Partizanai: Istorija ir dabartis

Drąsieji Sakalai — Darius ir Girėnas

 (Jų transatlantinio skridimo 36-rių metų sukaktį minint)

J. V. SŪDUVAS

.. Bet jei Neptūnas ar galingasis audrų Perkūnas ir mums bus rūstus —- pastos mums kelią į Jaunąją Lietuvą ir pašauktų LITUANICĄ pas save, — tada Tu, Jaunoji Lietuva, turėsi iš naujo ryžtis, aukotis ir pasirengti naujam žygiui ..

(Iš Dariaus ir Girėno testamento)

Į tamsius ir audrą nešančius debesis 1933 m. liepos 17 d. vakarą leidosi saulė. Nuvarginti karštos vasaros dienos ir kankinami didžio laukimo, džiaugsmingos žinios, Lietuvos žmonės kaimuose ir miestuose budėjo prie radio aparatų, gaudydami kiekvieną bangų žinią apie dviejų Amerikos lietuvių, Stepono DARIAUS ir Stasio GIRĖNO, didvyrišką skridimą per Atlantą, vienmotoriu lėktuvu “LITUANICA”, neturint net radio siųstuvo.

“Lituanica” liepos 17 d. pavakary pastebėta perskrendanti Airiją ir Angliją, praneša Europos radio stotys. Laukiančiųjų nekantravimas auga minutėmis. Į Kauno aerodromą jau plūsta tūkstantinės žmonių minios. Temstant Vokietijos rario stotys praneša: “Oranžinės spalvos “Lituanika” perskrido Berlyno sritį Kauno kryptimi”. Taigi didvyrius iki nusileidimo savo protėvių žemėje — Kauno aerodrome, teskyrė tik dviejų valandų laiko tarpas.

Kaune ir visoje Lietuvoje pakyla vėliavos, žmonių džiaugsmui nėra ribų. Įsisiūbavusios džiūgaujančių žmonių minios Kauno aerodrome sugriauna kariuomenės ir policijos apsaugos užtvaras. Didvyrių-lakūnų sutikimo komitetas yra bejėgis palaikyti tvarką prieš užsidegusių laukiančių žmonių džiaugsmą.

— Didvyriai Amerikos lietuviai nugalėjo Atlantą ir jau artinasi prie tėvų žemės slenksčio — liejosi iš žmonių lūpų paskutiniai pertransliuoti Kauno radio pranešimai.

Tačiau audringi debesys, mėtydami galingus ugnies žaibus Vakaruose, slinko Lietuvos pusėn ir tarsi, tamsaus gedulo šydai, drumstė laukiančiųjų nuotaiką. Dvi valandos jau praėjo. “Lituanica jau turėjo nusileisti Kauno aerodrome. Tūkstantinės laukiančiųjų minios nerimauja. Baisus klausimas pakilo virš Lietuvos žemės, virš kiekvieno lietuvio ir skausmingai kankino kiekvieno mintį. Kas atsitiko “Lituanicai” ir jos drąsuoliams lakūnams prie Lietuvos slenksčio, vokiečių žemėje? Šio baisaus klausimo kankinami, jau-auštant, skirstėsi žmonės iš Kauno aerodromo.

Tuo tarpu, “Lituanica” perskridus Stargardą, atsidūrė virš Soldino miško. Audringas debesys, į kurį ji įnėrė, nebegąsdina kad ir išvargusius Steponą Darių ir Stasį Girėną, — jie Atlante pergyveno baisesnių audrų. Jų akyse vaidenasi išsiilgtos protėvių žemės horizontas, o jis jau taip netoli.

Skaityti daugiau: Drąsieji Sakalai — Darius ir Girėnas

BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE

Mirus vienam ramovėnui, skyriaus valdybos nariui, bevartydamas jo tolimų giminaičių grąžintas “Ramovės” bylas, radau vieną nebaigtą sąsiuvinį jo užrašytų atsiminimų. Pradžios neradau, kaž kur dingo. Užbaigti jis nespėjo, mirtis sutrukdė. Daug kas iš ramovėnų turi įdomių prisiminimų, kurie “Kario” skaitytojams būtų įdomūs, bet juos aprašyti ir jiems sutrukdys mirtis. Gaila . ..

Patiekiu šio mirusio ramovėno atsiminimų ištrauką tokią, kokią radau nebaigtame sąsiuvinyje, and kurio viršelio užrašyta “tąsa”. Atsiminimų ištrauka įdomi tuo, kad aprašoma kai kurie dalykai, kokių spaudos puslapiuose dar neteko matyti.

“ ... tai milžiniškas reprezentacinis kalėjimas. Tai vieta, kur sovietiški Kremliaus budeliai panaudoja paskutiniąsias klastingas priemones, kad paveiktų suimtąjį palūžti ir tapti atviru. Ne tik puikios patalpos, bet ir nepaprastas žemesniųjų ir augštesniųjų kalėjimo administracijos enkavedistų mandagumas, o taip pat pavyzdinga švara, tyla ir visas suimtojo užlaikymas, nežinantį sovietiškos tikrovės, tikrai nuteiktų palankiai sovietams. Čia tikrai yra suvaidinamas augščiausio laipsnio žmoniškumas. Įstaigos — kalėjimo vidaus tvarkos taisyklės pilnai atatinka Stalino konstitucijos dvasią. Apart smulkmenų, kada kas reikia, ar galima daryti, bei gauti, ryškiai atsispindi užtikrintas suimtojo interesų gynimo rūpestingumas. Pagal taisykles, pradedant prokuroru, sekančiu bylos eigą, autonominės ar sąjunginės respublikos prokuroru ar vidaus reikalų komisaru ir baigiant Sovietų Sąjungos vidaus reikalų komisaru, visi rūpinasi, kad be reikalo nebūtum kalinamas ir skriaudžiamas. Suimtajam leidžiama kreiptis į minėtus pareigūnus net uždaroje formoje, t. y. kreipimosi turinys negali būti kontroliuojamas nei kalėjimo administracijos nei kitų pareigūnų. Pabuvus čia keletą dienų, pranyksta dalinai baimė ir turi viltį, kad būdamas teisus, vėl išvysi laisvąjį pasaulį.

Jau sekančią dieną po atvykimo į šį pavyzdingą kalėjimą, perskaitęs visas taisykles, kreipiausi į budintį enkavedistą prašydamas popierio, voko ir rašymo priemonių, kad galėčiau parašyti skundą Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisarui. Gaunu atsakymą, kad reikia palaukti taisyklėse numatyto termino.

Skaityti daugiau: BOLŠEVIKŲ KALĖJIMUOSE

TRYLIKTASIS SAIGONO KELIAS ŠIAURĖN

SAULIUS — PELKIŲ ŽIURKĖ

Toki keisti ir negirdėti vardai, kaip Di Aan, Loc Ninh, Phuc Vinh, liks įrašyti į mūsų I divizijos istoriją (Big Red One divizija).

Šituo 13 keliu (highway) nepertraukiamai dunda mūsų divizijos sunkvežimiai, pakrauti šaudmenimis konvojai, iš Saigono tolyn į šiaurę, į tolimas bazes džiunglėse.

Jeigu šis gyvybinis kelias šiandien laisvas ir saugus nuo raudonųjų, tai tik dėka mūsų vyrų ryžto ir kraujo. Po daugelio žiaurių ir atkaklių kautynių mūsų vyrai kovėsi ir laimėjo prieš gookus, kaip vadiname vietkongo dalinius. Eilė mū-

Swamp Rats—Pelkių Žiurkių patrulis saugoja kelią.

sų ir P. Vietnamo vyrų padėjo savo jaunas galvas čia, kad priekyje kovoją draugai gautų visa, kas jiems džiunglių bazėse reikalinga. Raudonoji Hana per Hanoi radio nuolatos skelbė, kad mūsų vyrai šiuo keliu daugiau nedrįs važiuoti, jis bus perkirstas ir raudonųjų užimtas. Tačiau, mūsų kovojanti vyrai parodė jiems jų vietą, ir šiandien čia dunda mūsų konvojai ir tankai, traukdami nuolatos į šiaurę.

VC jau daugelį kartų bandė iš pasalų, naktimis, pulti mūsų pozicijas ir mus išskinti, bet be didesnio pasisekimo. Tiekimas į mūsų bazes prie Kambodijos sienos, kaip Lai Khe, ar Quen Loi, eina ir eis be pertraukos, mes juo rūpinamės ir jį užtikriname. Kelias yra nuvalytas nuo krūmų ir nuolatos patruliuojamas — nuolat nuvalomas nuo VC pakastų minų. Mano dalinio uždavinys ir kasdienis darbas yra saugoti paskirtą keletą mylių kelio.

Anksti rytais mūsų dalinys išeina ant kelio ir mes patruliuojame, žiūrime iš po nakties VC pakastų minų, jas radę nuvalome kelią. Kad ankstyvieji konvojai neužeitų ant jų, nuvalome kelią dar prieš jų vykimą, — žiūrime, kad kelias būtų mūsų sektoriuje saugus. Grįžę iš maršruto ir susirišę su kito dalinio patruliais, užimame pozicijas prie kelio krūmuose. Išsidėstę pakeliais, praleidžiame konvojus, tupime veik visą dieną čia po medžiais, skaitome, rašome saviesiems laiškus, kol ateina laikas pakeisti sargybą ar slapukus. Tik vakare, visus konvojus ir sunkvežimius praleidus, nuimame sargybas ir traukiamės į dalinio įtvirtintą perimetrą nakčiai.

Skaityti daugiau: TRYLIKTASIS SAIGONO KELIAS ŠIAURĖN