KAZIMIERO PALČIAUSKO ATSIMINIMAI: VOKIEČIŲ OKUPACIJA
Spausdiname kelias ištraukas iš šiomis dienomis pasirodysiančios knygos „Kazimieras Palčiauskas 1941-1944 Kaune". Knyga spaudai paruošė Antanas Dundzila. Leidėjas — Vydūno fondas. Spausdinama M. Morkūno spaustuvėje, Čikagoje. Šias ištraukas pateikiame su p. V. Palčiauskienės sutikimu. Pastabos skliausteliuose yra knygos redaktoriaus Antano Dundzilos.
SAVIVALDYBĖJE
Antrą vokiečių-sovietų karo dieną, pirmadienį, 1941 m. birželio 23 d., Kaune sutikau iš bolševikų kalėjimo išėjusį plk. Juozą Naraką, kurį pažinau iš prieškarinių laikų, kai dirbome Prekybos ir Pramonės rūmuose. Plk. J. Narakas buvo Laikinosios Lietuvos vyriausybės vidaus reikalų viceministras, kuris pakvietė mane laikinai užimti Kauno miesto burmistro vietą.
Sukilimo vyriausybei skubiai komplektuojant miesto administraciją, turbūt niekas iš amžiumi vyresniųjų mūsų žmonių tos vietos nenorėjo. Pradėti eiti pareigas nuvažiavau į savivaldybe kartu su Vidaus reikalų ministru plk. Jonu Šlepečiu.
Pakviestas burmistro pareigoms, negavau jokių smulkesnių nurodymų. Buvo pasakyta, kad reikia vadovautis nepriklausomos Lietuvos savivaldybių įstatymu, kurį sukilėlių sudaryta Laikinoji vyriausybė grąžino. Bendroji kryptis buvo tęsti nepriklausomoje Lietuvoje įprastą, tradicinį savivaldybės darbą. Tas darbas buvo aiškus net ir karo sąlygose.
Vokiečiai atėjo ne išvaduoti, bet okupuoti. Sukiliminė vyriausybė neatstatė Lietuvos konstitucinių organų. Nebuvo prezidento. Plk. Kaziui Škirpai net nebuvo leista iš Vokietijos į Lietuvą sugrįžti, o jis buvo numatytas ministru pirmininku. Laikinai toms pareigoms buvo pakviestas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, ir jis laikinai sutiko eiti tas pareigas.
Viskas buvo laikinai ore pakibė. Gal buvo laukiama karo pabaigos, o gal niekas šiaip jau neskubėjo. Lietuvai galėjo turėti įtakos koks nors neutralus kraštas kaip Šveicarija, Švedija ar kuris kitas. Pavyzdžiui, jei Amerika būtų pripažinusi mūsų Laikinąją vyriausybę, gal būtų buvę kitaip. Vokiečiai tuomet dar turėjo santykius su Amerika; šios dvi šalys tik 1941 m. gruodžio 10 d. pradėjo kariauti.
Komisaras Crameris buvo despotiškas tipas. Pavyzdžiui, vieną dieną jis man skambina ir sako: ,,Žinai, aš dabar būsiu Oberbuerger-meister" (vyresnysis burmistras — Red.). Aš jam paaiškinau, kad mūsų sistemoje nėra Oberbuergermeister, tik burmistras ir viceburmistras.
O jis man sako, kad kituose vakarų Europos miestuose, suprask, Vokietijoje, yra ir Oberbuergermeister ir Buergermeister. Aš aiškinau: „Tamsta esi daugiau kaip Buerger-meisteris, daugiau kaip Oberbuerger-meisteris. Šie neturi specifinių galių, kurias Tamsta turi. Tamsta esi komisaras, kuris tvarko ne tiktai savivaldybės reikalus. Tamstos galia yra platesnė ir už savivaldybės ribų, ji yra visoje teritorijoje. Pagal karo įstatymus, jūs galite viską spręsti, pašalinti, rekvizuoti. Galbūt galite ir žmones areštuoti. Jokie burmistrai tokių galių neturi. Jie teturi tik apibrėžtas komunalinio ūkio administravimo pareigas ir tose ribose tam tikras teises ar daugiau pareigas vietos žmonėms reikaluose padėti."
Burmistraujant reikėjo skaitytis, kur yra vokiečių ir kur lietuvių kompetencijos sritys. Visi sovietų nacionalizuoti turtai karo pradžioje buvo laikomi sovietų valdžios turtais ir automatiškai atiteko Reichui.
Reichas skaitė, kad viso sovietų nacionalizuoto turto savininku tapo naujasis okupantas. Teismo institucijų srityje lietuviai teisėjai galėjo teisti tik lietuvius. Vokiečius, nors jie ir Lietuvoje būtų įvykdę nusikaltimą, teisė vokiečių teismai, žydus taip pat tik vokiečių teismai. Visi žydų reikalai buvo tik vokiečių rankose. Aiškai buvo pasakyta, kaip traktuoti žydų turtą, kaip traktuoti žydus, kas turi teisę su jais kalbėti. Atvykęs į Kauną, Crameris tuoj pat man įsakė neturėti jokių pasikalbėjimų su žydų delegacijomis ar jų atstovais. Aš manau, kad žydai tai irgi žinojo. Reichas laikė, kad viso sovietų nacionalizuoto turto savininku tapo naujasis okupantas.
Laikinoji vyriausybė buvo paskelbusi turto denacionalizacijos įstatymą. Mūsų Butų skyrius turėjo denacionalizacijos dokumentus, tad savivaldybė paruošdavo turto grąžinimo aktus ir paštu siuntinėdavo juos buvusiems savininkams. Ne daug, bet buvo žmonių, kurie grąžinamo turto neėmė. Kipras Petrauskas buvo toks pirmasis, kuris atėjo cigaretę rūkydamas, išdidžiai padėjo raštą ant stalo ir pasakė: „Nu tai, broliukai, aš jau tos nuosavybės iš liaudies nebeatimsiu. Atiduota jai buvo, paėmė ir tegul ji..." Atsistojo ir išėjo labai išdidžiai. Jis nepasitikėjo ateitim. Jis nemanė, kad vokiečiai paliks, kad Laikinoji vyriausybė išsilaikys. Jis manė, kad greičiausiai grįš sovietai ir su jais reikės skaitytis.
Okupacijos metu sutikau visokių žmonių. Vieni spėliojo, kad vokiečiai tai jau galutiniai karo laimėtojai. Kiti tiesiog nežinojo ir nespėliojo, kaip bus toliau.
Tokių, kurie galvojo, kad vokiečiai karą laimės, nebuvo daug. Buvo negausi grupė, kurie turėjo psichologini ryšį su vokiečiais dar nepriklausomos Lietuvos laikais; jie tikėjo vokiečių galios nepažabotumu Europoje. Štai, kad ir toks voldemarininkų Ignas Taunys buvo idealistiškai įsitikinęs vokiečių išrinktosios rasės aukštinimu. Matėsi iš jo akių, iš jo laikysenos, iš jo pasisakymų, kad ir jis pats tokiems priklausė.
Crameris atvažiavo į Kauną 1941 m. liepos 27 d., o lietuvių sukiliminė vyriausybė su komisaru Rentelnu (Theodor Renteln, okupuotos Lietuvos Generalinis komisaras — Red.) atsiskaitė rugpjūčio 5 d. Po savaitės laiko Crameris pats paskelbė, kad jis jau pradėjo eiti pareigas ir išleido vadinamąjį Geto potvarkį, kuriame aptarė geto organizaciją, teritoriją ir tvarką. Savo adjutantą žydų reikalams Jordaną (Jor-dan, SS karininkas — Red.) paskyrė žydų geto komendantu. Žydai į Vilijampolę buvo perkeldinti jau anksčiau, bet niekas jų tada dar nevaržė ir nekontroliavo. Jie vaikščiojo kur norėjo, jokių sargybų nebuvo. Savivaldybės Butų skyrius, kurio žinioje veikė viešosios nuosavybės butų fondas, patarnaudavo tiems, kurie norėdavo gauti patalpas apsigyventi Vilijampolės rajone. Kai komisaras Crameris su savo štabu atvyko į Kauną, į kiekvieną mūsų įstaigų skyrių paskyrė savo vietininką, patikėtinį Treuhaender. Visi patikėtiniai buvo atsivežti iš Vokietijos rudmarškiniai partiečiai. Jų tarpe nebuvo nė vieno lietuvio. Jie pradėjo davinėti įsakymus.
POGRINDIS
Lietuvių pogrindis prieš vokiečius susikūrė, kai vokiečiai pradėjo statyti galo nesimatančius reikalavimus. Jie mus totališkai kinkė į savo vežimą.
Tautos nuotaikas reiškė pogrindžio spauda. Daug tų vadinamųjų okupacijos knygnešių nuo vokiečių nukentėjo. Vokiečiai mūsų pogrindžio spaudos nekentė, nes ji buvo jiems žalinga. Ne tik vokiečių nuodėmes spauda skelbdavo, bet aprašydavo ir tų kurie labai noriai atsiduodavo okupantui padėti. Tuos vadinamuosius tikruosius kolaborantus spauda užkabindavo ir pabardavo.
Rezistencinės grupės kūrėsi pagal organizacinį ir idėjinį praeities palikimą. Bendravimas vyko per asmenis, per artimus pažįstamus, rateliuose. Savivaldybės žmonių tarpe mes irgi pasikalbėdavome, kaip galima saugoti ir išlaikyti lietuvių visuomeninį turtą ateičiai.
Pasakysiu, kad Laikinoji vyriausybė politiškai gražiai sugebėjo vokiečiams pasipriešinti. Be akių drąskymo ar demonstracijų buvo paskelbta, kad negalime priimti sąlygų, kurias Rentelnas Lietuvai statė. Vokiečiai norėjo visą Laikinosios vyriausybės kolektyvą padaryti savo tarėjais. Vyriausybė atsakė, kad tokių sąlygų nepriima ir todėl yra priversta pasitraukti. Tai buvo drąsus pasakymas, kad tauta sudėjo didelę auką jaunomis gyvybėmis, o mes dabar vykdome tautos valią ir negalime jos apvilti.
Tuojau pasireiškė tautos judėjimas. 1943 m. susiorganizavo VLIKas, kuris deklaravo savo programą. Kai žmonės sužinodavo apie tokj organizavimąsi bei planus ateičiai, kažkaip vėl įgaudavo vilties, kad gal kaip nors padėtis susitvarkys. Apie tai šnekėdavome ir dar pasiklausydavome pogrindžio radijo.
Kauno savivaldybėje Laikinosios vyriausybės atsistatydinimo laikotarpiu buvo kaip ir krizė. Aš paprašiau pasimatymo su ministru pirmininku J. Brazaičiu. Man buvo svarbu žinoti, ką daryti. „Jūs mane patvirtinote toms pareigoms, tai gal ir man reikia pasitraukti?", — klausiau. J. Brazaitis atsakė, kad vyriausybės nusistatymas toks, kad lietuviai turi likti turimose pozicijose. Jeigu savanoriškai trauksimės, tai vokiečiai vieton Laikinosios vyriausybės paskirtų žmonių skirs savo žmones, gal ir ne vokiečius, bet tokius lietuvius, kurie yra provokiški. J. Brazaitis jau tada numanė, kad nacionalistai, tokie kaip Ignas Taunys ar Jonas. Pyragius, gali ateiti. „Tad geriau likit", — sakė J. Brazaitis, — „ir arti reikalų būdami, būkite akimis ir ausimis mūsų pogrindžiui".
Taip ir buvo tuomet susiburta pogrindžio organizacijose. Pradėjo žmonės pasikeisti nuomonėmis, svarstyti, rinkti informaciją ir formuluoti išvadas, bei teikti tą medžiagą pogrindžio vadovybei. Man teko dalyvauti toje grupėje, kurioje buvo J. Brazaitis, Adolfas Damušis, Mykolas Naujokaitis, Izidorius Toliušis ir Ksaveras Venskus.
Tie, kurie gyvenome Kaune, bandėme suorganizuoti skautus, kad jeigu tiktai karo pabaigoj nušvistų nepriklausomybės prošvaistė, tuoj galėtume skelbti atkuriamą Lietuvos Skautų sąjungą. Sutarimo būdu sudarėme Pirmiją, kurios pirmininku išrinko mane. Ir vyriausią skautininką turėjome parinkę, dr. Jurgutį (Artūrą, likusį Lietuvoje, Lietuvių Enc. X t. — Red.).
Kai jau dirbau Sodyboje, paskui Paramoje, tai tų ekonominių organizacijų darbuotojai sudarė vieną pogrindžio grupę. Į ją įėjo žmonės iš Maisto, Sodybos, Paramos, Pienocentro ir Lietūkio. Joje eilės tvarka, dažniausiai vienas iš direktorių, kviesdavome susirinkimus. Tas, kurio būdavo eilė, būdavo šeimininku, paruošdavo vaišes. Kiti suformuluodavo pobūviui intenciją, kad nekiltų abejonių. Tai reiškia, kad tai koks nors paminėjimas, kas nors su vardu ar gimtadieniu surišta. Jeigu kartais mus kas užtiktų, tai visus rastų prie stalo, būtų valgoma, geriama ir kalbamasi apie kokius paprastus, nereikšmingus dalykus. Tokio pokylio pradžioje šeimininkas apibūdindavo, kad tokia tai intencija susirinkome, apie tai kalbėsime ir ta intencija išgersime.
Prisimenu, Kleiva (galima spėti Kazys, Lietuvių Enc. XXXVI t. — Red.) ateidavo iš Valgio, Kazimieras Jacevičius iš Pienocentro, iš Sodybos agronomas Kaladė (galima spėti Petras, Lietuvių Enc. X t. — Red.), kitoms įmonėms atstovaudavo kiti. Susirinkime kiekvienas padarydavome pranešimą: kaip eina prekyba, kokie santykiai su vokiečių patikėtiniais ir kokie nauji reikalavimai, kaip vyksta derybos dėl jų. Žinias kiekvienas pranešdavome savo pogrindžio grupei, kurioje dalyvavome.
Man dirbant Paramoje, 1943 m. pavasarį, vokiečiai įvykdė tą vadinamą Stutthofo akciją — suiminėjo žmones ir vežė į koncentracijos stovyklą. Aš apie tai buvau įspėtas, nes Saugume dirbo skautininkas Vytenis Stasiškis, vėliau Statkum pasivadinęs. Jis man pranešinėdavo tiesiogiai arba per vieną skautininkę (Megą Barniškaitę — Red.). V. Stasiškis man net pasakydavo, kada nenakvoti namie. Esu nakvojęs net daržinėlėje, kur malkos sukrautos. Dažnai nakvodavau pas seserį, kai ji gyveno Žaliakalnyje.
