LIETUVIŠKOSIOS OPOZICIJOS SPEKTRAS
VIRGIS VALENTINAVIČIUS
Lietuvos politinės vasaros dominantė neabejotinai yra referendumas dėl indėlių kompensavimo ir neteisėtos privatizacijos. Tam tikras valdančios daugumos nervingumas ir nenoras net svarstyti referendumo keliamus klausimus liudytų šiokią tokią valdžios krizę. Nujaučiama valdžios krizė jau sukėlė kalbų apie pirmalaikius rinkimus, tačiau yra ir antra medalio pusė — vis aktualesnis darosi klausimas, kas pakeis dabartinę daugumą, kitaip sakant, ar opozicija pasiruošusi perimti valdžios vairą? Todėl verta panagrinėti opozicijos reikalus pasiruošimo rinkimams ir valdžiai aspektu.
Lietuvoje esama tam tikrų nesutarimų, ką laikyti opozicija. Šiose pastabose opozicija laikysiu partijas, kurios vienaip ar kitaip nesutinka su valdančiosios Lietuvos Demokratinės Darbo Partijos politika ir nuostatomis. Tai reiškia, kad opozicija gali būti ne tik dešiniosios partijos, kaip kai kurioms iš jų atrodo.
Visuomenės nuomonės apklausos rodo, jog LDDP per metus-pusantrų gerokai prarado populiarumą. Pagal „Baltijos tyrimų" grupės duomenis šių metų birželio-liepos mėnesiais tik 17-19 procentų rinkėjų būtų balsavę už buvusią komunistų partiją. Tačiau ir opozicinės partijos nepasidarė ženkliai populiaresnės. „Baltijos tyrimai" nurodo, jog liepos viduryje balsai už opozicines partijas procentais būtų pasiskirstę šitaip:
Lietuvos Krikščionių Demokratų Partija (LKDP) — 12.3 (+0.9);
Tėvynės Sąjunga (Lietuvos Konservatoriai) — 7.8 (+0.9);
Lietuvos Socialdemokratų Partija (LSDP) — 4.1 (+0.4);
Centro Sąjunga — 3.7 (—1.2);
Lietuvos Liberalų Sąjunga (LLS) — 2.5 (+0.6);
Lietuvos Demokratų Partija — 1.9 (-1.1);
Lietuvos Tautininkų Sąjunga — 1.6 (-0.4);
Nė už vieną iš tų partijų nebalsuotų — 16.8%; nebalsuotų visai — 18.3%; neapsisprendę — 9.8%. Tad iš viso indiferentiškų — 44.9%.
Straipsnis parengtas iš pranešimo, skaityto Į Laisvę fondo studijų savaitėje Mastaičiuose, 1994 metų liepos mėnesį.
Skliaustuose nurodyta, kaip pasikeitė partijų populiarumas palyginti su birželio mėnesiu.
Galima pastebėti, kad nusivylusieji LDDP labiau papildo indiferentiškų ar neapsisprendusių žmonių gretas, negu persiorientuoja į opozicines partijas. Atrodo, jog opozicinės partijos per metus laiko nepasidarė iš esmės patrauklesnės rinkėjams. Tokiam patrauklumui, matyt, būtina sąlyga yra partijų brandumas ir individualumas.
Opozicijos partėjimas
Dar Sąjūdžio laikais prasidėjusi politinė diferenciacija, skaidymasis buvo pradžia partijų susidarymo ir stiprėjimo. Galimas dalykas, šie procesai sukėlė daug širdgėlos vadinamosios tautos vienybės šalininkams, tačiau dabar matyt jau nebeįmanoma įsivaizduoti pilnavertės Lietuvos ateities be stiprių, individualių politinių partijų.
Tad kaip opozicinės partijos išnaudojo laiką po rinkimų, kokiu būdu brendo kaip partijos? Pasinaudojant Algirdo Saudargo terminu, galima būtų klausti, kaip opozicinės partijos partėjo? Partėjimą galėtų rodyti organizuotumo laipsnis, partijos struktūrų kokybė, darbo su rinkėjais intensyvumas ir pobūdis, partijų programos ir pasiruošimas spręsti konk-krečius uždavinius, sugebėjimas bendradarbiauti su kitomis partijomis, vadovų reputacija bei populiarumas ir narių skaičius.
Partėjimo analize tinkamiausiai pradėti nuo Tėvynės Sąjungos (Lietuvos Konservatorių), kurie spėjo pereiti pirmąsias partėjimo fazes nuo pradžios, kadangi per tą laiką iš Sąjūdžio, arba įvairias politines jėgas vienijančio liaudies fronto tipo judėjimo virto būtent partija. Partijos įsteigimas reikšmingas pats savaime, kadangi išsaugojo politikai sveikiausią Sąjūdžio dalį, užbaigė amorfišką, sąjūdišką politikavimą, atsirado daugiau tvarkos, santūrumo. Konservatorių programa atrodo solidesnis ir labiau apgalvotas dokumentas, negu kitados Sąjūdžio kultivuotos retorinės ištaros; kita vertus tobulėjimui ribų nėra, santūrumo, solidumo, ypač dalykiškumo galėtų būti kur kas daugiau. Vis dėlto konservatoriuose neklystamai atpažįstame posąjūdine partiją iš perdėm didelio polinkio į simbolinius veiksmus, dideles propagandines akcijas.
Konservatorių koziris — vienų stipriais laikomi vadovai Vytautas Landsbergis ir Gediminas Vagnorius kitiems gali atrodyti silpna vieta. Didelė visuomenės dalis šių žmonių, švelniai tariant, nemėgsta, visuomenės nuomonės apklausose jie surenka daug neigiamų vertinimų, nors ir teigiamų netrūksta (kitaip sakant, labai poliarizuoti vertinimai). Galima sakyti, kad Vytautas Landsbergis yra vienintelis opozicijos politikas, galintis konkuruoti populiarumu su Algirdu Barzausku: pagal įvairias apklausas maždaug trečdalis gyventojų yra nuolatiniai jo gerbėjai (Brazausko — du trečdaliai).
Konservatorių partijos statutas nustato griežtai centralizuotas partines struktūras, lemiamas vaidmuo partijoje priklauso vadovams, vadinasi labai svarbi tampa artimiausia partijos vadovybės aplinka, tad sunkoka įsivaizduoti gimstant savarankiškas iniciatyvas partijos eilinių tarpe. Tarkim, plačiai reklamuojami jaunieji konservatoriai, bet jų griežtoka subordinacija partijoje su laiku gali būti problema, jei jaunimas kartais pradėtų mąstyti savarankiškiau, negu dabar.
Ypatingą reikšme konservatoriai teikė narių skaičiui ir per labai trumpą laiką partija kiekybiškai išaugo tiek, kad galėjo skaičiumi pralenkti LDDP. Tėvynės Sąjunga arba Lietuvos Konservatoriai skelbiasi turį 20,000 narių. Jie turi 25 atstovus Seime. Nepaisant didelio skaičiaus, konservatorių kontaktai su rinkėjais neatrodo labai glaudūs, daugiausiai mezgami per partijos vadovų agitacines išvykas, o vietinės organizacijos stokoja aktyvumo. Galimas dalykas, kliudo ta pati centralizuota struktūra.
Atrodo, kad konservatoriai pirmieji pajuto valdžios krizės simptomus, ir pereina į kontrpuolimą. Galimas dalykas, tikimasi perimti politine iniciatyvą visų pirma referendumo dėl indėlių kompensavimo ir neteisėtos privatizacijos pagalba. Nepanašu, kad žingsniai būtų gerai apgalvoti: juk tikimybė surinkti 50 procentų visų rinkėjų balsų yra labai menka. O jei referendumas kažkokiu stebuklingu būdu būtų laimėtas, ar pagalvota kaip realizuoti referendumo nuostatas, kai LDDP turi tvirtą daugumą? Antra vertus, jei referendumas yra savotiškas blefavimas, tai jis jau pavyko, kadangi LDDP reaguoja perdėm jautriai ir isteriškai.
Konservatoriams referendumas palaipsniui tampa korta, ant kurios jie stato viską; atrodo, norima išspręsti visas problemas vienu kirčiu grąžinant sau valdžią. Apibendrinant, konservatorių partėjimo būdą pavadinčiau gal kiek bravūriška kavalerijos ataka, kuria galima laimėti daug, bet galima ir visai pralaimėti.
LKDP turi 8,500 narių ir 11 atstovų Seime, tai antroji pagal dydį ir pirma pagal populiarumą opozicijos partija, kurios partėjimo tempai gerokai lėtesni už konservatorių, nes, pirma, anksčiau pradėjo veikti (atsikūrė) — dar Sąjūdžio laikais, antra, jos partėjimo būdas iš esmės kitoks.
LKDP narių skaičius augo pamažu, bet pastoviai. Buvo stengiamasi plėsti ir stiprinti žemiausio lygio partines organizacijas rajonuose, vietose, kontaktai su rinkėjais atrodo sistemingesni ir pastovesni, palaikomi per vietines organizacijas. Tai ypač stebėtina, kadangi LKDP ieško sau rėmėjų buvusioje (?) LDDP tvirtovėje — Lietuvos kaime. LKDP turi tvirtos reputacijos vadovus — Povilą Katilių ir Algirdą Saudargą, partijos vadovybę gerokai sustiprino Česlovas Stankevičius.
Partija nevengė priimti naujų narių, pabuvojusių kitose partijose, jei jie tiko pagal žmogiškas ir dalykines savybes. Ta prasme buvo pastebimas ne vieno buvusių nuosaikiųjų perėjimas į LKDP, iš antros pusės, krikščionys demokratai buvo nuoseklūs principų prasme ir atsisakė kai kurių žinomų politikų paslaugų idėjiniais sumetimais. Labai stipri ir pastebima partijos jaunimo sekcija, savo maksimalizmu jau sugebanti daryti tam tikrą poveikį „suaugusiems" partijos draugams.
LKDP visada pasižymėjo sugebėjimu vesti savarankišką liniją (bene ryškiausias to požymis — dalyvavimas 1992 metų rinkimuose atskiru sąrašu), tai tuo labiau stebėtina, kadangi Tėvynės Santaroje dominuoja Tėvynės Sąjunga ir jos vadovai. Kai kurie jų, kaip žinoma, nestokoja ambicijų. Šiais metais būtent KD ryžtingas neigiamas nusistatymas galiausiai privertė konservatorius atsisakyti pirmalaikių rinkimų referendumo idėjos, o ir indėlių referendumo įstatymo atžvilgiu partija laikėsi gana santūriai. LKDP bene vienintelė iš dešiniųjų partijų nebijojo dialogo su LDDP, nevengė užkulisinių kontaktų ir viešų galimybių paveikti valdančią dauguma. Partijos lyderiai, kaip reta kitų politikų tarpe, nekalba apie valdžios ėmimą bet kuria kaina. Jie atvirai pripažįsta, kad šiuo metu partija dar nėra pasiruošusi valdyti, ir kad valdžią supranta visų pirma kaip atsakomybę. LKDP bevelija pamažu auginti raumenis, kaupti „programinę įrangą" ir deramai pasiruošti.
LKDP partėja lėtai, bet tvirtu žingsniu, jų partėjimo būdą pavadinčiau atkakliai ir kantriai kariaujamu poziciniu, apkasų karu. Sunku pasakyti, kas geriau: ar kavalerijos ataka, ar apkasų karas. Kiekvienas partėjimo būdas turi savo privalumų ir trūkumų. Staigiu puolimu galima daugiau laimėti, bet ir daugiau pralaimėti, pozicinis karas yra sekinantis ir reikalauja daug laiko. Konservatoriai tikina, kad laiko nebėra, LDDP beveik jau išduoda Tėvynę, todėl reikia forsuoti įvykius. LKDP mano, kad pergalė bet kuria kaina gali pasirodyti beprasmiška, ir kad rinkimai yra skirti tam, kad būtų galima patirti rinkėjų nuomonę.
Ta proga reikėtų truputį nukrypti nuo temos ir susitarti, ar Lietuva tebėra demokratiška šalis? Kai kurie opozicijos nurodomi grėsmingi reiškiniai — griežtėjantis administravimas, viešumo erdvės siaurėjimas („tylioji diplomatija"), valdžios nurodinėjimai spaudai ir vengimas svarstyti savo išlaidas negali džiuginti. Lygiai taip, opozicijos pareiškimai tarkim, paskutinis inteligentų kreipimasis dėl Lietuvos saugumo, leidžia suprasti, kad Lietuvoje demokratijos beveik nebelikę. Tačiau apskritai demokratinės laisvės tebėra, yra žodžio, susirinkimų ir kitos laisvės, nėra politinių kalinių. Tad, pasirėmę šitomis realijomis, darytume prielaidą, kad Lietuva iš esmės dar yra demokratiškas kraštas, kitaip bet kokie samprotavimai apie opozicijos galimybes būtų beprasmiški. Juk tuomet reikėtų politinius kovos būdus pakeisti kitais, tarkim, organizuoti ginkluotą sukilimą prieš valdžią uzurpavusią LDDP.
Lietuvos Socialdemokratų Partija sakosi turinti 600 narių, 6 atstovus Seime ir laiko save opozicine partija. LSDP kai kur turi neblogas vietines organizacijas, tačiau yra negausi, kad pakankamai efektyviai dirbtų su rinkėjais, todėl daugiausiai veikia per frakciją Seime, kuri buvo aktyvi, pastebima ir kartais pakankamai lanksti. LSDP opoziciškumas yra jos gyvybės ar mirties klausimas, galima priminti, kad LDDP jau pora metų žada tapti socinterno nariais, bet vis to nepadaro dėl LSDP vadovų „užsispyrimo". LSDP situacija yra paradoksali — ji gali būti „suvalgyta" LDDP, bet gali ir perimti dali LDDP elektorato. Lietuvos politiniame spektre būtina civilizuota kairioji partija, tad LSDP stiprėjimas būtų sveikintinas dalykas. (LDDP tuo tarpu, atrodo, yra tiek pat civilizuota, kiek ir kairioji). Užsisklendimas vien tik parlamente, aišku, silpnina LSDP galimybes, tačiau jei partija sugebėtų laimėti kažkokią įtaką naujoms profsąjungoms, naujai gimstančiam tikram (nekontroliuojamam valstybės) darbininkų judėjimui, galimybės būtų didesnės.
Centro Sąjungos partija susikūrė dar 1992 rinkimams sukurto centro judėjimo pagrindu. Dabar tai faktiškai Romualdo Ozolo ir Egidijaus Bičkausko partija, turinti 400 narių ir du atstovus Seime — abu savo vadovus. Partijos dabartinės galimybės gerokai ribotos, ji neturi stiprių vietinių struktūrų, faktiškai tai Vilniaus miesto partija, turinti stiprų skyrių Šiauliuose (Romualdo Ozolo rinkimų štabo pagrindu). Sunku spėti partijos ateitį, kadangi dabartinis vadovų populiarumas gali pasirodyti laikinas, juolab jie populiarūs skirtingo skonio žmonių tarpe. Romualdas Ozolas žinomas griežtokais pasisakymais apie Lietuvos užsienio politiką ir tautinių mažumų klausimais, o Egidijus Bičkauskas pretendavo į kovos su nusikalstamumu vadovus. Partijos populiarumas tiesiogiai priklauso nuo vadovų populiarumo. Pastaruoju metu tas populiarumas buvo kiek šoktelėjęs daugiausia dėl kovos su nusikalstamumu aktualumo, tačiau vargu ar partija gali būti tikra dėl savo ateities, apsiribodama tik kelių žmonių veikla Seime, be rimtos ideologinės bazės ir žmonių resursų, orientuodamasi veik išimtinai į geometriškai suprantamą centrą tarp dabartinių politinių jėgų be rimtesnių įsipareigojimų kažkokiems principams.
Opozicinėmis skelbiasi dar visa eilė arba mažų, arba neįtakingų, arba ir vieną ir kitą savybę turinčių partijų. Galima būtų išskirti dešiniųjų satelitinių partijų grupę. Šiai grupei priklausančios partijos neturi savarankiškos politikos, daugiausia besąlygiškai pritaria konservatoriams, o jei kurie žingsniai ir savarankiški, tai jie dažnai gali būti kvalifikuojami kaip avantiūristiškos ir neatsakingos politikos pavyzdžiai. Šiai grupei priskirčiau Lietuvos Demokratų Partiją ir Tautininkų Sąjungą, kurios kiekviena turi po 1500 narių ir 3 atstovus Seime, ir liūdnos atminties vos gyvą Nepriklausomybės Partiją, kurios narių skaičiaus nepavyko išsiaiškinti, šios partijos, visas kartu paėmus, visuomeninės nuomonės apklausose surenka 3-5% balsų, tolydžio prarasdamos ir tą menką populiarumą, kurį turėjo, ši grupė partėja ko gero su minuso ženklu, kitaip sakant, po truputį degraduoja. Teigiamų poslinkių nematyti, o visos savarankiškos iniciatyvos baigiasi beveik visada apverktinai. Tautininkų Sąjunga garsi tuo, jog bent kelis kartus nesėkmingai rinko parašus referendumams; paskutinės jų iniciatyvos surengti pirmalaikius rinkimus kitaip kaip avantiūra nepavadinsi. Tautininkų Sąjungos vadovas Rimantas Smetona dar 1992 metų gruodžio mėnesį pareiškė, jog jo partija nesitaikstys su komunistų valdymu, vadinasi partija faktiškai nepripažįsta rinkimų rezultato. Apibendrinant, galima pasakyti, jog šios partijos darosi vis labiau bereikšmės ir linksta į „partizaniškus" veiksmus.
Ne geriausias dienas gyvena ir Lietuvos Liberalų Sąjunga. Kitados daug vilčių, ypač Vilniaus inteligentams, teikusi partija niekaip neatsigauna nuo rinkimuose ištikusios katastrofos. Maža to, likus be atstovų Seime, partijoje progresuoja vidinė erozija, akivaizdi vadovų krizė. Tokiai mažai partijai (narių skaičius ne ką padidėjo nuo buvusių 400-500 narių) pražūtingos vidinės rietenos, atrodo, jau matomos ir pašaliečiams. Nieko nuostabaus, jeigu nesugebama susitarti dėl bendrų veiksmų. Ta prasme žinoma istorija, kai liberalas Arvydas Šliogeris prezidento rinkimuose viešai rėmė Algirdą Brazauską, nors jo partija paskelbė remianti Stasį Lozoraitį, matyt, nėra atsitiktinumas, bet organiška LLS ypatybė, lėmusi geroką partijos degradaciją praeitais metais. Dėl partijos silpnumo vis didesnę įtaką partijos vadovybėje įgavo verslininkai. įsitvirtina savotiškas nepilnavertiškumo kompleksas, prisidengiant paaiškinimais, kad katalikiška Lietuva organiškai nepripažįstanti liberalizmo, blėsta ambicijos tapti parlamentine partija, vadinasi, liberalų — profesionalių politikų atsiradimas atsideda galbūt labai tolimai ateičiai. Taigi, kitaip negu dešiniųjų satelitai, iš kurių mažai kas tikėjosi gero, liberalai nupartėjo, potencialiai galėdami rimtai įtakoti Lietuvos politinį gyvenimą.
Bet tai dar neblogiausia baigtis. Lietuvoje jau yra ir užbaigusių žemiškas kančias partijų. Pakanka prisiminti kitados labai triukšmingą ir, grubiai tariant, pažangią Žaliųjų partiją.
Vienybė ir naujos idėjos
Kiekviena opozicinė partija pastaruosius pusantrų metų partėjo arba nupartėjo savaip, individualiai, tačiau galima pastebėti kai kuriuos bendrus visai opozicijai momentus.
Pirma, krenta į akis opozicinių partijų nesugebėjimas tarpusavy bendradarbiauti su kitomis partijomis. Nuo 1992 metų neatsirado jokių naujų koalicijų, o senosios nesivysto. Galima išskirti tris lygius: pirmiausia santykius tarp vadinamojo centro ir dešinės, kurie nepajudėjo iš mirties taško nuo 1992 metų. Jie labai svarbūs, kadangi, iš visko sprendžiant, LDDP ir toliau turės Seime stiprią frakciją. Ją kažkiek atsverti padėtų nors dalinis centro ir dešinės bendravimas. Antras lygis — santykiai tarp didžiųjų dešiniųjų partijų Tėvynės Santaros koalicijoje, kurie gali būti problematiški, kadangi LKDP kaip partija jau gerokai populiaresnė už konservatorius. Kita vertus, konservatorių vadovai, ypač Vytautas Landsbergis, atrodo, populiaresni už savo partiją. Jeigu kartais rinkimuose LKDP laimėtų žymiai daugiau balsų negu konservatoriai, sunku numatyti, ar įtaka koalicijoje bus dalinamasi pagal rinkimų rezultatus, ar pagal praeities nuopelnus. Be to, Vytautas Landsbergis atsiduria dviprasmiškoje padėtyje, kai, būdamas populiariausias opozicijos politikas, yra susijęs su ne perdėm populiaria partija, kuri gali turėti mažiau laimės rinkimuose, negu koalicijos partneris. Trečias lygis — didžiųjų dešiniųjų partijų santykiai su satelitinėmis partijomis (Tautininkų Sąjunga, Demokratų Partija, Nepriklausomybės Partija ir pan.). Didžiosios turi apsispręsti, ar pratęsti joms gyvastį, priimant jas į kokią nors koaliciją ar ne. Apsispręsti reikės, kadangi jų politika darosi pavojinga. Antra vertus, apdairumas būtų ne pro šalį, kadangi šios partijos yra puikiausi kandidatai eiti Tautos Pažangos Judėjimo išbandytu keliu. Tai gali būti sunkus uždavinys: prisiminkime, kad Nepriklausomybės Partija, nors ir labai spiriama konservatorių, nepanoro įsilieti į jų gretas.
Antras momentas yra dalykiškumo ir profesionalizmo stoka. Per pusantrų metų neįstengta sukurti net simboliškos šešėlinės vyriausybės, kuri pratintų mąstyti realių ekonominių, socialinių, finansinių sprendimų kategorijomis. Šešėlinės vyriausybės nėra, nes greičiausiai nevyksta rutininė ekonominės ir politinės padėties analizė, o profesionalų, kurie galėtų tai daryti, nesimato. Opozicinėms partijoms verkiant reikia profesionalizuotis, sudaryti informacijos rinkimo ir analizės grupes, „smegenų tankus", o tam reikia nemažai pinigų. Opozicinių partijų finansavimas kol kas nepakankamas ir atsitiktinio pobūdžio: dažniausiai kokios rinkliavos emigracijoje ar giminiškų partijų iš Vakarų šalpa. Šie dalykai, matyt, nepajudės iš vietos, kol partijos neras pastovių ir tvirtų finansavimo šaltinių krašto viduje.
Trečias momentas — šviežio kraujo problema. Labai mažai naujų ryškių žmonių atėjo į opozicines partijas. Buvęs Valstybinio Banko valdytojas Romualdas Visokavičius tapo konservatorium, žinomas ekonomistas Eugenijus Maldeikis tapo LSDP nariu, ir tai beveik viskas. Nėra naujų žmonių — nėra naujų vadovų, kurių ir taip jau nėra per daug. Stasio Lozoraičio fenomenas vargu ar pasikartos, tad reikia labai rimtai susirūpinti, kaip partijoms užsiauginti naujų žmonių iš jaunimo, ar prisivilioti iš šalies...
Ketvirtas momentas — bendra visai opozicijai savikritiškumo stoka. Rinkėjai gali pasigesti garantijų, kad dabar, tarkim, laimėjus konservatoriams, bus vykdoma kitokia politika — juk beveik niekas opozicijoje neprisipažįsta pats daręs klaidų. Dažniausiai kaltos išorinės aplinkybės, komunistai, ar Rytų ir Vakarų sąmokslas. Gal tik krikščionys demokratai kiek kritiškiau vertina savo galimybes, tačiau būtų įdomu atidžiau patyrinėti, ar tai blaivus savęs vertinimas ar apsidraudimas nuo galimų nesėkmių.
Penktą momentą per Santaros-Šviesos sueigą Vilniuje įvardijo profesorius Aleksandras Štromas: trūksta naujų idėjų, pirmiausia ekonomikos dalykuose. Tai dabar yra svarbiausia, labiausiai rūpi žmonėms, ir ta partija, kuri pirmoji pajėgs įtikinamai artikuliuotai ir suprantamu paprastiems žmonėms būdu paskelbti naują kursą — ta partija galiausiai turės geriausius šansus rinkimuose.
Baigiant galima būtų pasakyti, kad kai kurios partijos dabar yra gal geriau pasiruošusios kovoti rinkimuose, negu 1992 metais, bet pasiruošimas valdyti dar nėra pakankamas. Įvairios partijos savo galimybes vertina skirtingai. Krikščionys demokratai, regis, supranta, kad į valdžią dar anksti, tuo tarpu konservatoriai tikina, kad jie jau pilnai pasiruošę. Ką gi, gyvenimas parodys.
Iš kitos pusės, opozicija su visomis jos silpnybėmis turi esminį pranašumą prieš valdančios daugumos monolitiškumą — opozicija yra įvairi, ir tai ilgesnėje perspektyvoje gali suvaidinti lemiamą vaidmenį.
