Partizanai: Istorija ir dabartis

LIETUVOS VĖLIAVĄ IŠNEŠUS Į JŪRAS

VLADAS MINGĖLA

Lietuva apie 750 metų vedė kovą dėl išsilaikymo prie Baltijos jūros. Kryžiuočių iš pietų ir kardininkų iš šiaurės, nuo jūros stumiama, nors ir siaurame pajūrio ruože, ji liko nenustumta, neįveikta ir savo pajūrio lietuvišką juostą sugebėjo išsaugoti per daugelį amžių. Tačiau su priekaištu savo valdovams turime pripažinti, kad kažkoks prakeikimas mūsų tautą stūmė nuo jūros. Nei mūsų karaliai, nei didieji kunigaikščiai, niekados tinkamai neįvertino jūros reikšmės krašto ekonominei gerovei — civilizacijai ir kultūros ugdymui. Amžių amžiais buvome pėstininkų ir raitelių tauta. Nevertinome jūros taip, kaip tai darė švedai, anglai, portugalai ir rusai, ypač caro Petro Didžiojo laikais.

Vos tik atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje atsirado susipratusių “jūreivių” grupės, kovojančios ir bandančios Lietuvos vėliavą išnešti į jūras. Du nedideli būriniai laivai “Kastytis” ir “Jūratė” plaukiojo jūromis įrašyti Jurbarko uoste, kuris nebuvo minimas nė viename jūrų uostų sąraše. Atgavus iš latvių Palangą, pradėjo į jūrą žvalgytis iš Rusijos sugrįžę lietuviai, buvę karo ir prekybos laivynų jūrininkai. Jaunimas būrėsi į jūrų skautus, o vėliau į šaulius ir jieškojo progos išplaukti į jūras ir mares.

1923 m. lietuviai sukildami prieš svetimuosius, atsiima Klaipėdą, pajūrio uostą ir langą į laisvąjį pasaulį. Įsteigiama Lietuvos jūrininkų sąjunga Kaune (pradininkai gyd. gen. VI. Nagius, gen. ltn. Teod. Daukantas, plk. ltn. Antanas Michelevičius, dipl. inž. Vikt. Rėklaitis ir kt.). Sąjunga visą laiką su memorandumais vyriausybei ir kitaip, ragino steigti tautinį laivyną. Buvo leidžiamas jūros žurnalas “Inkaras”.

Skaityti daugiau: LIETUVOS VĖLIAVĄ IŠNEŠUS Į JŪRAS

Karys 1969m. 7-8 Turinys, metrika

Įsteigtas Lietuvoje 1919— Nepriklausomybės kovų — metais

Atgaivintas Jungtinėse Amerikos Valstybėse 1950 metais

PASAULIO LIETUVIŲ KARIŲ - VETERANŲ MĖNESINIS ŽURNALAS

Nr. 7 (1454)   RUGPJŪTIS - RUGSĖJAS –SEPTEMBER 1969 

V. Sparnaitis— Gotikos romantika Klaipėdoje .... (viršelis)

Nr. 8 (1455)    SPALIS - OCTOBER    1969 

K. Sragauskas — Stasio Butkaus šaulių kuopos vėliava (iš k.: V. Pranėnaitė, R. Buhagiar, vėliavnešys F. Blauzdys, L. Alkevičiūtė ir R. Kannelytė) (viršelis)

 T U R I N Y S

V. Mingėla — Lietuvos vėliavą išnešus į jūras

Gen. St. Dirmantas — Karybos skyrius Lietuvos Statute

B. K. T. — Jaunas žemaitis Vakarų ir Rytų fronte

B. B. — Įtvirtinimų reikšmė kare

Šaulė Tremtyje

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

J. Miškinis — Tautinis sąmoningumas

TREMTIES TRIMITAS — Reikšmingos sukaktys

]. Švoba — Už Nepriklausomą Lietuvą

A. Smetona — Putvinskį prisiminus

V. G. - Šmaizienė — Prie Didžiojo Mokytojo kojų

V. Mingėla — Auksinio Jubilėjaus sulaukus

V. Mingėla — 12 Inžinerijos Šaulių Būrį prisiminus

V. Mantautas — Šaulių S-gos atkūrimą prisiminus

V. Saurimas — Pirmoji šaulių Kultūrinė savaitė

Kronika

Veteranų Veikla

Redaktorius ZIGMAS RAULINAITIS
Administratorius LEONAS BILERIS
Redaktoriavis pavaduotojas JONAS RŪTENIS

Skaityti daugiau: Karys 1969m. 7-8 Turinys, metrika

KARYBOS SKYRIUS LIETUVOS 1529 M. STATUTE

GEN. ST. DIRMANTAS

Mūsų geresnieji valdovai, tikri valstybininkai ir rimti veikėjai niekuomet nenustodavo giliai rūpintis krašto ginkluota jėga. Energingas medicinos daktaras Jonas Šliupas, matydamas, kad profesionalai istorikai ir teisininkai “juris-prudentai” iki šiam laikui nesiteikė tautiečius įvesdinti į mūsų tautos senoviškus įstatymus, pats ėmėsi to darbo. Nes, jo žodžiais: “ . . . nes šiandien reikėtų mums pažinti giliau savo istoriją, ypačiai kada Lietuviai spendžiasi laimėti autonomiją savai šaliai Maskolijoje”. Todėl jis, istoriku nebūdamas, vienok parašė kelias istorinio turinio knygas, kuriose daug dėmesio skyrė krašto gynybos reikalams. Autorius savo “Žodyje Skaitytojui” sako, kad: “Iš Lietuvos statuto galima giliaus pamatyti gyvatą savų protėvių negu iš daugelio istorijos knygų, kuriose gyvenimas nupiešiamas esti vos paviršutiniškai”. Ir taip “Žodį” baigia:

“Eik knygelė į Lietuvių surukusias grinteles ir meski spindulį šviesos į tautos praeitį. Gal vienas ar kitas, perskaitęs tave, labiau pamylės tėvynę, ir pradėjęs tyrinėti praeitį, atskleis tautiečiams lapus pamokymo, kaip, pažinę praeitį, galime išvengti klaidų besiirdami į nežinomą ateitį. O, kad toji ateitis Lietuvių nuvargusiai tautai bent laimę, šviesą, laisvę pagamintų . .

Tadas Čackis, gimęs 1766 m. istorinėje Lietuvoje, 1783 m. raitos vėliavos rotmistras, mokytas ir į mokslą linkęs vyras, po permainingo veiklaus gyvenimo, susirinko gausią biblioteką ir 1800-1801 m. išspausdino veikalą apie Lietuvos ir Lenkijos įstatymų “dvasią”. Knygoje patalpino ir 1529 m. Lietuvos statuto tekstą. Tuo būdu jam priklauso garbė pradininko nagrinėti Lietuvos teisę. Dr. J. Šliupas verčia iš Čackio darbo ne ištisai, o tik pasirinktinai, sutrauktai. Nevengia duoti Čackio gausių komentarų. Nuo savęs Šliupas, kaip medikas, nedaug teduoda. Bet probėkšmais supažindina, maždaug 150 puslapiuose, su visu Lietuvos Statutu ir Čackio komentarais. Už tą darbą dr. J. Šliupas mūsų universiteto buvo pakeltas garbės daktaru. Jam priklauso ir lietuvių karių dėkingumas. Dr. Šliupo darbo mažytė dalis čia duodama daugiau su mūsų prieš 60 metų kalba ir karine terminija susipažinti, o vyresnio amžiaus skaitytojams gal prisiminti. Juo labiau, kad tokios knygos čia yra retos. Mūsų teisininkai ir kariai iki šiol visai mažai ištyrė, vieni senovės Lietuvos teisę, o kiti — senovės karybą.

Lietuvos Statutas, mūsų valstybės kūrinys, padėjo išsilaikyti po Liublino unijos lietuviškam valstybingumui ir pats išsilaikė žymiai ilgiau negu pati valstybė. Dingo valdovai, ministeriai, etmonai, kariuomenė, išnyko teismai, valstybinių sienų pėdsakai. O kai kuriuose kraštuose, net toli už etninės Lietuvos ribų, kur nors paliai, pav., Černigovą, nors Lietuvos Statuto galiojimas — veikimas caro buvo sustabdytas 1841 m., vienok jo kai kurie nuostatai įėję į Rusų imperijos kelių dešimčių tomų sąvadą, liko galioje iki pat bolševikinės 1917 m. revoliucijos. O yra ir tokių nuostatų, kurie per daugelį metų taip įaugo į lietuvio teisinę sąmonę, kad yra išsilaikę ir laikosi tarp mūsų papročių ar tradicijų pavidale, iki šių dienų, net šiame svetimame žemyne.

Skaityti daugiau: KARYBOS SKYRIUS LIETUVOS 1529 M. STATUTE