VIENERI LIETUVOS METAI
1993 vasara — 1994 vasara
BRONIUS KUZMICKAS
Pranešimas, skaitytas Į laisvę fondo studijų dienose 1994 m. liepos 20-24, Mastaičiuose.
Per metus, praėjusius nuo praeitos Į laisvę fondo studijų savaitės, Lietuva gyvavo, demonstruodama svarbius nepriklausomos valstybės požymius. Reguliariai dirbo visos valdžios — prezidentas, seimas, vyriausybė, teismai; plėtėsi tarptautinis Lietuvos atstovavimas; valstybės vadovai važinėjo su oficialiais vizitais į kitas šalis ir patys priiminėjo su visom ceremonijom kitų valstybių atstovus; buvo kaitaliojami ministrai, atšaukiami ir skiriami ambasadoriai; pasirašinėjami tarptautiniai susitarimai.
Tačiau dauguma žmonių jautė, kad ne viskas, kas oficialiai daroma, atitinka nepriklausomos valstybės reikmes, todėl kai kam pritarė, kai kuo stebėjosi, dažnai piktinosi ir protestavo. Didėjo atstumas tarp valdžios ir visuomenės.
Reikšmingiausias nepriklausomybę įtvirtinantis įvykis buvo užbaigtas Rusijos kariuomenės išvedimas, laikantis nustatyto termino, parengtas V. Landsbergio - G.Vagnoriaus vyriausybės. Juo Lietuvai galutinai baigėsi Antrasis pasaulinis karas ir daug metų trukusi okupacija. Reikšmingu faktu laikytina Lietuvos-Lenkijos sutartis, prisimenant skaudžią (Lietuvai) šių dviejų valstybių santykių padėtį. Nors ta sutartis ne be priekaištų, nors ji dar neratifikuota ir neaiškios jos pasekmės, vis dėlto ta sutartimi yra pirmą kartą šiame amžiuje normalizuojami abiejų valstybių santykiai. Visiškai nauja ir daug žadanti tarptautinių ryšių kryptis yra įsijungimo į Vakarų struktūras (NATO, Europos sąjunga) pradžia.
Turbūt niekada nepatirtą dvasinį pakilimą ir susikaupimą sukėlė Šv. Tėvo vizitas Lietuvoje, tačiau tas pakilimas greit atslūgo ir žmonės vėl grįžo į įprastą nelinksmą kasdienybę.
Pasipiktinimą ir protestus kėlė ambasadoriaus Vašingtone Stasio Lozoraičio pašalinimas iš pareigų, vyriausybės politika su Rusija, kai kurie kiti sprendimai.
Per metus išryškėjo svarbios ir Lietuvos politinį stabilumą palaikančios aplinkybės: Lietuvoje nebeliko okupacinės kariuomenės: dėl krašto tautinių mažumų (palyginus su Latvija ir Estija, nelabai gausių ir pakankamai lojalių) teisinės padėties Lietuva nebuvo kritikuojama Vakaruose. Tuo Lietuva įgijo palyginti stabilios šalies vardą, kas gali pasitarnauti tvirtinant valstybės išorės saugumą, reiškiant geopolitinius interesus, o taip pat vykdant vidaus reformas bei plėtojant ūkio ryšius su Vakarų šalimis. Tačiau, kaip tik šiais požiūriais, minėtos aplinkybės ir nebuvo tinkamai išnaudojamos. Lietuva tapo vis labiau žinoma kaip lėtai einanti į laisvąją rinką, atsiliekančios ekonomikos, nestabilių, menkai suderintų ar išvis neveikiančių įstatymų valstybė. Lietuva įsigijo necivilizuotos pasienio kontrolės, nepatrauklios užsienio investitoriams, nesąžiningų ir nemandagių valdininkų valdomos šalies reputaciją. Vakaruose Lietuvos valdžios atstovas dažnai daro nedalykiško, nemokančio tiksliai išsireikšti, laiku neatsakančio į laiškus, nesilaikančio susitarimų žmogaus įspūdį.
Neišnaudojama ta nepaprastai svarbi aplinkybė, kad daug lietuvių gyvena užsienio valstybėse. Lietuvos valdžia, ne tik dabartinė, bet ir ankstesnioji, nepriėmė įstatymų, nesukūrė institucijų, skatinančių ir palengvinančių užsienio lietuvių, gyvenančių ne tik Vakaruose, bet ir Rytuose, ryšius su Tėvyne. Juk viena iš Lietuvos valstybės priedermių yra palaikyti užsienio šalyse gyvenančių tautiečių lietuvybę, juos jungti ir telkti, tačiau šiuo požiūriu dabartinė Lietuvos vyriausybė neturi jokių konkretesnių nuostatų.
Šiandien aiškiai matome, kad kai kurie neigiami mūsų nepriklausomos valstybės reiškiniai, apie kuriuos buvo kalbama praeitų metų Fondo surengtoje studijų savaitėje, per pastaruosius metus ne tik nenyko, bet, priešingai, tolygiai plėtėsi ir stiprėjo. Valdančioji partija tvirtai laikėsi jai įprasto politinio elgesio stiliaus ir gerokai pasistūmėjo partinės vienvaldystės link. Į visas valdžios piramidės pakopas noriai priiminėjami buvusieji sovietinio režimo pareigūnai, neišskiriant ir tų, kurie dirbo represinėse struktūrose ir buvo atviri nepriklausomybės priešai. Atrodo, kad stengiamasi ilgam laikui valstybės įstaigose įtvirtinti savus žmones, išstumiant kitus. Pirmenybė aiškiai atiduodama ne kompetencijai, bet partinei ištikimybei. Tai neabejotina sovietinių laikų tradicija. Juk buvo pasistengta į LDDP paklusnių ir pavaldžių žmonių rankas perduoti tokius strategiškai svarbius organus kaip Vyriausioji rinkiminė komisija, Valstybinė derybų su Rusija delegacija (galbūt Rusijai to paprašius).
Pakeisti ambasadoriai Vašingtone, Londone, Paryžiuje, Bonoje, Varšuvoje, Kijeve.
Šitokia vidaus politikos kryptis lemia ir daro vis sunkiau įmanomą desovietizacijos procesą. Priešingai, sudaro sąlygas, kad vyksta ne tik tyli bet ir atvira įvairių gyvenimo sričių resovietizacija. Tai liudija ir politinio autoritarizmo stiprinimas, atgaivinimas tokių švenčių kaip Kovo 8-toji, valstybinių pensijų buvusiems stribams suteikimas, pripažinimas buvusių partinių mokyklų diplomų. Resovietizacija praktiškai reiškia, jog yra silpninami, nepriklausomos valstybės pamatai, krašto apsaugos sistema, nuolaidžiaujama Rusijos spaudimui. Valdančioji partija stengiasi skelbtis buvusi kovotoja už nepriklausomybę, nutylėdama bei neigdama antikomunistinės rezistencijos vaidmenį. Todėl ir vengiama teisiškai ir moraliai vertinti buvusią okupaciją ir jos talkininkus, ignoruojamas politinių kalinių ir tremtinių balsas, nuvertinama partizanų kova, nesirūpinama tremtinių grįžimu į Tėvynę.
Šitokia būklė atsiliepia ir Seimo darbui, kur nusistovėjo labai įtemptas, bet mažai produktyvus santykis tarp valdančiosios daugumos ir dešiniosios opozicijos. Opozicija yra nuolatos kaltinama nekonstruktyvumu, konfliktiškumu, nors jos siūlymai yra ignoruojami bei atmetami. Seime daug kas nusprendžiama remiantis mechaniška balsų dauguma, neieškant politinio susitarimo ar kompromiso. Strategiškai svarbių dokumentų projektai dažnai yra rengiami slaptomis, nesitariant su opozicija. Vyriausybės kritika yra vertinama kaip ėjimas prieš valstybę ar žalingas politikavimas. Seimo vadovybė dažnai procedūrinėmis manipuliacijomis stabdo opozicijos siūlymus, stengiasi išvengti nepageidaujamų klausimų, kas paskutinį kartą buvo ryškiai pademonstruota, priimant sąrašus piliečių parašų, reikalaujančių referendumo „Dėl neteisėtos privatizacijos, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėtvarkos". Tie reti atvejai, kada daugiau ar mažiau atsižvelgiama į opozicijos nuomonę arba bandoma ją pateikti kaip savo, nekeičia padėties. Nedaug tėra vilties, kad įtampa šiame Seime sumažės arba taps racionalesnė.
Tuo būdu įsitvirtina ydinga parlamentinio darbo praktika, skiepijama ydinga politinė kultūra. Seimas yra tapęs partinės vienvaldystės plėtimo, o ne demokratinės valstybės atstatymo institucija, ne sutarimo keliu daromų sprendimų vieta. Mažėja galimybės parlamentiniu būdu stabdyti ekonominį krašto smukimą, stiprinti valstybės saugumą.
Per pastaruosius metus vis akivaizdesnis tapo Seimo daugumos siekis įstatymų leidybą bei jų taikymą kreipti taip, kad tik dabartiniams valdantiesiems padėtų labiau įsitvirtinti bei išlikti valdžios postuose su labai konkrečia nauda įtakingoms nomenklatūrinio kapitalo grupėms, sudarant joms išskirtinumo ir neliečiamumo sąlygas. Tik taip galima suprasti prezidento vetuotą, tuoj pat pritarus Seimo daugumai, antikorupcini įstatymą „Dėl pareigūnų ir tarnautojų turto ir pajamų deklaravimo", teigiantį, kad valstybės pareigūnai yra tokie pat kaip eiliniai piliečiai.
Vienvaldystės siekimu gali būti paaiškinamas ne vienas panašus Seimo daugumos balsais padarytas sprendimas. Vienas pavyzdys — liepos pradžioje priimtas Vietos savivaldos įstatymas, kurio 30-tas str. dėl tiesioginio valdymo iš esmės nubraukia visą savivaldą. Stripri vietos savivalda, kaip žinoma, yra viena rimčiausių demokratijos atramų. Išplečiant tiesioginio valdymo galimybę yra gaivinamas valdymas „iš viršaus", „vadovaujant partijai", stabdant ir varžant demokratinius pasireiškimus. Savaime aišku, kad būtina stiprinti visuomeninę tvarką ir discipliną, tačiau dažnai tai daroma didinant baudas, bet paliekant daug ką įstatymiškai neapibrėžiant ir tuo sudarant galimybę valdžios pareigūnų savivalei. Anksčiau priimti prevencinio sulaikymo, o taip pat susirinkimų bei manifestacijų sąlygas numatantys įstatymai rodo, kad įstatymiškai ruošiamasi represiniam valdymui, kas yra visai nuoseklu, kaupiantis ekonominiams ir socialiniams sunkumams, o valdžiai neketinant užleisti savo postų.
Finansų srityje apie vienvaldystės tendencijas byloja įstatymas dėl Lito patikimumo bei Valiutų tarybos įsteigimas, duodantis teisę vyriausybei nustatyti Lito kursą, tuo siaurinant Lietuvos Banko funkcijas ir pažeidžiant konstituciją.
Tad kyla klausimas, kokio tipo valstybę kuriame, kokia valstybės valdymo praktika įsitvirtina?
Atsakymas aiškėja matant, kad ši partinės vienvaldystės tendencija apima ir teisėtvarkos sistemą. Nenyksta tokios sovietinės sistemos liekanos kaip įstatymų, net ir konstitucijos nesilaikymas, galių viršijimas bei praktika, kada vyriausybė savo direktyvomis tvarko tai, ką paprastai turi daryti teismai. Reikalinga plataus masto teisėtvarkos reforma, bent šalinanti sovietinės sistemos liekanas, tačiau tokia reforma atidėliojama. Vietoje to matome net bandymus suvalstybinti advokatūrą, dar daugiau — valdančiosios partijos pastangas savo tiesioginėje įtakoje laikyti teisėtvarkos institucijas, net tokias kaip Aukščiausiasis Teismas ir Generalinė prokuratūra.
Nesivaržoma fabrikuoti bylas, kurių politinę potekstę nesunku įžvelgti. Bene iškalbingiausias atvejis — buvusio Lietuvos Banko valdybos pirmininko Romualdo Visokavičiaus byla, laiminant pačiam generaliniam prokurorui. Byla, kaip žinoma, subliuško, nes kaltinimai nepasitvirtino. Panašiai vertintini ir kaltinimai buvusiam Krašto apsaugos min. A. Butkevičiui, „Šeimos" prezidentui V. Laurinavičiui, išpuoliai prieš Savanoriškos krašto apsaugos tarnybą.
Iš ktios pusės stebina teisėtvarkos bejėgiškumas kovojant su stiprėjančiu nusikaltėlių pasauliu, su korupcija, išplitusia iki aukštųjų valdžios pakopų. Nusikaltėliai dažnai lengvai išteisinami, apie ką liudija, pvz., plačiai nuskambėjusi „Centuriono" byla. Tuo tarpu šauliams ir savanoriams neleidžiama kovoti su nusikalstamumu ir korupcija. Objektyvesnio vertinimo galimybė, bet tik tam tikrame lygmenyje, atsirado pradėjus veikti Konstituciniam teismui, kada ne vienas Seimo nutarimas, dešiniajai opozicijai apskundus, buvo pripažintas kaip prieštaraujantis konstitucijai.
Artimiausioji Lietuvos ateitis priklausys nuo to, kaip plėtosis ir tarpusavy santykiaus trys jėgos: valdančioji LDDP ir jos vyriausybė; opozicija (dešinioji); likusi didžioji visuomenės dalis.
Valdančioji partija, deklaruodama socialdemokratinius lozungus, faktiškai elgiasi kaip partija, ginanti interesus monopolitinio kapitalo, kilusio daugiausia iš buvusių kompartijos pinigų. Vienas pirmųjų Seimo daugumos sprendimų, kaip atsimename, buvo privatizacijos pristabdymas, vėliau ją pakreipus taip, kad privatizacija tapo buvusio valstybės turto pusvelčiu pardavinėjimu LDDP artimoms grupėms. Savanaudiška valdžios vidaus politika, menka ekonominė kompetencija, valstybės ateities vizijos neturėjimas veda prie to, kad tolstama nuo nepriklausomybės tęstinumo nuostatų. Tolstama ekonominių ryšių su Rusija plėtimo ir politinių nuolaidų jai darymo prasme. Sudaromos lengvatos Rusijos kapitalo investicijoms, jos dalyvavimui privatizacijoje Lietuvoje, norima įteisinti Rusijos karinį tranzitą į Karaliaučių. Taigi kuriamos prielaidos Lietuvai patekti į posovietinę Rusijos įtakos erdvę, kas faktiškai reikštų, jog Lietuva gali tapti satelitine valstybe.
Aiškiai matomos LDDP valdymo pasekmės yra žlungantis smulkus verslas ir ūkininkai, augantis nedarbas, mokytojų, sveikatos apsaugos darbuotojų, mokslininkų skurdas. Paskutiniaisiais mėnesiais prie Seimo ir valstybės pastatų piketavo žemdirbiai, pensininkai ir invalidai, invalidai kurčnebyliai, gydytojai, profesinių organizacijų atstovai, žlungančių bankų indėlininkai ir kt. Vyriausybė ir Seimo dauguma į tuos piketus ir juose keliamus reikalavimus bei siūlymus nereaguoja arba reaguoja piktai, bando įžvelgti įstatymų pažeidinėjimą, žada bausti, kaltina politikavimu. Dėl tokio savo elgesio LDDP vis dažniau lieka viena prieš visas, ne tik dešiniąsias, politines jėgas. Liepos mėn. viduryje tai parodė visų opozicijos jėgų protestas prieš Rusijos karinio tranzito per Lietuvą įteisinimą.
Vis tik aišku, kad nerealu būtų laukti greito dabartinės vyriausybės pakeitimo. Tai rodo ir nepavykusi socialdemokratų pradėta interpeliacija, kurios nepalaikė dešinioji opozicija, manydama, kad vyriausybės pakeitimas šiuo metu nieko iš esmės nepakeistų vyraujant dabartinei Seimo daugumai. Naujos sudėties Seimas gali atsirasti tik rinkimų keliu, tačiau pirmalaikių rinkimų sunku tikėtis, nebent dabartinis Seimas pats save paleistų.
Opozicija yra vis labiau matoma ir girdima, valdžiai vis labiau teikia apgalvotus, išsamius pasiūlymus, vienu kitu klausimu perima iniciatyvą. Tačiau ir opozicija, atrodo, neturi aiškesnės valstybės kūrimo vizijos, dažnai neturi ką pasakyti iš nepasitenkinimo piketuojantiems žmonėms, nelengvai pati tarpusavyje susikalba. Tai patvirtina neseniai tautininkų pradėtas ir vėl atšauktas, nepritarus konservatoriams ir krikščionims demokratams, parašų rinkimas referendumui dėl pirmalaikių Seimo rinkimų.
Didžioji visuomenės dalis yra nusivylusi ir nepatenkinta esama padėtimi. Žmonės apsipranta, laukia permainų, nors ir baiminasi. Tylomis palaikoma LDDP antipolitinė propaganda veikia, nes dauguma žmonių geresnio gyvenimo vilčių nesieja su politika arba nemato skirtumo tarp dešiniųjų ir kairiųjų. Sunkiausiai įveikiama visuomenės konsolidacijai ir vidaus sutarimui kliūtis yra tai, kad dorovinė sąmonė neįstengia pervertinti amoralumo ir cinizmo, atėjusio iki mūsų dienų kartu su kitais sovietmečio išugdytais įpročiais. Atsiranda net savotiška tą amoralumą teisinanti filosofija, dėstoma spaudoje ir konferencijose, dedanti lygybės ženklą tarp tiesos ir melo, pasirengusi nuvertinti ir pajuokti bet kurių ženklesnę pastangą.
Tad ir apie politinę kultūrą galėtume su didesne nauda kalbėti, tik turėdami galvoje moralinį politikos matmenį. Be šio matmens kultūra lengvai virsta išviršiniu kultūringumu, korektiškumu ir mandagumu, po kuriuo gali slypėti skirtingos moralinės ir politinės nuostatos.
Moraliniu požiūriu nepriimtinas yra dažnai girdimas ir įtaigojamas bet kokios politinės veiklos nuvertinimas. Galima suprasti pilietį, sakantį „nesidomiu politika, nes pakanka savų rūpesčių”, tačiau kitas dalykas yra, kada diplomuoti ponai pareiškia, kad nesąžiningumas yra kiekvienos politinės veiklos norma, kad politika visada yra nešvarus žaidimas arba kad visos partijos yra mafijinės. Politinės veiklos nuvertinimas yra bloga paslauga ateičiai, bet patraukli potencialiam agresoriui.
Tad galvojant apie Lietuvą kaip demokratinę ir teisinę valstybę nepakanka vien rūpintis, kaip patraukti žmones savo pusėn, bet taip pat stengtis atstatyti politikos ir politikų prestižą. Prestižas paprastai priklauso nuo asmenų, o šiandienos politikuose nerodo gero įspūdžio tokie pastebimi bruožai kaip arogancija, teisuolio poza, nepakantumas, įtarumas, žmonių nevertinimas. Tai būdinga beveik visoms politinėms jėgoms.
