui naudos.