VALDŽIA IR OPOZICIJA Vakarų Europoje ir pokomunistinėse šalyse

EGIDIJUS VAREIKIS

DR. EGIDIJUS VAREIKIS, 1981 m. baigęs VU Chemijos fakultetą, o 1989 m. gavęs biologijos mokslų daktaro laipsnį, vėliau studijas gilinęs Saint Paul universitete Ottawoje, Kanadoje, Marquette universitete Milwaukee, JAV, ir Tarptautinių studijų institute Ženevoje, Šveicarija, dirba ne tik savo specialybės srityje, bet aktyviai dalyvauja žurnalistinėje bei politinėje veikloje. Nuo 1989 m. dalyvavo LKDP atkūrimo darbe, buvo renkamas jos valdybos ir tarybos nariu. Kurį laiką dirbo LR Aukščiausioje Taryboje ir Užsienio reikalų ministerijoje patarėju gynybos ir tarptautinio saugumo klausimais. Daug rašo į katalikišką ir Sąjūdžio krypties spaudą. Šis straipsnis yra dr. Egidijaus Vareikio paskaita, skaityta liepos 22 d. Mastaičiuose, Į laisvę fondo studijų savaitėje.

Nuotr. K. Ambrozaičio.

Šio pranešimo tikslas yra peržvelgti ir panagrinėti priežastis, kurios verčia politines partijas ir judėjimus sudarinėti grupuotes ir galiausiai pasiskirstyti į opoziciją ir vadinamąją poziciją — valdančiąją grupuotę, o taip pat palyginti, kaip valdantieji ir politinė opozicija sugyvena tarpusavyje tradicinėse demokratijose, vadinamose naujosiose demokratijose ir posovietinėse šalyse.

Tenka iš karto pastebėti, kad šis santykis yra sudėtingas ir sunkiai sustatomas į paprastas schemas, jau vien dėl to, kad skirtingose šalyse yra nevienodos daugiapartiškumo ar mažapartiškumo tradicijos, demokratijos brandos lygis, o galiausiai šalies papročiai. Pats santykio valdžia-opozicija svarstymas provokuoja laikyti bet kokios šalies politinę sistemą dviejų jėgų sistema, o tai būtų pernelyg didelis suprastinimas. Todėl yra prasminga verčiau kalbėti apie politinių jėgų pasiskirstymą ir jas dalijančias linijas, kurių visuomet yra ne viena. Minėtosios linijos daugeliu atvejų lemia atskirų šalių daugiapartiškumo specifiką, koalicijų pobūdį ir valdžios-opozicijos santykius.

Šioje konferencijoje didelis dėmesys yra skiriamas politinei kultūrai. Įprasta manyti, kad politinės kultūros lygis tiesiogiai priklauso nuo demokratijos brandos, tačiau iš tikro taip nėra. Neteisinga būtų tvirtinti, kad politinės kultūros lygio aukštį atspindi taip pat vien tarppartinio bendravimo papročiai: grubesni — lygis žemesnis, švelnesni — aukštesnis. Galiausiai, ne visiškai aiškiai apibrėžta, nors intuityviai įsivaizduojama, kas iš viso tas politinės kultūros lygis yra. Todėl šiame pranešime nesiimsiu vertinti, kuriose šalyse politinė kultūra yra aukštesnė, kuriose žemesnė, nors tikiuosi, kad čia būsią paminėti dalykai gali prie tokio vertinimo prisidėti.

I

Tyrinėjant valdžios ir opozicijos santykius įvairiose šalyse, ryškėja, kad juos galima suskirstyti į tris pagrindines grupes. Tai politinė kova, politinė konkurencija ir politinis susitarimas.

Politinė kova būdinga daugiausiai Vidurio Europai, Baltijos valstybėms ir iš dalies buvusiai Sovietų Sąjungai. Reiškinys yra lengvai pastebimas, kai valdžią ir opoziciją sudarančios partijos ar jų koalicijos ne konkuruoja, o tiesiog kaunasi visose gyvenimo sferose ir kaunasi ne tiek savo programomis, kiek asmenybėmis, ne tiek pateikdamos pozityvius siūlymus, o veikiau negailestingai keldamos ir išnaudodamos priešininkų klaidas bei trūkumus.

Valdžia ir opozicija, , ,jie" ir „mes", supranta šalį kaip „mūsų valstybę" ir „jų valstybę". Svarbiausiu politiniu tikslu tampa ne tiek šalies gerovė pati sau, kiek įsitikinimas, kad tik „mes" mokame tą gerovę pasiekti ir tik turėdami politinę valdžią. Politiniai priešininkai tuo atveju visuomet ne tik ne patriotai bet ir nekvalifikuoti, nekompetentingi veikėjai.

Valdžios perėjimas iš vienų rankų į kitas politinės kovos atveju vyksta visada skausmingai. Politinės partijos laiko prasmingu valdžios įtvirtinimą, keičiant valdininkus, techninius darbuotojus, keičiant įstatymus palankesniais savo rėmėjų socialiniams sluoksniams ir panašiai. Vienos partijos valdymas, ¡galiojimų didinimas tvarkos vardan tampa visai pateisinama priemone. Tikslas bet kokia kaina perimti valdžią veda prie nevisada garbingų metodų taikymo, ir liguistos reakcijos į savas politines klaidas bei skandalus. Politinės kovos įrankiais verčiamos būti nepolitinės visuomeninės ir net religinės organizacijos, o krašto likimas galiausiai tampa visai nesvarbus.

Kitas opozicijos ir valdžios sąveikos būdas yra politinė konkurencija. Ji būdinga demokratinėms valstybėms ir paprastai yra sąlygota pasitikėjimo tarp valdžios ir visuomenės.

Visuomenė šiuo atveju yra tikra, kad valdžios pasikeitimai negresia tokiais politiniais netikėtumais, kaip radikalus šalies politinės padėties pasikeitimas, nepriklausomybės praradimas, įsipainiojimas į daug įpareigojančias sutartis ar kontraversinę reputaciją turinčias tarptautines organizacijas.

Partijos konkuruodamos tarpusavyje suvokia, kad ne pergalė bet kokia kaina, o teisingai suprasti ir gerai įgyvendinti rinkėjų norai lemia šalies gerovę. Atmetus kai kuriuos politinius avantiūristus, partijos, dalyvaujančios konkurencijoje yra iš esmės autoritetingos ir gerbiamos, įsiklausoma į jų balsą. Aišku, kad politinė konkurencija galima tik esant pakankamai aukštam politinės kultūros ir politinės moralės lygiui. Jei šių dalykų stokojama, viena vertus, konkurencija gali pereiti į politinę kova, antra vertus — išsigimti į politinį susitarimą.

Klasikiniai politinio susitarimo pavyzdžiai yra Italija, kai kurios populistinės diktatūros ir dalinai buvusios SSSR respublikos.

Itališkuoju atveju šalyje yra demokratija, daugiapartiškumas, o partijų pasiskirstymas vyksta pagal rinkėjų norą, tačiau partijos realizuoja savo tarpusavio santykius ne pagal rinkėjų pageidavimus, besivadovaudamos visai ne politiniais interesais, rinkėjams apie tai nė nežinant. Kitas būdas tokiam susitarimui yra tose šalyse, kuriose politiką daro tam tikras, nebūtinai politinis, elitas — nomenklatūra. Politinio susitarimo pasekmės demokratinėje šalyje yra tokios, kokias matome Italijoje, gi diktatūrų atveju jis įtvirtina nomenklatūros valdžią.

Suprantama, kad politinė konkurencija yra savotiškas vidurys tarp kovos ir susitarimo. Konkurencija turi vykti pagal garbingai sutartas taisykles, tačiau Vidurio ir Rytų Europoje tų taisyklių kol kas nėra.

II

Vienas pagrindinių skirtumų, krentančių į akis, stebint tradicines ir naująsias demokratijas, yra skirtinga pažiūra į valstybės valdymo sistemą.

Naujai atsiradusios šalys, ar naujai demokratizuotos šalys turi vieną labai savotišką bruožą. Politinės jėgos jose tam tikrą laiką dalinasi ne pagal politinių programų ypatybes, o pagal pažiūras į šalies valdymo būdo pakeitimą.

Štai, pavyzdžiui, Ispanijoje ar Graikijoje buvo aiškūs skirtumai tarp diktatūros šalininkų ir priešininkų, Vidurio Europoje — tarp komunistinės nomenklatūros, palaikiusios Maskvą, ir naujų provakarietiškų jėgų, Baltijos valstybėse ar buvusioje Sovietų sąjungoje — tarp nepriklausomybininkų ir SSSR šalininkų. Tam tikra prasme tai yra valdžios ir opozicijos santykiai, jei tik šalies įstatymai nedraudžia tokioms jėgoms vienu metu legaliai egzistuoti.

Vakarų šalyse, kur valstybingumo klausimas ar politinės padėties pobūdis yra išspręstas ir taip pat vargu ar gali būti pakeistas, pastarasis pasidalijimas nėra labai reikšmingas — sakykime monarchijos ir respublikos šalininkai Ispanijoje ar diktatūros ir demokratijos šalininkai Graikijoje nesukelia didesnių politinių problemų.

Kas kita Šiaurės Airija, kur politines jėgas dalija pažiūra į priklausomybę Jungtinei Karalystei ar nepriklausomybė nuo jos.

Pokomunistinėje Vidurio Europoje tai dažniausiai sprendėsi pirmuosiuose rinkimuose, kuriuos jau buvo galima pavadinti laisvais. Tas pats buvo ir Baltijos šalyse, kur organizuoti rinkimai ir referendumai parodė, kokios valdymo sistemos reikia dideliai daugumai gyventojų.

Kas kita buvusioje SSSR, kur politinės grupės atėjimas į valdžią (rinkimai) ir, sakykime, valstybės valdymo pakeitimas (referendumai dėl nepriklausomybės) buvo visiškai atskirti procesai. Todėl čia linija, dalijanti nepriklausomybės šalininkus ir priešininkus yra pagrindinė visuomenę dalijanti linija, o nepriklausomos Uzbekijos ar kokio nors Tadžikistano valdžia visai nebūtinai yra nepriklausomybės šalininkė.

Kai politinės padėties klausimas yra išspręstas, prasideda kitokio tipo pasidalijimai — pasidalijimas pagal pažiūras į atskiras problemas. Galima teigti, kad pasidalijimas tarp naujo ir seno šalininkų nebetenka reikšmės. Naujųjų demokratijų problema yra ta, kad linija gali būti dirbtinai brėžiama, įsivaizduojant, kad bet kokie politiniai oponentai — ekonomikos, teisės ar net sveikatos apsaugos srityje yra oponentai ir politinio statuso klausimu. Tai yra viena problemų, kuri tebepersekioja ir Lietuvos politikus.

III

Kalbant apie kitas nepaprastai įvairias linijas, skiriančias valdžią ir opoziciją, norėtųsi paminėti daugiau tas, kurios yra būdingesnės mūsų aplinkai.

Viena jų — tai vadinamųjų charizmatinių vadovų kova. Neretai tarp partijų ir programų nėra esminių ideologinių skirtumų, tačiau jie dirbtinai atrandami dėl to, kad atsiranda vadovų, kuriems reikia atskirų partijų. Vadovų misija labai svarbi politinėje kovoje, labiau ji sumažėja, kai kova virsta konkurencija. Tad neatsitiktinai charizmatiniai vadovai atsiranda ir yra mylimi dažniausiai tose šalyse, kur kovos yra daugiau nei konkurencijos. Vadovai nepasidalija „vietos po saule”, ir jų santykiai gali virsti valdžios-opozicijos santykiais.

Vienpartinis valdymas galimas ne tiktai diktatoriškose šalyse. Yra pavyzdžių, kai ir demokratinėse valstybėse viena partija valdo ištisus dešimtmečius, tarkim, liberalų demokratų partija Japonijoje, konservatoriai Jungtinėje Karalystėje, socialdemokratai Švedijoje. Tuo atveju valdžios-opozicijos santykiai neišvengiamai tampa kova partijos viduje. Vidiniai nesutarimai britų konservatorių viduje yra tipiškas pavyzdys. Kažkuria prasme, galima teigti, kad išsigimstančios komunistų partijos ėmė sparčiai dalintis į reformistus ir ortodoksus. Neretai toks pasidalijimas tapo svarbiausias. Daugumoje buvusių SSSR respublikų, kur leidžiamas daugiapartiškumas, pirmaisiais smuikais tebegroja išeiviai iš kompartijų.

Galima rasti ir daugiau pasidalijimų. Yra šalių, kuriose veikia regioninės ar etninės partijos, jos dalijasi pagal labai specifinius interesus. Regioninių ir etninių partijų buvimas visose šalyse, ar tai būtų Vakarų demokratija (tarkime, Belgija), ar neseniai atsiradusi demokratija (Ispanija), ar visai jauna (Rumunija, Ukraina, Lietuva), yra laikomas šalies politinį gyvenimą destabilizuojančiu faktoriumi.

Galiausiai norėčiau priminti dar vieną liniją kuri paskirsto partijas į vieną ir kitą puse. Tai pavadinimo faktorius. Politinė grupuotė, kurios varde yra žodis „konservatorių" ar „liberalų" yra laikoma dešine, „socialistų" — kaire, nors, įsigilinus į jų programas, matosi, kad pokomunistinėse šalyse daugelis jų visiškai nesilaiko tradicinės doktrinos: konservatoriai tampa populistais, socialistai — privačios iniciatyvos apologetais ir panašiai.

Visos čia suminėtos linijos, kaip žinia, nesvetimos ir Lietuvos politikai. Ne vienas mūsų laiko tai lietuviška specifika, tačiau, kaip matyti, panašūs reiškiniai vyksta ir kitose šalyse.

IV

Tradicinių demokratijų šalyse partijos nelaiko buvimo opozicijoje ar perėjimo į ją kokia nors didele politine gėda. Buvimas valdžioje ir opozicijoje tėra skirtingos tos pačios partijos būsenos: viena tai pasirodymas scenoje, kita — pasiruošimas. Kas bandė, turbūt supranta, kokie svarbūs yra abu dalykai.

Naujose demokratijose buvimo opozicijoje partijos dažniausiai dar neišnaudoja. Viena vertus, ateiti į valdžią siekia pasinaudodamos daugiau valdančiųjų klaidomis, nei savo sugebėjimais, antra vertus, būdamos valdžioje, pernelyg dažnai be reikalo sudarinėja įvairias nebūtas koalicijas vien tam, kad joje išliktų.

Taigi, apie kokią konkrečią šalį bekalbėtume, pabandykime kiekvienu konkrečiu atveju nubrėžti valdžią ir opoziciją atskiriančias linijas ir bus aiškiau, kodėl politinės jėgos dalijasi taip, o ne kitaip.

V

Baigdamas noriu palinkėti tiems, kurie domisi santykiais tarp valdžios ir opozicijos, ir patys dalyvauja politikoje, daugiau politinių diskusijų nei kovos. Yra du keliai, kuriais norima padaryti šaliai gero: vienas — lyg ir labai logiškas ir paprastas — nugalėti priešus, kitas —    rasti sambūvį ir paversti priešininkus sąjungininkais.

Atrodo, kad teisingesnis yra kelias į partnerystę, į tokią būseną, kai nebereiks įtarinėti, kad kiekvienas, nesutinkantis su mūsų nuomone yra nepatriotas, kad gera opozicija —    tai bejėgė opozicija. Atrodo, kad Lietuvai, kaip ir kiekvienai kitai šaliai dar reikia laiko, o gal reikia tiesiog naujos politikų kartos, kuriai jau nebereikės suvedinėti sąskaitų su praeitimi ir bus galima įgyvendinti tikrą Vakarų Europos tipo demokratiją.