NEPRIKLAUSOMA LIETUVA: partizanų vizija ir tikrovė

NIJOLĖ GAŠKAITĖ

NIJOLĖ GAŠKAITĖ, gimusi 1938 m., dar besimokydama Pandėlio vidurinėje mokykloje įsitraukė į rezistencinę veiklą, platindama atsišaukimus, rašydama į pogrindžio laikraštėlį. Kauno Politechnikos institute dalyvavo pogrindinės organizacijos „Laisvę Lietuvai" eilėse. Buvo suimta 1958 m. nuteista 7 metams, kalėjo griežto režimo lageriuose Sibire. 1965 m. grįžo į Lietuvą, baigė Politechnikos institutą įgydama inžinerijos kvalifikacijas. 1991 m., atsivėrus KGB archyvams, dirbo Lietuvos Aukščiausios Tarybos komisijoje KGB veiklai tirti. Paskelbė virš 20 savo darbų KGB veiklos metodų, genocido ir rezistencijos temomis įvairiuose Lietuvos leidiniuose. Bendradarbiauja „Laisvės kovų archyve" ir šiuo metu yra jo redakcinėje kolegijoje.

Nijolei Gaškaitei šiemet buvo paskirta Į Laisvę fondo 4,000 litų premija už lietuviškosios rezistencijos istorijos tyrimus ir paskelbtus darbus. Premija buvo įteikta Mastaičiuose įvykusios JLF studijų savaitės metu. Ten Nijolė Gaškaitė skaitė ir šią paskaitą.

Artėdami prie trečiojo tūkstantmečio, būdami atrofuoto istorijos poreikio visuomene, paskendę luošoje kasdienybėje, nedažnai susimąstome: kas buvo istorijos tapsme partizaninių kovų dešimtmetis? Trumpas žybsnis į amžinybę nueinančiame laike, skausmo lašas įkaitusiame tautos egzistencijos žaizdre ar sprangi ašaka, kurią jaučiame iki šiol kaip sąžinės priekaištą dėl savo pačių nusilenkimo istoriniam determinizmui?

Nepaliko šis laikotarpis karalių pilių, miestų ar kitokių ženklų mūsų žemėje; buvo tai nebyliai iškentėtas, nuslopintas, ištrintas, užmirštas laikas. Vienok jis tyliai maudė pasąmonėje, kol pratrūko, prasiveržė perlaidojimų procesijomis, pageltusiomis nuotraukomis, dienoraščiais ir tartum vakarykščiai nužudytų savo brolių apraudojimu.

Tačiau istorikų auditorijose ar politikų diskusijose vėl ir vėl kyla retorinis klausimas: ar pasiteisino 1940 metų nesipriešinimas? Ar prasminga buvo 1944 m. pradėta ginkluota kova su daug kartų pranašesniu okupantu? Pirmuoju atveju sprendimą padarė vyriausybė, antruoju tai buvo spontaniškas iš tautos gelmių kilęs ryžtas. Ir to ryžto galia buvo nepalyginama su nesuskaičiuojamomis baudėjų divizijomis.

„Kiekvienas lietuvis šiandien turi būti tautinių idealų karys. Niekas mūsų negali turėti asmeninių pirmenybių prieš visos tautos tikslus ir reikalavimus. Mūsų visų reikalai ir ambicijos turi nusilenkti tautos siekimams. Kas šiuo metu mėgintų savo asmeninius smulkius reikalus iškišti prieš visos tautos didžiuosius reikalus, tas lengvai susilauktų išgamos ir išdaviko vardo, jis būtų paniekintas ir išguitas iš lietuvių tautos tarpo (...) Kadangi asmeninis, tautinis, valstybinis ir visuomeninis gyvenimas niekados nebuvo ir šiandien nėra tobulai sutvarkytas, tai mes savo darbu ir kova, savo dvasia ir išmintim turime prisidėti prie jo tvarkymo ir tobulinimo", — taip buvo rašoma 1950 m. Kęstučio apygardos biuletenyje.

Partizanų programiniuose dokumentuose buvo aiškiai nubrėžti būsimos valstybės politinio, socialinio ir ekonominio gyvenimo kontūrai. Iš pradžių buvo tikėtasi, kad okupacija bus trumpa ir sugrįš egzilinė vyriausybė. Aukštaitijos partizanas pasakojo, kaip džiūgavo jų būrys, pasiklausęs užsienio žinių. Tik vadas Antanas Žilys-Žaibas susimąstęs žvelgė į besilinksminančius kovotojus. Tačiau ir jis, nenorėdamas drumsti nuotaikos, pasakė: geriau pasimokykim rikiuotės. Grįš iš užsienio vyriausybė, ar mokėsime jai atiduoti pagarbą?

Vėliau, jau 1949 m., įvykdžius visos Lietuvos partizaninių junginių centralizaciją, drėgnuose bunkeriuose ant netašytų lentų stalų prie spingsulės buvo kuriama ir tobulinama veiklos programa — LLKS (Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos) įstatai, LLKS Tarybos prezidiumo statutas, — kurioje numatytas galutinis tikslas: nepriklausoma Lietuvos Respublika. „Mūsų kova — dėl Lietuvos nepriklausomybės, tuo pačiu

— dėl lietuvio nepriklausomo gyvenimo. Šitas gyvenimas paremtas demokratine žmogaus, tautos apsisprendimo teise", — taip buvo rašoma Tarybos biuletenyje Nr. 2,1950 liepos mėn. Aukščiausiu valdžios organu okupuotoje tėvynėje pripažįstama partizanų vadovybė, o atgavus nepriklausomybe, iki susirenkant Seimui, Lietuvos Respublikos prezidento pareigas turi eiti LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas, kuriuo išrenkamas partizanų generolas Jonas Žemaitis, vėliau sušaudytas 1954 metais, taip ir netapęs Lietuvos prezidentu. Daugiau tokio aukšto rango valstybės pareigūno okupuotoje Lietuvoje išrinkta nebebuvo. Tačiau 1949 m. vasario 16, jo vadovaujama LLKS Taryba priėmė deklaraciją, nubrėžiančią pagrindines valstybės ir valdžios gaires tiek okupacijos metu, tiek jai pasibaigus — iki pat „laisvų, demokratinių, visuotinių, lygių ir slaptų" Seimo rinkimų ir naujos konstitucijos priėmimo. Iki to laiko turėjo galioti 1922 m. konstitucijos nuostatos, o valstybės valdymą vykdyti Laikinoji tautos taryba, į kurią lygiateisiais pagrindais turėjo įeiti Lietuvos ir užsienio laisvės kovotojai, sąjūdžiai, organizacijos ir partijos, išskyrus Komunistų partiją, kuri nelaikoma teisine partija ,,kaip diktatūrinė ir iš esmės priešinga pagrindiniam lietuvių tautos siekimui ir kertiniam konstitucijos nuostatui — Lietuvos nepriklausomumui".

Partizanų dokumentuose atsispindi visas valstybės valdymo klausimų spektras. Aptariami socialiniai, kultūros, religijos, valstybės sienų klausimai, net kalbos problemos (pvz., rekomenduojama nenaudoti SNO pavadinimo, nes lietuviškesnis — Jungtinės Tautos). Nurodoma remti nubaustus asmenis. Ne viename štabų archyve rasta pajamų — išlaidų apskaita, iš kurios matyti, kad paimtą turtą iš valstybinių įstaigų ar tarybinių ūkių partizanai naudojo ne vien savo reikmėms, o šelpė, siuntė siuntinius kaliniams ir tremtiniams.

Du motyvai persipynė egzistenciniuose partizanų apmąstymuose: pasmerktumo ir amžinybės. Todėl taip skrupulingai buvo apgalvotos ir vykdomos archyvų tvarkymo ir saugojimo instrukcijos. Buvo registruojami štabų įsakymai, vykdytos karinės operacijos, rašomi ištremtųjų, suimtų ir žuvusių sąrašai, pildomi kovotojų asmens lapai. Daugelis vos keletą skyrių baigusių jaunuolių rašė dienoraščius. Partizanai pozavo nežinomiems fotografams ne dėl mylimųjų albumėlių — tos nuotraukos irgi buvo skirtos istorijai. Archyvai buvo užkonservuojami ir įkasami į žeme atokesnėse vietose, kurias žinojo tik labai patikimas, nesusijęs su sąjūdžiu (t.y. tas, kuriam negrėsė areštas) asmuo. Archyvo išdavimas prilygo kovos brolių išdavimui.

Partizanų statutuose buvo keletas išlygų ateičiai: partizanų reikmėms iš gyventojų paimtam turtui buvo surašomi pakvitavimai, kad atkūrus nepriklausomybę būtų galima atsiteisti su paaukojusiu sąjūdžiui asmeniu, t.y. atlyginimas už rekviziciją buvo atidėtas ateičiai. Taip pat buvo atidedamas bausmės vykdymas mažiau nusikaltusiems asmenims. Buvo tikima, kad deramai bus įvertinta ir partizanų auka. Juozas Lukša sakė išleidžiančiai partizanauti vaikus motinai: jei kada stovės paminklas partizanų motinoms, jame bus ir tavo bruožų...

Ir jei politinėje bei socialinėje sferoje turėta šviesių vilčių, tai mąstant apie moralinę visuomenės būseną dažnai kildavo abejonių. Partizanų kapelionas Justinas Lelešius savo dienoraštyje rašė:

„Mums laikas dabar, kol dar nėra vėlu, ruošti tautą būsimiems įvykiams, nepriklausomam gyvenimui, kad vėl Lietuvoje neįsiliepsnotų partijų kova, kad visoki karjeristai, valstybės turto eikvotojai ir vagys neuzurpuotų tėvynės vairo į savo niekšingas rankas. (...) Mintyje man kyla bevizituojant kuopas smalsumas pasiteirauti, ar daug tų tautininkų šiandien dirba partizanų eilėse. Jų neradau. (...) O kad suprastų visiems amžiams tauta, dėl ko mes kraują liejome! Kad negrįžtų į tas pačias klaidas vėl Lietuva, bet aš bijau... bijau, kad pralietas laisvės kovotojų kraujas praeis veltui; lietuvis vėl nesupras lietuvio, nelaimingieji vėl kentės vargus, turtuoliai vėl atstums vargšą, miestietis vėl nepažins kaimiečio, kuris tą kraštą gynė ir savo kraują liejo, bažnyčios vėl liks tuščios, Aukščiausiajam nieks negiedos himnų už išlaisvinimą, o smuklėse vėl pasigirs girtų dainos ir triukšmas”.

Šie žodžiai rašyti okupacijos pradžioje, kai naujoji sistema dar mažai buvo palietusi žmonių dvasią. Vėliau, 1950 m. Kęstučio apyg. biuletenyje nr. 3-4 konstatuojama:

„Penkti okupacijos metai skaudžiai palietė visus gyventojus tiek moraliai, tiek materialiai, tad kai kurie silpnesnės valios tautiečiai pradėjo abejoti greito karo galimumu. Tuo vadovaudamiesi nustojo remti partizanus ir laikosi pasyviai, o kai kurie nuėjo išgamų keliu. (...) Per visą okupacijos laikotarpį labai daug pačių didžiausių patriotų, viską atidavusių sąjūdžiui, šiandien yra atsidūrę kalėjimuose, Sibire. Yra kaimų (ypač Kęstučio apyg.), kur didesnė dalia ūkių tušti. Gyventojai arba suimti, išvežti, arba slapstosi".

Skaudžiai ir aiškiai tai matė partizanų vadas Jonas Žemaitis. Kalbėdamas su partizanų ryšininke Rože Žalnieriūniene-Jurgiu, pastarajai pasakė: „Mes žūsime, jus suims, rėmėjus ištrems, eisi per visą Lietuvą nuo krašto iki krašto ir nerasi žmogaus". Vyko Lietuvos žmonių pasidalijimas į bekompromisiškai besipriešinančius ir pradedančius prisitaikyti.

„Vyksta greitėjantis masių sukomunistinimo procesas, — rašė Juozas Lukša 1950 m.: (...) Inteligentai, siekdami fizinės egzistencijos ir vedini karjeros, daugina partiečių eiles. Sukomunistinimo procesas spartesnis miestuose. Aukštosiose mokslo įstaigose esama 40% komjaunuolių. Gimnazijose apie 10%. Procentai svyruoja priklausomai nuo gimnazijos vietos — gilumoje provincijos procentas menkesnis ir atvirkščiai. Sukomunistėjimo ir nusivylimo Vakarais laipsnis priklauso nuo gyventojų sluoksnių santykiavimo su pogrindžiu. Bolševikų spaudimas padaro tai, kad ne visiems gyventojų sluoksniams pogrindis prieinamas''. (F.3 B. 1091. 20)

Okupacinė valdžia darė viską, kad nebūtų jokios informacijos apie pasipriešinimą. Panašios pastangos tęsiamos iki šiol.

Sekantis pagal svarbą komunistų partijos uždavinys buvo sunaikinti kaimą — tautiškumo lopšį. Trėmimų ir kolektyvizacijos pagalba tai įgyvendinta. Partizanų likimas irgi buvo nulemtas. Anot MGB agento J. Markulio, pastaruosius reikėjo „izoliuoti ir užgniaužus maiše smaugti juos, smaugti".

Baudžiamosios tarnybos pradėjo savotišką žmonių rūšiavimą. Ši atranka vyko pagal tokią schemą: duomenų apie asmenį surinkimas — veiklos ir moralinių savybių analizė — botago ar riestainio taktikos pasirinkimas — rezultatas (t.y. persekiojimas ar pajungimas tarnystei). Šiuos du aktyvesnių piliečių rūšiavimo srautus pailiustruočiau skaičiais. Sąlyginai į vieną stulpelį surašyčiau: 1945 m. iš valstybinių archyvų NKVD sudaryta tautininkų kartoteka — 5.2 tūkst. asmenų; šauliai — 3.1 tūkst.; asmenys, kuriems MGB-KGB buvo įregistravusi operatyvinio tyrimo bylas —    300 tūkst.; grįžtantys iš užsienio ir „patikrinti" „filtracijos" punktuose —    52 tūkst.; suimti už„kontrrevoliucinius nusikaltimus" — 60 tūkst. asmenų; tremtiniai — min. 120 tūkst.; žuvę partizanai — min. 20 tūkst.; asmenys, vykę į užsienį, kuriems buvo rašomos specpatikrinimo bylos —    virš 40 tūkst.; asmenys, susirašinėję su užsienio piliečiais — min. 500 tūkst. Iš viso susidarytų virš milijono Lietuvos gyventojų. Dar pridėjus korespondencijos tikrinimą Lietuvoje, kuris buvo iš pat karto suorganizuotas, matytume orvelišką totalinio persekiojimo paveikslą. Šio persekiojimo tikslas buvo gausinti antrąjį srautą, į kurį surašyčiau: komunistų partijos narius — 140 tūkst.; stribus — 20-30 tūkst. (nes vienu metu tarnavo vidutiniškai 7-8 tūkst.); kadrinius kagėbistus — maždaug 10 tūkst. (per visą laikotarpį); MGB-KGB agentus —115 tūkst.; patikimus asmenis ir komjaunuolius, kurių skaičių neįmanoma pateikti, nes daugelis jų įėjo į anksčiau paminėtas grupes (tas pats sąlyginai taikytina ir komunistų partijos nariams).

Žmogus iš subjekto tapo tam tikros visa reginčios jėgos preparavimo objektu. Dominuojančia savybe tapo baimė. Kankinimai, žudymas, lavonų niekinimas turėjo striprinti tą baimę. Vienintelis būdas išlikti buvo kaukės užsidėjimas. Tai buvo nenaujas būdas: jau etruskų etimologijoje persona ir yra kaukė. Kaukės užsidėjimas buvo pradinė stadija transformuojant žmogų — Kūrėjo atvaizdą — į biologinę rūšį, į socialinę būtybę, kurios elgesys visiškai priklauso nuo aplinkybių. Iš tokių personų jau buvo galima kurti principų neigimo visuomenę (čia turiu omenyje Dekalogo principus). Šios visuomenės formavimo modelis būtų toks: kaukių užsidėjimas —> melavimas —> principų neigimas —> anticivilizacijos sukūrimas.

Agentų užverbavimas buvo savanoriškas kaukės užsidėjimas, pradėtas tam tikroje organizacijoje. Tačiau kaukes privalėjo užsidėti ir likusioji visuomenės dalis. Tiems, kurie neužsidėjo kaukių, grėsė sunaikinimas. Kaukių užsidėjimo procesas detaliai užfiksuotas KGB dokumentuose.

Chruščiovinio „atšilimo" laikotarpis yra ta riba, už kurios beveik neliko žmonių nedėvinčių kaukių. Jų dėvėjimas tapo įprastas ir nebekeliantis graužaties. Negyvenę tuo metu Lietuvoje, grįžę iš lagerių pokario partizanai, nebeatpažino visuomenės: taip smarkiai ji buvo pasikeitusi per 1953-58 metus.

Duoklę ciesoriui, vaidindami jiems primestus vaidmenis sovietinės

Lietuvos scenoje, sumokėjo ir beveik visi mūsų rašytojai, kentėdami didesnes ar mažesnes moralines kančias. O tačiau visą šį laikotarpj vienas filosofas pavadino mūsų kultūros „aukso amžiumi"!

Tik aštuntajame dešimtmetyje prasidėjęs Lietuvos disidentinis judėjimas buvo pirmas nedrąsus bandymas viešai pasirodyti be kaukių. O masiškas didžiosios visuomenės dalies kaukių nuėmimas įvyko Atgimimo laikotarpiu, kai tūkstantinės minios gal pirmą kartą gyvenime garsiai skandavo žodį „Lietuva”. Tačiau tuo metu su džiaugsmu nusiėmė kaukes tik tie, kuriems kaukė dar nebuvo tapusi jų veidu. Antrieji, tie, kurie be kaukių nebemokėjo gyventi, bijodami prarasti pozicijas, skubiai užsidėjo naujas — patriotų kaukes. Per šiuos ketverius metus didžiausias demokratijos laimėjimas ir buvo galimybė tapti savimi.

Šiuo metu, kai valstybės valdymas vėl atiteko demokratus suvaidinusiems komunistams, pavojingiausias politinės kultūros žlugimo simptomas ir yra vėl prasidėjęs lojalumo valdžiai kaukių užsidėjimo procesas. Yra daug žmonių, kurie vėl bijo pasirašyti už referendumą ar eiti už jį balsuoti, bijodami prarasti darbą. Kvietimas „nesusipriešinti”, pripažinti, kad budeliai irgi yra aukos — štai tie galimi pavojai, vėl paverčiantys Lietuvą principus neigiančia visuomene. Galėtume nekreipti dėmesio į šiuos politinius žaidimus, tačiau agresyvi kaimyninės imperijos strategija mūsų egzistencijai palieka vis mažiau ir mažiau laiko.

Bet grįžkime atgal.

Sekantis žingsnis einant į principų neigimo visuomene yra melavimas. Užsidėti neperžvelgiamą kauke neužteko, reikėjo tapti ideologijos tarnu. Štai 1965 m. buvęs politinis kalinys rašo draugui į lagerį laišką:

„Tave irgi priims į aukštąją mokyklą, gausi darbą ir niekas neprimins, kad buvai teistas. Niekas tavęs nepersekios (...) Ten (KGB, -N.G.) (...) nustoja drebėti keliai ir dingsta baimė už savo politinius įsitikinimus būti nuleistam žemyn (į kalėjimą, -N.G.) (...) galvodamas, kad teisingai supras mano atėjimą į demonstraciją (nemanys, kad tai darau iš baimės), pakeičiau savo požiūrį ir nutariau neišsiskirti iš kolektyvo. Tvirtai nutariau eiti su kolektyvu" (F 10 B 61/6 L 58-64).

Šis laiškas puikiai iliustruoja, kokią kainą teko mokėti už norą mokytis. Iš tikrųjų 1956 m. 4-toji KGB valdyba suregistravo visus, nuslėpusius savo socialine kilme, tremtį ir teistumą ir vėl įstojusius į Lietuvos aukštąsias mokyklas. Tokių atsirado Kauno Politechnikos institute — 46, Vilniaus universitete — 20 ir t.t. Nurodyta, kad 30 iš jų pašalinti iš aukštųjų mokyklų (F. 3 B 67/8 L. 204). Sovietinė Lietuvos valdžia visomis galiomis kovojo, kad būtų uždrausta grįžti į Lietuvą, apsigyventi Vilniuje ir Kaune teistiems už „kontrrevoliucinius" nusikaltimus asmenims. Buvę politiniai kaliniai puikiai žino, kaip KGB, nepavykus jų užverbuoti, siūlydavo parašyti į spaudą straipsnį, smerkiantį praeitį. Tokie straipsniai turėjo ne tik propagandinį tikslą — svarbu buvo priversti žmogų neigti savo principus.

Mechanizmas buvo įjungtas, toliau procesas vyko savaime. Kaukės priaugo prie veidų, melavimas tapo elgesio norma, o principų neigimas —    kasdiene ideologija. Ir jei pasak O. Spengler'io, Vakarų Europos kultūra yra valios, savo AŠ tobulinimo, dorovinių pastangų su savimi, AŠ pateisinimo tikėjimu ir gerais darbais, kito AŠ gerbimo dėl savęs paties, kilimo į nemirtingumą kultūra, tai tampa aišku, kad nešiojantis kaukę žmogus negali kurti tokios kultūros. Anonimiškumas, noras pasislėpti, „ištirpti horizontaliame broliškame pasaulyje", kur tiesa yra tik „bevardis pašauktųjų susitarimas", tas užprogramuotas savisaugos instinktas, taip gražiai aprašytas Konstantino Bajerčiaus pasakoje apie antis, kalbančias, kad svarbiausia — neiškišti galvos, charakterizuoja komunistinę visuomenę, jos kultūrą, meną, net kraštovaizdį. Monotoniškas peizažas, jokios gotikos, jokių viršūnių ar asmenybių, vien standartinis dėžyčių horizontas, vienodas rūbas tiek miestų, tiek sielų architektūroje! Tai — klampios pelkės ramybė, kurios paviršius užbrėžtas horizontalia linija, sudaryta iš suglaustų baudėjų skydų. Anapus jų žiojėja prievartos ir neteisybės bedugnė. Norintys atsiplėšti nuo šio horizonto —    kalantos, tomoniai, klimašauskai — jei jų nepavyksta nepastebimai nugramzdinti, paverčiami pajuokos objektais, nevispročiais, nieku.

Tačiau ir šioje principų neigimo visuomenėje gimsta vaikai, jie jau nepatiria vyresnės kartos dualizmo, to nuolatinio prieštaravimo tarp savęs ir savo kaukės. Jie auga dabar nuasmenintame, nesąžiningame, orveliškame pasaulyje ir puikiai žino, kad idealai neduoda palūkanų. Jie niekina dabartinius penkiasdešimtmečius — šešiasdešimtmečius už jų karikatūrišką vaidybą. Jie žino, kad vienintelė apčiuopiama vertybė yra kūno kultas. Jie — cinikai.

Ar galėjo partizanai įsivaizduoti, kad įgyvendinus politinius tikslus, t.y. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ji vis tiek liks nelaisva, kad nusileidus uždangai, spektaklis tęsis toliau? Ar jie galėjo numatyti tokią visuomenės metamorfozę?

Iš dalies — taip. Štai partizanas Juozas Urbonas-Lakštutis, Aukštaitijos pogrindinės spaudos leidėjas, eilėraštyje „Fariziejai", su skausmu rašė, kad kai kam patriotizmas taps tik nauja, patogia kauke:

„Garbė jiems, — šauks tribūnose,

Šventi jų idealai!

Kai pakelėse kūnai mūs'

Seniai jau bus sušalę".

Ir vis dėlto manau, kad tuometinei kartai sunku buvo įsivaizduoti tokią pilnutinę principų atrofiją. Kaip neišsenkanti versmė vis tryško tas skaidrus tautos dvasios koncentratas, kurio buveinė šiaip jau taikos metais, nežinia kur: danguje, kraują sugėrusioje žemėje, snūduriuojančiuose genuose ar giesmių gaidoje?

Ir lydėjo į mišką draugą mergaitė bučiuodama, verkdama ir sakydama: kaip man jūsų gaila, juk jūs visi žūsite!

Ir bėgo net du kartus iš sovietinės kariuomenės pandėlietis Algimantas Ikamas, jau po Stalino mirties 1953 m., ir žuvo metus teišpartizanavęs, sulaukęs vos dvidešimt vienerių...

Ir verčiamas parodyti partizanų stovyklą, vedžiojo suimtas Antanas Būtėnas po miškus čekistus, vis jų raginamas ir pamokomas: vis tiek nebėr išeities, vis tiek paskleisim gandus, kad tu išdavikas. Vedžiojo tol, kol, anot pačių čekistų „užvedė į gilias pelkes ir netikėtai ant smogikų rankų mirė".

Ir susisprogdino bunkeryje partizanų poetė Diana Glemžaitė, taip įgyvendinusi savo testamentą:

Mes mokėsim numirt, jei Tėvynė aukos reikalauja.

Nesuriš mūs' gretų nieks vergovės pikta grandine.

Neišmokom sulinkt prieš ateivių įstatymą naują,

Savo brolį parduot — dar visi neišmokome, ne!"

Ir mokytojas Petras Paulaitis, Kęstučio apygardos įkūrėjas, iškalėjęs 34 metus, į Mordovijos lagerius jo „auklėti" iš Lietuvos važiuojantiems artistams ir čekistams atsakydavo vis vienodai: Lietuva okupuota, neturi jokio savarankiškumo, daro viską, ką įsako Maskva...

Tačiau grįžkime į nūdieną. Ar pavyks mums tapti principus teigiančia visuomene? Juk iš pat karto buvo pareikšta, kad politika — nešvarus dalykas, o rinkos ekonomika prasideda nuo apgavystės. Juk buvę skriaudėjai vis dar moko savo aukas nusižeminimo ir atgailos. Juk religijos filosofijos istoriją rašo buvęs KGB agentas, o tremtinių likimus žarsto istorikas, skaičiavęs kompartijos nuopelnus, ir nesupranta, kodėl tai negerai! Šiuos pavyzdžius vardiju todėl, kad principų neigimas tęsiasi toliau — iki pat dabar.

Sunkus tas sugrįžimas, nes esame paliegę.

Pabaigai noriu papasakoti apie vieną pasiklydusį žmogų — pokario laikų agentą. Dar vaiku būdamas nubėgdavęs Dzūkijos miškuose pas partizanus ir žaisdavęs jų ginklais, ir vyrai nedraudę — duodavę net kepurę užsidėti. Ir toks laimingas tada būdavęs! Bet priluptas enkavedistų, pasakęs, ką žinojęs. Nepamiršo paslaugos šėtono tarnai, užaugus prisistatė, patarė neiti į kariuomenę, o slapstytis ir taip užmegzti ryšį su paskutiniais dar likusiais partizanais. Ir klaidžiojęs vienas miškais, apsuptas pavojų, juodą naktį, siaučiant kariuomenei, spaudęsis prie žemės, nes kulkai nepaaiškinsi — savas tu, ar priešas. Ir kuriam tu savas — stribui ar partizanui? Ir tas pavojus iš abiejų pusių, lyg šv. Vito šokis, trūkčioja iki šiol veide. Tačiau tvirtina kaip pasididžiavimą šis buvęs agentas, kad turėjęs daug galios: kai mes visi bijojom, tai jis išvirkštinėje atlapo pusėje nešiojęs įsisegęs trispalvę ir čekistui, savo sielos vadui, aiškinęs, kad tai — legenda didesniam pasitikėjimui įgauti. Ir gaudavęs tuos Judo grašius už sumanumą — visai nedaug — už tris tarnybos kariuomenėje metus vos 170 rublių. Tačiau daug gero nuveikęs: per „uvolnitelnas" Sibire eidavęs pas tremtinius lietuvius ir juos partizanų dainų mokydavęs. Ir čekistas nedraudęs, nes tremtiniai jį labiau mylėję ir daugiau pasakydavę...

Ir dabar tą pačią trispalvę iš apačios perkėlęs į viršutinę atlapo pusę, ir į mitingus su ja einąs. Vos ne muziejinė relikvija ta trispalvė, visą okupacijos laiką su ja nesiskyręs. Tik kažkokie traukuliai vis perbėga jo veidu, ir eina jis į tuos pačius KGB rūmus, kur dabar jau kiti žmonės, ir pasakoja, ir kažko nori, pats nesuvokdamas ko — gal indulgencijos, gal norėdamas išbandyti naują rolę, o gal iš įpročio? O vakarykščiai jo darbdaviai iš aukštų tribūnų vis kviečia susitaikyti, vis šneka apie idėjų krizę... Ir neranda tas žmogus, su kuo jam dabar susitaikyti: ar su tais, kurių bijojo, ar su tais, kuriuos sekė —, ir nesupranta, kokia ta idėja. Nejaugi ji — ta dviejose atlapo pusėse pabuvojusi trispalvė? Ar tas stiklinis Parlamentas, kurį visi taip gynė ir kuriame dabar tebesėdi tie patys sovietiniai vadai? Ar tos kraupios KGB kameros, kurias lyg kokį laisvės ir šventumo simbolį štai jau septynetas mėnesių saugo politiniai kaliniai?

Ir pagalvoji tada — koks pasaulio parlamentas gali priimti sielų desovitizacijos įstatymą, pagal kurį be jokio teismo tyliai ir aiškiai iškiltų atsakymai: kas aš esu ir kokiu noriu būti? Kad sąmonėje aiškiai pamatytume tą dvidešimties tūkstančių partizanų žuvimą — savu noru, nesitikint nei pergalės, nei šlovės, kaip kadaise Pilėnuose? Ir kad nuplauktų, nuputotų visos tos kasdienės drumzlės, rietenos ir ambicijos, demogogija ir kaukės, klastingos pinklės ir valdžios apgaulė, kaltinimai ir apsimetinėjimai. .. Ir gal tada pradėtų ryškėti tas niekada nesibaigiantis tautos, visuomenės, civilizacijos vandenynas, kuriame lyg vilties burė nepaliautų plazdėjusi amžinosios būties vertybių vėliava.