A. SMETONA
Vyriausiosios kartos lietuvių atgimimo vadai — aušrininkai ir varpininkai — baigia mirti, palikdami nedaug žinių apie savo asmens gyvenimą. Jos labai praverstų istorijai. Įžymaus asmens reikšmė visuomenėje yra labai didelė, ypatingai didelė ten, kur jam yra tekę nauji takai minti. Dėl to, jei pats asmuo nesti savęs išsipasakojęs, yra svarbu, kad kiti ką atsimindami apie jį papasakotų. Toji medžiaga istorikui padės geriau suprasti rūpimąjį tarpą lietuvių atgimime. Juk šiaip ar taip, įžymus žmogus tautos gyvenime nėra paprastas dygsnis rūbo siūlėje. Jis kreipia visuomenę, o ne jį visuomenė. Jis yra jos vadas.
Į varpininkus reikia priskaityti Vl. Putvinskis ta prasme, kad jis “Varpo” metu yra atgimęs ir jo srovės smarkiai pagautas. Jam atgimti nebuvo lengva, kadangi buvo lenkiškoje aplinkumoje auklėtas. Kaip daugumas žemaičių bajorų dvarininkų, taip ir Putvinskių šeima laikė save gente lituani, natione poloni — lietuvių kilmės, bet lenkų tautos ar bent lenkų kultūros žmonėmis. Kokia gi iš tokios sąvokos išvada ėjo jaunam žmogui, kaip Vl. Putvinskis, norinčiam dirbti visuomenei? Arba eiti ta pačia vaga, kuria ėjo kiti sulenkėję dvarininkai, arba atsiskirti nuo jų ir pritapti į “litvomaniją”, į lietuvių atgimstančiąją srovę. Sunku ryžtis! Juk dvarininkai iš viso
Vladas Putvinskis 1920 metais
nenorėjo ko bendro turėti su valstiečiais. Geriausia, kad šie paliktų kaip buvę, jeigu jau negali pakilti ligi lenkiškos kultūros, ligi lenkų kalbos. Lietuvių raštas, ir dar gresiamas rusų valdžios, yra pavojingas dalykas. Ar jis tik nesukels kaimo prieš dvarą? Tikrai kokia manija, paikumas. Baisi liga! Jąja esą užsikrėtę ir kai kurie bajorai, kaip štai Davaina Silvestravičius, Lensbergiai, Gosai, Donatas Malinauskis. Agi ir Jablonskis, gimnazijos mokytojas, atskilęs iš bajorų ir jau lenkiškai nebenorįs su nieku kalbėti. Yra kam abejojimų? Lenkiška pavardė jį išduoda! Vadinasi, pavojus didesnis, nekaip rodosi. Juk jei taip toliau slinks srovė, tai ji ne tik sukels valstiečius, bet ir išardys bajorų dvarininkų luomą. Taigi bajoras, kurs atskyla nuo savųjų ir prisimeta su litvomanais, yra beveik išdavikas.
Štai kaip jautė ir galvojo tas luomas, iš kurio yra kilęs Vl. Putvinskis. Būdamas realinėje Mintaujos mokykloje, jis dar svajojęs apie trečią išeitį: palikti lenkų kultūros žmogus ir suderinti abi pažiūras: sustingusią bajoriškai lenkišką ir valstietiškai lietuvišką. Negi lengva buvo jam atsižadėti lenkiškų tradicijų. Jo mokyklos draugai bajorai, matyti, nesuko galvos tokiais klausimais: jiems buvo aišku, kad turi palikti lenkai.
Skaityti daugiau: PUTVINSKĮ PRISIMINUS
JONAS ŠVOBA
Bepradedant kalbėti apie Lietuvos Šaulių Sąjungą, pravartu žvilgtelėti į tuos laikus, kai Lietuva buvo imperija, kada lietuviai valdė plotus tarp Baltijos ir Juodųjų jūrų, daužė Kremlių, laužė ragus kryžiuočiams-vokiečiams prie Žalgirio, gynė Europą nuo totorių. Taip pat pravartu prisiminti apie žemes tarp Vyslos—Dauguvos, Baltijos jūros—Būgo, Pripetės upių ir Dniepro augštupio. Gaila, kad tos sritys, kurios nuo senovės buvo apgyvendintos lietuviškų genčių, nebuvo laiku mūsų protėvių apjungtos ir įjungtos į Lietuvos imperiją. Gal todėl mes ir likome maži ir negausingi. Imperijos plečiasi jėga, diplomatija ir vedybomis. Kunigaikščiai, vykdami į užvaldomus kraštus ir neturėdami užtenkamai jėgos, būdavo verčiami derintis prie vietos gyventojų, prie jų religijos, papročių ir kalbos. Jie ilgainiui ir sutapėdavo su valdomų sričių gyventojais. Panašiai atsitiko su Lietuvos didikais ir bajorais, kai jie bendravo po vieno karaliaus karūna, per kelis šimtmečius — sutapėjo ir sulenkėjo.
Lietuviai kunigaikščiai Gediminaičiai, įsikūrę gudiškose, ukrainietiškose ir rusiškose srityse, kad ir kalbėjo vietine kalba, bet save per šimtmečius laikė lietuviais ir buvo ištikimi Lietuvos valstybei. Lietuvos didikai, jau kalbantys lenkiškai, taip pat save laikė lietuviais ir buvo ištikimi Lietuvos piliečiai. Jie per šimtmečius gynė Lietuvos sienas, jos teises ir savo vardą. Lietuvos didikas, pavadintas lenku, nors ir kalbantis lenkiškai, jautėsi užgautas.
Tačiau, kai žuvo Lietuvos valstybė, tai Gediminaičių ainiai pasiliko rusiškos imperijos tarnyboje, o sulenkėjusi Lietuvos diduomenė bei bajorija, pritrenktos ir prislėgtos rusiškos okupacijos, pašlijo Lenkijos pusėn ir Lietuvos likimą rišo su Lenkijos likimu.
Tuo būdu valdantysis sluogsnis atsiskyrė savo kalba nuo tautos kamieno, iš kurio iškilo, išplito ir sukūrė imperiją. Lietuvių tauta atidavė savo elitą, savo energiją ir daug kraujo svetimai imperijai sukurti, o pati pasiliko nešti baudžiavą svetimiesiems.
Tik devynioliktasis šimtmetis yra lietuvių tautos dalies atgimimo, susipratimo ir prisikėlimo šimtmetis. Dar 1831 ir 1863 metų sukilimai yra artimai rišami su sukilimais Lenkijoje. Bet jau 1905 metų Vilniaus Didžiajame Seime lietuviai sprendžia Lietuvos reikalus, visiškai neatsižiūrėdami nei lenkų, nei Lenkijos. Lietuvių tautos savarankiškumo dvasia jau brendo atskirai nuo lenkų. Ji galutinai buvo pareikšta 1918 metų vasario mėn. 16 dienos Aktu. Iškylančios lietuvių tautos vadai, jau nebe bajorija ar kunigaikščių ainiai, bet daugumoje ūkininkų, buvusių baudžiauninkų, vaikai.
Skaityti daugiau: UŽ NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ
