LIETUVOS VĖLIAVĄ IŠNEŠUS Į JŪRAS
VLADAS MINGĖLA
Lietuva apie 750 metų vedė kovą dėl išsilaikymo prie Baltijos jūros. Kryžiuočių iš pietų ir kardininkų iš šiaurės, nuo jūros stumiama, nors ir siaurame pajūrio ruože, ji liko nenustumta, neįveikta ir savo pajūrio lietuvišką juostą sugebėjo išsaugoti per daugelį amžių. Tačiau su priekaištu savo valdovams turime pripažinti, kad kažkoks prakeikimas mūsų tautą stūmė nuo jūros. Nei mūsų karaliai, nei didieji kunigaikščiai, niekados tinkamai neįvertino jūros reikšmės krašto ekonominei gerovei — civilizacijai ir kultūros ugdymui. Amžių amžiais buvome pėstininkų ir raitelių tauta. Nevertinome jūros taip, kaip tai darė švedai, anglai, portugalai ir rusai, ypač caro Petro Didžiojo laikais.
Vos tik atgavus nepriklausomybę, Lietuvoje atsirado susipratusių “jūreivių” grupės, kovojančios ir bandančios Lietuvos vėliavą išnešti į jūras. Du nedideli būriniai laivai “Kastytis” ir “Jūratė” plaukiojo jūromis įrašyti Jurbarko uoste, kuris nebuvo minimas nė viename jūrų uostų sąraše. Atgavus iš latvių Palangą, pradėjo į jūrą žvalgytis iš Rusijos sugrįžę lietuviai, buvę karo ir prekybos laivynų jūrininkai. Jaunimas būrėsi į jūrų skautus, o vėliau į šaulius ir jieškojo progos išplaukti į jūras ir mares.
1923 m. lietuviai sukildami prieš svetimuosius, atsiima Klaipėdą, pajūrio uostą ir langą į laisvąjį pasaulį. Įsteigiama Lietuvos jūrininkų sąjunga Kaune (pradininkai gyd. gen. VI. Nagius, gen. ltn. Teod. Daukantas, plk. ltn. Antanas Michelevičius, dipl. inž. Vikt. Rėklaitis ir kt.). Sąjunga visą laiką su memorandumais vyriausybei ir kitaip, ragino steigti tautinį laivyną. Buvo leidžiamas jūros žurnalas “Inkaras”.
Tam tikras kiekis stipendininkų (jūros mokslams studijuoti) buvo išsiųsta Suomijon irItalijon. Įsteigiamos laivininkystės b-vės. Po Lietuvos vėliava plaukioja “Lydys”, “Klaipėda” ir “Palanga”. 1927 m. Vidaus Reikalų ministerija nuperka Lietuvos pajūrio apsaugai 1917 m. Vokietijoje statytą karo laivą — minų gaudytoją M 59. Jis pavadinamas “Prezidentu Smetona”. Pagal Versalio tarpt. sutartį šis laivas Vokietijoje buvo nuginkluotas. Lietuvoje jam vadovavo: karin. Daugirdas, vėliau kpt. A. Kaškelis, gi paskutinysis jo vadas buvo kpt. Povilas Labanauskas. Tačiau gerą pradžią pagadino nemokšos, kurie nutarė 1933 m. tą laivą nuginkluoti ir įgulą išformuoti. Ta proga buvo paleisti ir melagingi gandai, kad “ ... laivas labai senas ir netinkamas pakrančių gynybai”. Kaip matome, net 12 metų užtruko (nuo Klaipėdos atgavimo), kol pradėjome blaiviai galvoti apie nuosavą laivyną.
1935 m. neturėjome nei prekybos nei karo laivo. Buvo tik tam tikras kiekis pakrančių apsaugos ginkluotų motorlaivių. Kiek atsimenu, paskelbtuose straipsniuose, ir šioje srityje nusimanančių asmenų pokalbiuose, buvo pabrėžiama: “Neturime jūrininkų, trūksta technikinio personalo”. Tai ir buvo tos nenugalimos kliūtys.
Ilgainiui mūsų kariomenės vadovybė ėmė stiprinti ir ugdyti savąją technikos kariuomenę. Sugrįžo iš užsienio ten baigę augšt. jūrų mokslus laivyno karininkai ir kitokie specialistai — inžinieriai. Todėl tas spragas lyg ir užkaišė. .. Imta steigti mūsų valstybės jūros sienų apsaugą. 1935 m. rugpiūčio 1 d. buvo paskelbtas Įsakymas Kariuomenei, kuriuo buvo suformuotas ir apginkluotas pirmasis mūsų karinis mokomasis laivas “Prezidentas Smetona”. Kaip matome, pirmasis mūsų karo laivas buvo Karo Technikos viršininko valdžioje ir tuo būdu buvo į-
’’Prezidentas Smetona” šventosios uoste 1939 m.
vesta nauja mūsų kariuomenės ginkluotų jėgų rūšis — karo laivynas.
Laivo vadu buvo paskirtas laivyno karininkas mjr. A. Kaškelis. Žemesnio rango karininkais buvo paskirti (1928-1931 m. jūrų karo mokslus baigę Italijoj) ir jūrų karininkų stažą 1934 m. atlikę — ltn. inž. P. Labanauskas ir ltn. V. Kuizinas. Vėliau prie šio karo laivo buvo paskirtas inžinierius A. Darginavičius (jis buvo tarnavęs Rusijos caro laikų laivyne). Jam buvo pavestos karo laivo mechanikos inžinieriaus pareigos.
Laivas “Prezidentas Smetona” nugalėjęs sunkumus kadrų, statutų neturėjimo, lietuviškos laivyno terminologijos paruošimo nesklandumų, greit apsitvarkė ir 1935 m. spalių mėn.
26 d. pakėlė Lietuvos karo laivyno vėliavą (skydas ir Vyčio kryžius) — pirmą kartą su karine įgula išplaukė į jūrinius pratimus. Nuo tų pačių metų mokomasis karo laivas ėmė ruošti laivyno puskarininkių kadrus ir sugebėjo paruošti tam tikrą skaičių jurininkų ir išleisti į atsargą. Kad ir neilgą metų skaičių karo laivas — jūros pakrančių sargyboje tarnavęs, atliko labai svarbią lietuvių tautos sujūrinimo misiją. Iš jūreivių išėjusių atsargon daugis gavo darbo prekybos laivyne ir šiaip prie uosto Klaipėdoje. Kiti net išvyko į užsienį eiti jūrininkystės mokslų. Iš keturių metų atsargos jūreivių, paviršutiniškai skaičiuojant, apie 45 proc. pasiliko prie jūros. Tuo būdu mūsų karo laivas atliko labai svarbų auklėjamąjį darbą — suartino lietuvius su jūra ir kartu paruošė ateičiai jūreivių kadrus.
1939 m. išleistame veikale “Karo Technikos Dvidešimtmetis 1919-1939” tuo reikalu jūrų kpt. A. Kaškelis pasisakė šiais žodžiais:
“Lietuva, atgavusi nepriklausomybę, visas materialines ir kultūrines jėgas sutelkė nuniokoto krašto gerovei pagerinti; todėl nenuostabu, kad jūrininkystės klausimai, nors ir nuo 1923 m. gvildenami, konkrečiai pasireiškė tik 1935 m. prekybos ir karo laivyno užuomazga.
“Turėdami galvoje jūrininkystės svarbą mūsų ekonominiam ir politiniam gyvenimui, pirmiausia turime stengtis daugiau savų lietuvių jūrininkų parengti. Tik jų talkininkaujami galėsime laisviausiai santykiauti su plačiuoju pasauliu ir jame išsimėčiusiais lietuviais: galėsime
garsinti užsienyje Lietuvos vardą. Juo daugiau Lietuva turės jūrininkų, tuo daugiau bus verta savo laisvojo pajūrio.
“Mokomasis karo laivas, eidamas Lietuvos jūros sienų sargybą, kasmet, kad ir nedidelį skaičių Lietuvos jaunų vyrų susieja su jūra ir tuo būdu ugdo mūsų tautinės jūrininkystėsjėgas”.
Mūsų jūrininkai karo laivo bliktyje
Kaip matome, mūsų karo laivas buvo ne tik jūros sienų apsaugos ginkluota jėga, bet drauge savo srities specialybės mokykla ir didelis tautos suartintojas su jūra — audringąja. Po 12 metų snaudulio, 1935 m. mūsų vyriausybės suprato ir ėmė dirbti rimtą, tautos sujūrinimo, darbą.
Lietuvos jūros pakrančių apsaugos laivynas (Vidaus Reikalų Ministerijos valdžioje buvęs), mokymo ir operacijų atžvilgiais, priklausė to pačio karo laivo “Prezidentas Smetona” vadovybės. Policijos laivynas savo žinioje turėjo apie 10 laivelių. Jų didžiausias — “Partizanas” stovėjo Šventosios uoste. Šis ginkluotas pakrančių apsaugos laivynas turi didelių nuopelnų kovoje su kontrabanda.
1935 m. karo ir prekybos laivynai augo kaip ant mielių. Tų pat metų rudenį, Vokietijai suvaržius importą iš Lietuvos, stambiausioji mėsos gamybos akcinė b-vė “Maistas” ėmė gelbėti Lietuvą iš bankroto nasrų. Pirmiausia “Maistas” išnuomavo, gi vėliau nupirko, keletą prekybos laivų: “Maistą”, “Uteną” ir “Kretingą”. Šie laivai po Lietuvos vėliava išplaukė į plačiąsias jūras 1936 m. pradžioje. Štai 1939 m., be paminėtų laivų, įsijungė: “Panevėžys”, “Kaunas’ “Marijampolė”, “Šiauliai”, “Venta”, “Nida”, “Friesland”, “Gotland” ir “Holand”. Išskyrus paskutiniuosius 3 laivus, visų laivų kapitonus ir įgulas sudarė vien lietuviai jūreiviai. Išskyrus 3 paskutiniuosius, visi 8 prekybos laivai plaukiojo po Lietuvos vėliava; jie buvo prirašyti prie Šventosios uosto.
1939 rudenį 36 jaunuoliai stipendininkai mokėsi ir ruošėsi prekybos laivyno vadovybės tarnybai — Latvijoje, Prancūzijoje, Suomijoje ir Italijoje. Visi šie vyrai buvo atlikę karinę prievolę ir pirmąją jūrininkystės praktiką “Prezidentas Smetona” karo laive. Šis laivas buvo ginkluotas keturiais 105 m m jūriniais pabūklais. “P.
S.” be paminėtų jūrinių ir priešlėktuvinių pabūklų, ir kulkosvaidžių, buvo ginkluotas taip pat ir minomis, kurių galėjo pasikrauti net keliasdešimt. “Prez. Smetona” karo laivo įgulą sudarė 7 karininkai ir apie 60-70 puskarininkių bei jūreivių. Kaip ir kitų valstybių laivuose, taip pat ir mūsų karo laive, karininkai ir likusi įgulos asmeninė sudėtis buvo skirstoma į dvi pagrindines specialybes: denio — mašinų ir tarnybų sargybos.
Netekę savo valstybės, apsigyvenę Šiaurinėje Amerikoje, šiuo metu turime įsisteigę Lietuvių Šaulių Sąjungą Tremtyje (pėstininkai), o taip pat čia laisvai veikia ir šaulių jūrininkų kuopos Detroite, Čikagoje ir kitur; tad nebuspro šalį prisiminti nepriklausomosios Lietuvos Šaulių Sąjungos burlaivį “Šaulį”. Šio burlaivio vadovybę ir pirmąsias įgulas sudarė “Prezidentas Smetona” karo laivo karininkai ir puskarininkiai, kol nebuvo paruošti patikimi jūreiviai iš pačių šaulių tarpo. Pradžioje “Šaulys” stovėjo Klaipėdos uoste, gi nacių Vokietijos fuereriui įsakius ir okupavus Klaipėdą, “Šaulys” nuplaukė į Šventosios uostą. Ir ten ši didžiulė jachta buvo nuolatinėje karo laivo priežiūroje. Ji buvo pirkta 1937 m. Dydis: 16 tonų, 17 metrų ilgio, burių stiebas 23 metrų augščio, 130 kv. metrų burių plotas, 10 arklių jėgų variklis ir elektros šviesa, vandens grimzlė 2 m. 34 cm.
Čia aprašytas burlaivis “Šaulys” yra daug keliavęs Baltijos jūra dar iš Klaipėdos uosto. 1939 m., jau iš Šventosios uosto, jis atliko vėl nemažą pluoštą gražių kelionių, būtent: Baltijos jūra lankėsi Dancige, Rygoje, Liepojoje, Švedijos ir Suomijos uostuose. “Šaulio” įgulą sudarydavo laivo kapitonas ir 15 tarnybos vyrų.
Karo laivas prisidėdavęs su įvairiausia pagalba įgulos nariais—karininkais bei instruktoriais prie įvairių jūrų skautų buriavimo kursų pravedimo, įvairių regatų bei kelionių atlikimo, tolimųjų plaukiojimų vadovavimo, ir suteikdavo praktiniai naudingų, technikiniai svarbių, patarimų.
