Jonas Kairevičius, Žodis pradedant studijų savaitę

Įžangos žodis, pasakytas 1994 liepos 20 d. Mastaičiuose (Kauno rajone, prie Garliavos), atidarant Į laisvę fondo studijų savaitę Lietuvoje.

JONAS KAIREVIČIUS

Šiandien pradedame trečiąją studijų savaitę Lietuvoje. Pirmoji įvyko 1992 metais Vilniuje ir Nidoje, o antroji — praėjusiais metais Birštone. Kiekviena studijų savaitė tampa savita ne tik dėl skirtingų nagrinėjamųjų temų, bet ir dėl sparčiai besikeičiančių gyvenimo Lietuvoje kultūrinių, politinių bei ekonominių sąlygų.

Dr. Kazys Ambrozaitis 1993 metais JLF filialo tarybos posėdyje Birštono studijų savaitės metu šitaip kalbėjo: „Į laisvę fondas yra kultūrinis Lietuvių fronto bičiulių padalinys... Mes norime išlikti dirbą kultūrinėj, ne vien politinėj srity. Mes galim domėtis politikos kultūra ar kultūros politika. Politikoje gali atskiri žmonės dalyvauti. Tai yra jų laisvas reikalas, ką jie darys. Tačiau filialo tikslas tegu palieka tas pats, kokį turėjome ir mes. Prieš mus ėjusi generacija dėjo viltis į mus: tai Brazaitis, Ivinskis, Damušis, Maceina ir kiti. Mes visi buvome kaip ir jų mokiniai ir mėginome ką nors daryti pagal jų nurodymus. Pagrindas buvo rezistencija. Tik tokiu būdu galėjome rasti paskatinimą idealistiniam, tautiniam ir kultūriniam darbui. Lietuva buvo okupuota ir rezistencija mums buvo tikras paskatinimas. Ateidami dabar pas jus šio filialo pavidalu, turime mintį, kad visi darbai užsienyje jau nebetenka turėtos reikšmės. Tačiau Lietuvoje tam tikros rezistencijos prieš tautinį, kultūrinį nuosmukį dar reikia...”

Juozo Lukšos-Daumanto vardo gimnazijos Garliavoje dedikacijos iškilmių dalyviai prie naujai pašventinto paminklo 1994 birželio 25 d.

Prie šių programinių dr. Ambrozaičio žodžių leisiu sau pridurti, kad Lietuvoje tautinės kultūrinės rezistencijos ne „dar reikia", o ji šių dienų dvasinės sumaišties akivaizdoje yra būtina ir čia, ir išeivijoje — taip pat. Ir nemanau, kad jos kada nors nebereikės, nes priešinimasis svetimoms žalingoms įtakoms, iš kur jos beateitų, yra, mano supratimu, tautos išlikimo sąlyga. Šitaip galvoti paakina mūsų spaudoje skelbiamų minčių pavyzdžiai. Štai vienas, pastaraisiais metais mėgstantis daug viešai kalbėti, filosofas garbingame išeivijos ir Lietuvos žmonių sambūryje taria: ,, Sakysiu atvirai: nūdienos Lietuva bjauri. Prisipažinsiu, kad ir aš... nebemyliu lietuvių tautos. Paprasčiausiai dėl to, kad jos nėra. Be to, mane pernelyg dažnai kankina mintis, kad Lietuva nebeturi jokios ateities, nei geros, nei blogos" (Literatūra ir menas, 1994 06 25).

Norėčiau galvoti, kad filosofai, norėdami išreikšti kažką ypatingai gilaus, kartais nukalba, kaip žemaičiai sako on-trep (atvirkščiai). Duokdiev, kad taip būtų. Bet kad tos nemeilės Lietuvai yra apstu kiekviename žingsnyje. Tai vis imperijos suluošinti žmonės prabyla, štai čia, Garliavoje, kai iškilo mintis gimnaziją pavadinti rezistencijos legenda tapusio partizanų vado Juozo Lukšos vardu, jos direktorius Vidmantas Vitkauskas gavo tokį laišką: ,,Tai ką, jūs savo mokyklą pavadinę banditų vado, plėšiko, vagies, niekšo ir bandsadisto J. Lukšos vardu pradėsite ruošti vagis, plėšikus ir žudikus?..." ir t.t. Tas laiškas ganėtinai ilgas. Visas jis paskelbtas Tremtinio 1994 birželio mėn. numeryje. Tai labai piktas ir atviras laiškas. Tačiau nemažiau būta pasipriešinimo ir užmaskuoto, sėjančio abejones, tariamai besiremiančio pedagogikos mokslu ir pan.

Šios studijų savaitės pagrindine tema pasirinkome Lietuvos politinės kultūros problemas.

Akcentuodami būtinumą sugrįžti prie krikščioniškųjų vertybių ir propaguodami pilnos arba visiškos demokratijos idėjas, prisiminkime prof. dr. Vytauto Vardžio žodžius, pasakytus Fondo Lietuvos filialo narių visuotiniame susirinkime 1993 metais Vilniuje ir paskelbtus žurnale Į laisvę: „Nuo politinės kultūros lygio priklauso krašto gerovė labai didele dalimi, nes kartais turima gamtos turtų, turima daug talentų, turima visko, bet jeigu politinė kultūra nėra tokio lygio, kuri leidžia valstybei susiorganizuoti, sutelkti visas kūrybines jėgas į pozityvią krypti, tada prarandama ir talentų, prarandama ir laiko. Ir politinė kultūra pasidaro didelė sąlyga save ugdyti. Aš čia prisimenu maždaug 1951-uosius metus. Amerikoje tada buvo kuriama lietuvių studentų sąjunga. Susirinkome entuziastingai, o paskui ėmėme konkuruoti vieni su kitais. Paskui priėjome prie išvados, kad konkuruodami turime eiti tam tikra kryptimi, kad visą energiją atiduoti konkurencijai nereikia. Tada susirinkome visi iš kairės ir dešinės ir surašėme toki raštą, kuri pavadinome Vienybė įvairume. Galvoju, kad mūsų nuomonės gali skirtis daugeliu įvairių dalykų: tiek politikos, tiek kultūros klausimais, ar supratimu, kaip tuos dalykus daryti..."

Taigi savo ruožtu aš linkėčiau, kad ta vienybė įvairume papuoštų mūsų šios studijų savaitės paskaitas bei diskusijas.

Gražiai „Lietuvos aide" parašė Liudvika Pociūnienė: ,,... demokratija nėra kažkas, kas gyvuoja savaime. Kiekvieną jos gabalėlį reikia plėšte išplėšti, o išplėšus apginti. Daugelis žmonių tarsi nusišalina, nuo tų valstybinių pasityčiojimų nori užsidaryti savo darbo ir namų pasaulyje. Bet jau ateina metas, kai netvarka valstybėje ima darkyti žmonių privatų gyvenimą — iš čia kyla nauja dėmesio valstybės gyvenimui banga, kuri labiausiai pareikalaus iš politikų profesionalumo ir padorumo".

Pridursiu, jog ši citata parodo, kad būtina sugrįžti prie krikščioniškųjų vertybių ir visiškos demokratijos idėjų. Aš tik padorumą norėčiau iškelti į pirmąją vietą, o tik po to įrašyčiau profesionalumą. Mes jau dabar matome, ką daro žmonės, vadiną save profesionalais, tačiau pamirštą kartais elementarų padorumą.

Dr. Kazys Ambrozaitis, Nijolė Bražėnaitė-Lukšienė ir poetas Kazys Bradūnas prie kryžiaus, pastatyto ]uozo Lukšos žuvimo vietoje.

Sugrįžimas prie krikščioniškųjų vertybių ir visiškos demokratijos idėjų propagavimas nėra kokios nors žmonių grupės ar mūsų fondo privilegija. Tai turtas visai Lietuvai. Dėl tos priežasties mes ir esame čia, tipingame Lietuvos kampelyje-Mastaičiuose, kad mus lengvai pasiektų tiek didmiesčių ir kaimo inteligentija, tiek ir aplinkiniai gyventojai, kurių daugelis — buvę tremtiniai, o taip pat ir jaunimas. Užsisklendimas siaurame vienminčių ratelyje nėra geras dalykas. Uždaras žibintas niekam nešviečia. Tik 5 kilometrai nuo čia iki tos pamiškės, kurioje išduotas žuvo Juozas Lukša-Daumantas. Jau minėjau, kad jo vardu kaimyninėje Garliavoje pavadinta gimnazija. Birželyje jam atminti prie šios gimnazijos pastatytas ir pašventintas puikus koplytstulpis. Džiaugiamės, kad, mūsų fondas šią idėją parėmė.

Sveikinimą studijų savaitės dalyviams atsiuntė Lietuvių fronto bičiulių tarybos prezidiumo pirmininkas Vytas Petrulis. Jis be kita ko rašo: „Dėl susidėjusių aplinkybių šioje studijų savaitėje šiais metais negalėsime dalyvauti, o dalyvauti būtų labai įdomu, idant tiesiogiai pajusti dabartinę Lietuvos politinę padėtį bei aplankyti Garliavą, nuo kurios tik per keletą kilometrų prabėgo mano vaikystė".

Gal ir dar ne vienam iš jūsų šitos vietos yra itin artimos. Leiskite palinkėti mums visiems čia vaisingo darbo ir poilsio, ¡kvėpsime gaivaus laukų oro, akim palydėsime praskrendantį laisvą paukštį ir, kaip dr. Vytautas Majauskas gražiai vienąsyk parašė, — rūpestėlius nuo pečių nukelsim.