DAMOKLO KARDAS DAR TEBEKABO
Kai valstybės suverenai savo aukščiausiosios valdžios teises patiki ir perduoda tautai, tada gimsta demokratija, o be jos nėra ir demokratinės valstybės.
Lietuvių tauta savo valstybingumo supratimą turėjo jau prieš 800 metų. Istorikai Mindaugą laiko pirmuoju valstybininku, kuris savo suverenines galias palaipsniui perdavė kunigaikščiams, bajorams ir Seimui. Vėliau Rusijos carai ilgiems metams buvo užgniaužę Lietuvos valstybę, tačiau nepajėgė sunaikinti tautiškumo.
Po Pirmojo pasaulinio karo tautiškai susipratusi inteligentija vėl atgaivino valstybės idėją, pabudino tautą ir išvedė ją į nepriklausomybę. Demokratiškai buvo sukurta ir priimta konstitucija, kuri, nors vėliau ir papildyta autoritetinėmis idėjomis, buvo Lietuvos valstybės valdymosi pagrindas. Sovietinė okupacija pirmiausia ėmėsi naikinti tautiškai nusiteikusią inteligentiją, patriotus bei valstybininkus. Šio žiauraus genocido pasireiškimai privedė lietuvių tautą prie apsisprendimo sukilti prieš okupantą. Proga sukilti atsirado 1941 metais. Tautos sukilimas sėkmingai vėl paskelbė nepriklausomybę ir sudarė Laikinąjį vyriausybę. Lietuva jau turėjo išsiauginusi daug stiprių valstybininkų bei kultūrininkų, todėl nenuostabu, kad sukilėliai buvo pajėgūs sudaryti plačią koalicinę vyriausybę, kuri galėjo gauti tautos pasitikėjimą net ir gresiant dideliam pavojui. Gaila, kad šiandien kartais mūsų liberalūs istorikai bando to sukilimo faktus neigti, juos dirbtinai menkinti, panašiai kaip nesenos sovietinės mokyklos auklėtiniai, nepajėgdami įsigyventi į ano laiko dvasią ir pavojus.
Kaip demokratijos, taip lygiai ir valstybingumo reikia mokytis. Pusę šimto metų trukusi žiauri sovietų okupacija galutinai sunaikino pirmosios nepriklausomybės išaugintus patriotus ir valstybininkus, ir tik maža jų dalis pateko į laisvuosius Vakarus. Sovietų išauklėtoji inteligentija, nors ir užsilipusi ant Maskvos stogų, neturėjo galimybės ryškiau pažinti vakarietiško valstybingumo metodų.
Istorija kartojasi. Išlikęs tautinis susipratimas, 1941 metų Tautos sukilimo bei vėliau ginkluotos ir pasyvios rezistencijos dvasios palikimas buvo tos jėgos, kurios padėjo prasiveržti pro visus pavojus ir 1990 metais vėl atstatyti Lietuvos nepriklausomybę. Deja, pasiruošimas valstybės kūrimo darbui ir valstybingumo supratimui buvo menkas. Laimė, kad pradžioje buvo laikinai pasiremta pirmosios nepriklausomybės konstitucija, o vėliau, ruošiant naują, Seimui teko ilgai ginčytis ir palikti kai kurias spragas, kurias laikas gal pamalu užpildys.
Valdančioji partija ir jos vyriausybė naudojasi daugumos privilegija, todėl sutarimas Seime dėl svarbių įstatymų, jų leidimo ir vykdymo darosi neįmanomas. Nors demokratiškai išrinktas prezidentas ir rodo tolerancijos, tačiau valdančioji partija, paskubomis persikrikštijusi į demokratinę iš anos komunistinės, kuri dar taip neseniai uoliai vykdė Maskvos programas, stengdamasi išrauti iš lietuviško galvojimo valstybingumą, prezidentui neleidžia laisvai reikštis. Tuo tarpu lietuviškoji išeivija yra vis dar senu įpročiu ignoruojama, jai nesudaromos sąlygos grįžti į Lietuvą tiek iš Rytų, tiek ir iš Vakarų.
Tauta yra kantri. Ji atidžiai stebi naujųjų,,bajorų" dažnai tik savai partijai naudingą valdymo būdą. Bet ateis laikas, kada tauta pareikalaus detalaus atsiskaitymo už daugeli šio metų darbų. Damoklo kardui dar vis grasinant iš Rytų, tik plati koalicija vyriausybėje ir pozityvių jėgų konsolidacija ateinančiuose rinkimuose galės garantuoti demokratinės valstybės tęstinumą.
K. A.
