ATSISVEIKINANT SU ČESLOVU GRINCEVIČIUM

Česlovas Grincevičius mirė 1994 m. birželio 28 d. Čikagoje. Mirė rašytojas, redaktorius, bibliografas, mokytojas, veiklus ateitininkas, Lietuvių Fronto bičiulis ir, svarbiausia, — žmogus, kurio pėdos buvo giliai įsirėžusios lietuviškoje Čikagoje. Gimė 1913 m. sausio 17 d. Vilkijoje, mokėsi Kėdainių ir Kauno Jėzuitų gimnazijose. Vytauto Didžiojo universitete studijavo literatūros ir pedagogikos mokslus, dirbo universiteto bibliotekoje vedėju ir direktoriaus pavaduotoju. Vėliau Austrijoje nuo 1944 m. mokytojavo V. Krėvės lietuvių gimnazijoje. 1949 m. atvyko į JAV, daug rašė ir bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, daugelį metų buvo Draugo dienraščio pirmojo puslapio redaktorius, dažnai pavadavęs ir vyriausiąjį redaktorių.

Pirmasis Česlovo Grincevičiaus novelių rinkinys „Vidurnakčio vargonai" išėjo 1953 m., po to pasirodė romanas „Geroji vasara" (1970), jaunimui skirta knyga „Vyskupo katinas" (1974), novelės „Vidurdienio varpai" (1985). Visi jo raštai yra nepaprastai turtingi savo giliu žmogiškosios dvasios gelmių atskleidimu. Savo kūryba Grincevičius daug bendradarbiavo įvairiuose literatūros almanachuose ir antologijose. Kartu su Alina Skrupskeliene paruošė ir suredagavo šešis Juozo Brazaičio raštų tomus, spaudai parengė kelių autorių knygas.

Nuo 1972 m. Česlovas Grincevičius buvo Čikagos Jaunimo centre veikiančio Pasaulio lietuvių archyvo direktorius, pašventęs šiam reikšmingam darbui daug valandų savo laiko. Buvo itin veiklus ir daug dirbo ateitininkuose, ypač „Šatrijos" korporacijos eilėse, o taip pat ir Lietuvių Fronto bičiulių sambūryje. Talkininkavo Į laisvę žurnalui, dalyvaudamas redakcinėje kolegijoje.

Atsisveikinimas su a.a. Česlovu Grincevičium Čikagoje įvyko liepos 1 d., o už mėnesio velionio pelenai buvo iškilmingai palaidoti Vilniaus Antakalnio kapinėse. Atvežtą į Vilnių urną su Česlovo Grincevičiaus pelenais pasitiko Lietuvos rašytojų sąjungos atstovai. Urna buvo palydėta iki LRS rūmų, o iš ten perkelta į Vilniaus Arkikatedrą, kur rugpjūčio 1 d. buvo atnašaujamos iškilmingos šv. Mišios. Iš Katedros, lydint dideliam būriui jo draugų, kolegų ir artimųjų, velionio palaikai buvo palydėti į Antakalnio kapines.

Nuoširdūs kalbėjusiųjų žodžiai ir giesmių aidai atsisveikino su amžinai į Vilnių sugrįžusiu Česlovu Grincevičium.

Po daugelio svetimuose kraštuose praleistų metų sugrįžo jis poilsiui į ramų Antakalnio pavėsį pasiklausyti savo vidurnakčio vargonų ir vidudienio varpų, skambančių iš Vilniaus bažnyčių. Sugrįžo pasiklausyti jų — jo paties sukurtų pasaulio didmiesčiuose, nors ir svetimuose, bet alsuojančiuose lietuviška dvasia. Tačiau mes, pasilikusieji, tikime kad Česlovo Grincevičiaus prisiminimas bus dar ilgai jaučiamas. Matysime jį vis dar vaikščiojantį Marquette Parko gatvėmis, rimtai dirbantį Draugoredakcijoje, bekalbantį Ateitininkų namuose, gražiojoje Michigano Dainavoje tebeskaitantį savo noveles. Per daugelį metų Čikagoje, Cicero ir kituose Amerikos miestuose įmintos jo pėdos dar ilgai neišnyks.

Įlaisvęžurnalo redakcijos vardu reiškiame pagarbą mielam bičiuliui Česlovui ir nuoširdžią užuojautą jo žmonai Aldonai bei kitiems artimiesiems.

Juozas Baužys