KARYBOS SKYRIUS LIETUVOS 1529 M. STATUTE
GEN. ST. DIRMANTAS
Mūsų geresnieji valdovai, tikri valstybininkai ir rimti veikėjai niekuomet nenustodavo giliai rūpintis krašto ginkluota jėga. Energingas medicinos daktaras Jonas Šliupas, matydamas, kad profesionalai istorikai ir teisininkai “juris-prudentai” iki šiam laikui nesiteikė tautiečius įvesdinti į mūsų tautos senoviškus įstatymus, pats ėmėsi to darbo. Nes, jo žodžiais: “ . . . nes šiandien reikėtų mums pažinti giliau savo istoriją, ypačiai kada Lietuviai spendžiasi laimėti autonomiją savai šaliai Maskolijoje”. Todėl jis, istoriku nebūdamas, vienok parašė kelias istorinio turinio knygas, kuriose daug dėmesio skyrė krašto gynybos reikalams. Autorius savo “Žodyje Skaitytojui” sako, kad: “Iš Lietuvos statuto galima giliaus pamatyti gyvatą savų protėvių negu iš daugelio istorijos knygų, kuriose gyvenimas nupiešiamas esti vos paviršutiniškai”. Ir taip “Žodį” baigia:
“Eik knygelė į Lietuvių surukusias grinteles ir meski spindulį šviesos į tautos praeitį. Gal vienas ar kitas, perskaitęs tave, labiau pamylės tėvynę, ir pradėjęs tyrinėti praeitį, atskleis tautiečiams lapus pamokymo, kaip, pažinę praeitį, galime išvengti klaidų besiirdami į nežinomą ateitį. O, kad toji ateitis Lietuvių nuvargusiai tautai bent laimę, šviesą, laisvę pagamintų . .
Tadas Čackis, gimęs 1766 m. istorinėje Lietuvoje, 1783 m. raitos vėliavos rotmistras, mokytas ir į mokslą linkęs vyras, po permainingo veiklaus gyvenimo, susirinko gausią biblioteką ir 1800-1801 m. išspausdino veikalą apie Lietuvos ir Lenkijos įstatymų “dvasią”. Knygoje patalpino ir 1529 m. Lietuvos statuto tekstą. Tuo būdu jam priklauso garbė pradininko nagrinėti Lietuvos teisę. Dr. J. Šliupas verčia iš Čackio darbo ne ištisai, o tik pasirinktinai, sutrauktai. Nevengia duoti Čackio gausių komentarų. Nuo savęs Šliupas, kaip medikas, nedaug teduoda. Bet probėkšmais supažindina, maždaug 150 puslapiuose, su visu Lietuvos Statutu ir Čackio komentarais. Už tą darbą dr. J. Šliupas mūsų universiteto buvo pakeltas garbės daktaru. Jam priklauso ir lietuvių karių dėkingumas. Dr. Šliupo darbo mažytė dalis čia duodama daugiau su mūsų prieš 60 metų kalba ir karine terminija susipažinti, o vyresnio amžiaus skaitytojams gal prisiminti. Juo labiau, kad tokios knygos čia yra retos. Mūsų teisininkai ir kariai iki šiol visai mažai ištyrė, vieni senovės Lietuvos teisę, o kiti — senovės karybą.
Lietuvos Statutas, mūsų valstybės kūrinys, padėjo išsilaikyti po Liublino unijos lietuviškam valstybingumui ir pats išsilaikė žymiai ilgiau negu pati valstybė. Dingo valdovai, ministeriai, etmonai, kariuomenė, išnyko teismai, valstybinių sienų pėdsakai. O kai kuriuose kraštuose, net toli už etninės Lietuvos ribų, kur nors paliai, pav., Černigovą, nors Lietuvos Statuto galiojimas — veikimas caro buvo sustabdytas 1841 m., vienok jo kai kurie nuostatai įėję į Rusų imperijos kelių dešimčių tomų sąvadą, liko galioje iki pat bolševikinės 1917 m. revoliucijos. O yra ir tokių nuostatų, kurie per daugelį metų taip įaugo į lietuvio teisinę sąmonę, kad yra išsilaikę ir laikosi tarp mūsų papročių ar tradicijų pavidale, iki šių dienų, net šiame svetimame žemyne.
Toliau duodu įdomesnius “artikulus” iš dr. J. Šliupo Lt. STTTo I-jo Perskyrimo ir kariams įdomų II-rą skyrių, kuris, kaip turįs valstybei ypatingos reikšmės, eina tuojau po I-o skyriaus, sudarančio lyg ir krašto konstituciją. Dr. Šliupo kalba įdomi; jam pačiam reikėjo daugely sričių ledus laužti, kurti. Kalbos neliečiu.
I-jo perskyrimo artikulai:I. Prižada viešpataujantys visas tiesas ir privilegijas, senių-prosenių suteiktas, užlaikyti. 2. Nieks neturi būti baustas be atrodymų, duodančių pilningą persitikrinimą apie padarytą prasikaltimą. 3. Vaikai, nežinanti apie prasižengimą tėvo, neturi būti baudžiami (žmogiškiau, negu Sovietijoje). 6. Kreivoj antis pečvietę ar parašą viešpataujančio turi būti sudegintas. 8. Nieks neturi kęsti bausmę už svetimas vainas (kaltes). 10. Visi, taip šalyje gyvenantieji, kaip ir atvykusieji svetimžemiai, tuomi vienu statutu turi būti sudijami. Įstatymai yra visatini, visokeriopos luomos žmones turi lygiai po jais būti be jokio išskyrimo. 22. Šlėktos pavaldiniai neturi viešpataujančiam atlikinėti pavynaščių, apart taisymo kelių ir senų pilių. 23. Kas nors nusprendimo viešpataujančio (teismo) nepakluso, turi sėdėti bokšte šešetą savaičių ir dvyliką rublių grašių užmokės.
Perskyrimas II: apie kariškus dalykus.
Artikulai:
1. Kas-nors yra subrendusiame amžiuje, turi stoti asbiškai į kariškas išrangas po vada viešpataujančio arba hetmano pagal reikalą ir nutarimą, koks tuomet bus. Tiktai iš karališkų lobių neturi būti išrengimas duodamas. Žirgas, ant kurio raitelis sėdi, turi vertėti keturias kapas grašių. Apšarvotas turi būti toks raitelis, išsiųstas į kelionę (žygį. S. D.) pancieriumi (šarvu), šeimų, jiešmu, vėluku, skydą ir kardu. Tas įstatymas turi patekti per dešimtį metų, po kam kiekvienas pagal savo pagabumą tarnauti turi.
2. Atėjus staigiam reikalui, visi valstiečiai (piliečiai. S. D.) ir pavaldiniai (baudžiauninkai? S. D.) turi eiti ginti šalį.
3. Kiekvienas turi būti mūšyje, perėjimuose (žygiuose. S. D.) ir stovykloje po savo vėliava.
4. Dvasiškiejie laikanti lobius pagal senus įstatymus, iš žemiškų lobių jų laikomų, kalti yra asabišką tarnystę. Vienok užlaiko viešpataujantis sau laisvę, tokias ypatas atliuosuoti nuo tokios sunkenybės.
5. Iki nepasibaigs kelionė (Karas, žygis, S. D.) iktolaik neleista važiuoti namon. Kas nebus kelionėj arba prieš jos pasibaigimą išvažiuos namon, netenka garbės ir lobių. Užsirašant į sąrašą arba rejestrą, plaukas arklio ir žymės turi būti išreikšti.
6. Jeigu kas, sirgdamas, negalėtų būti kariškoje kelionėje, turi prieš hetmaną išsiteisinti, o tas leis duoti atstovą. O jeigu ligos į patalą paguldytas iš namų negalėtų išvažiuoti, turi paliudytas būti pavieto vėliavnešio ir dviejų šlėktų.
7. Hetmanas visatiname ištraukime į karę turi apsvarstyti pagal savo nuomonę, kada sūnus gali atstovauti tėvą visatinoje išrangoje.
8. Kas nestos ant paskirtos dienos, neturi būti priimtas į rejestrą. Hetmanui po atsakymo už visokeriopas blėdis, neleista atkakančius vėlai į rejestrą kareivių priiminėti.
9. Surašant arklius, leista nuo kiekvieno imti po pusę grašio.
10. Už paleidimą kareivių nieko neimti. Lyginai išsiųstieji nuo karaliaus paleidimui kariuomenės nieko neims, po bausme dvigubo sugrąžinimo pinigų ir dvylikos rublių grašių.
11. Vėliavnešiams neleista atleidinėti kareivių paskirtų kelionei.
12. Kas nors išliuosuoja nuo kariuomenės be leidimo karaliaus ar hetmono, turi skaitytiesi už neesantį.
13. Kas-nors ant sargybos pastatytas, netesės savo pareigai, o iš to kils blėdis, — netenka kaklo ir garbės.
14. Jeigu kas gynimui pilies pasiųstas nenukaktų, arba iki paskirtam laikui neužtruktų, netenka lobių; o jeigu iš to blėdis išeitų, kaklu turi būti nubaustas.
15. Jeigu kas kariškoje išrangoje ką varu paimtų, skaudžiai bus baustas.
16. Mitalą sau ir arkliui imti leista pagal taksą prie hetmaniškų žvalgytojų; namus malkoms ardyti smarkiai draudžiama; patrauktinis kareivis, gaunantis tam tikrą mokestį, lyginai mokėti turi už maistą pagal taksą.
17. Kareiviai ir kariuomenė turi būti mokinami visatinai ir neatbūtinai kiekvieno kareivio žiniai.
Antram statute pridėta:
1. Viešpataujantys nepaliuosuos nieko nuo asabiškos tarnystos, nei įsakymais žodžiu, nei per gromatas; tuomi mažiau hetmonams leista davinėti tokius paliuosavimus. Urėdininkai tiktai pagal seną paprotį paliuosuoti, duos savo vieton gabius atstovus. Tie gi atstovai turi būti žmonės vertingi; nebus imami iš žmonių tokių, kurie nėra lygūs.
2. Patrauktiniu nebus čigonas, ne jeib koks žmogus, kurio garbė arba pasielgimas yra nužvelgime. Duodantis tokius turi būti atsakyme (t. b. patrauktas atsakomybėn).
3. Išsiųsti į kariuomenę žvalgi nuo karaliaus klausomi turi būti.
4. Pavieto veliavnešis bus apsigyvenęs tame paviete, kurio yra urėdninku, nuominuotas bus per viešpataujantį. Eilėj laikyti turi vėliavą, sėdęs ant gero žirgo su antkakčiu ir šarvuose, o vėliavos bus davinėjamos iš yždo viešpataujančio.
5. Pirmu kartu iš mūšio pabėgantis turi būti skaitomas netikusiu tarnauti tėvynei ir netenka lobių. Antru kartu taip nusikalstantis, gyvasties privalo netekti.
6. Paskolinantis arklį ar šarvą kitam kareiviui, pasiantrinant kaltei, netenka kaklo.
7. Veliavnešis turi paskirti vietą susirinkimui pavietininkų, rejestrą jų surašys, ir trauks pas kaštelioną, o su juomi pas vaivadą. Tas pridabos traukiančius, kad niekam blėdies nedarytų, viską už pinigus pirktų, o kad įsakymus karaliaus ir hetmano išpildytų.
8. Kas turi įvairiuose pavietuose lobius, pats su savo lydėtojais stoti turi, kur turi daugiau lobių.
9. Veliavnešis pavelyjantis kam pasilikti namie arba nepranešantis hetmanui, netenka vėliavnešystės.
10. Paskirtiejie į karišką kelionę, ir laike taikos privalo atlikinėti sargybą.
11. Kas už pinigus į karišką tarnystą pasidavė, piniginiame tunte turi pasilikti, o iš vardų arba lobių bus atstovai.
12. Svetimos kariuomenės viešpataujantis į Lietuvą neįvezdins, jei bent su leidimu senato, o įvesdinta kariuomenė taip stovyklose, kaip perėjimuose turi pasielgti kaip lietuviškoji kariuomenė.
13. Pagal karališkas gromatas, vaivadijos turi atlikti muštras ir parodavojimus.
14. Kariuomenė neturi toliaus stovėti kaip ant mylios viso atolumo nuo hetmano.
Seka mano darytas vertimas Lietuvos statuto II-jo ištiso skyriaus (1529 m.). Šis skyrius užvardintas OB OBORONE ZEMSKOE, atseit — “Apie žemės (ar žemišką) gynybą”. Tai yra DLK-jos to meto karo prievolės įstatymas. Kitose vietose žemės gynyba- dar vadinama valdovo — “gaspadoriaus”, ar karo, ar vėl bajoriška tarnyba. Vertimą parūpinau pagal statuto tekstą, suredaguotą mūsų istoriko teisin. prof. K. Jablonskio, Lietuvos (okup.) mokslų akademijos nario (jau mirusio). Jo darbą išleido 1960 metais Minske Gudų mokslo akademijos leidykla (254 psl.). Duodu KARIUI tik trumputį Il-ą skyrių, kurio ypač pradžia leidžia suprasti tuometinę mūsų valstybės krašto apsaugą.
1926 m. statuto II-jo skyriaus pirmas “artikulas”, pabrėžiu, užfiksavo ne ką nors naujo, tuo laiku specialiau sukurto, sugalvoto. Ne, statutas nusakė, kaip tada buvo įprasta, tą sistemą, tą tvarką, kuri jau prieš tai amžių bėgyje buvo nusistovėjusi. Pagrindiniai bruožai gynybos organizacijos be abejo tie patys buvo nusistovėję jau XIV šimtmetyje. Ir užfiksavo kaip tik laiku. Nes, suartėjus su lenkais, mūsų gynybos sistema pradėjo keistis gan greitu tempu: panašėti į sąjungininkų lenkų karinę santvarką. Tas jau žymu, netrukus priimtuose, 1566 m. ir 1588 m. statutuose. Deja, daugeliu atžvilgių keitėsi į blogąją pusę. Mūsų sistemos geru svarbiu požymiu yra tas, kad tiksliai, skaičiais, nustatė žemininkams — bajorams ir didikams karo prievolę ir jos dydį: kiek karių, kiek žirgų, kokie ginklai ir pan. Laikas nuo laiko, tas buvo tikrinama, inspektuojama, surašoma (bandomoji mobilizacija). Bet jau pats 1529 m. statutas nustato: norma veiks tik 10 metų. Po to laiko “kiekvienas prievolę atliks kiek išgali geriau”. O tokia laisva nuožiūra veikė nuo amžių Lenkijoje. Kaip kas norėjo, taip tęsėjo. Tai jau panašu, kaip palikti mokesčių mokėtojui pačiam laisvai nuspręsti, kiek jis mokės. O gal ir visai nemokės? Tokia lenkiška laisvė “valnastis” per lenkų šlėktas skverbėsi ir į Lietuvos didikus, bei bajorus.
Statute yra jau žymių ir kitų artėjančių stambių permainų gynyboje. Jau minimi “piniginiai žmonės”, atseit samdomieji kariai. Nes natūralus ūkis transformavosi pamažu į piniginį ūkį. Jau Vytautas D. krašte pabėrė daug “pinigėlių” ir, išimties keliu, Žalgirio mūšy dalyvavo samdyti čekai.
1529 metų Lietuvos Statutas II skyrius apie valstybės gynybą— krašto apsaugą
Apie žemės (valstybės) gynybą
A 1. Kiekvienas privalo kariškai tarnauti
Sutikus mūsų Tarybos visiems ponams ir visiems valdiniams, nustatome, kad kiekvienas kunigaikštis, ir ponas, ir bajoras, ir našlė, o taipogi kiekvienas našlaitis, ar pasiekęs brandos metų, suaugęs ar ne, ir kiekvienas kitoks žmogus suaugęs ir turįs žemės valdas — dvarą privalo, kai atsiras reikalas, su mumis ir su mūsų įpėdiniais, ar prie mūsų etmonų kariškai tarnauti ir karo tarnybai parengti tiek vyrų, kiek tuo laiku valstybiniu nutarimu bus pripažinta reikalinga atitinkamam skaičiui žmonių, kaip otčičių taip ir nelaisvų ir lygiai nuo paveldėto, išsitarnauto ar pirkto dvaro (išimtis — tai mūsų, jam įkeistas dvaras) prisilaikant tuo metu priimto nutarimo — parėdymo.
Jeigu kaslaikytų įkaitu mūsų dvarą, tai jis privalės iš mūsų žmonių parengti karo tarnybai berną, kuris turi būti ant gero, ne mažiau kaip keturias kapas grašių kainuojančio, žirgo ir kad bernas turėtų šarvą, šalmą, kardą, skydą ir jietį su vėluku. O jeigu kuris bajoras ar miestietis savo dvare neturi tiek vyrų, kiek būvi nurodyta nutarime, — tai pats turi joti ir tarnauti pagal savo dvaro vertę. O kas neturi nei vieno vyro, atsitikus ūmam neatidėliotinam būtinumui, pats privalo vykti, kaip išgali, ar kaip bus mūsų, didžiojo kunigaikščio, rašte nustatyta. Ir turi asmeniškai atvykti į nurodytą vietą ir metą ir stoti apžiūron ir įsirašyti pas mūsų etmoną, ar mūsų įpėdinių etmoną, tą dieną, kuri bus mūsų ar mūsų etmonų, tai dienai ir tam įsirašymui nustatyta ir paskelbta. O jeigu keli broliai dar neišsiskyrę, —tada vienas jų, daugiausiai tinkąs, turi nešti karo tarnybą, nuo jų bendro dvaro, tokiu pat būdu, kaip augščiau nustatyta.
Šitą karinį nutarimą mūsų valdiniai turi vykdyti dešimties metų bėgyje; o dešimčiai metų praslinkus; privalo tarnauti karo tarnybą pagal didžiausią savo galimumą, kaip kad ir prieš tai tarnaudavo.
Taipgi norime ir nustatome, kad visi miestelėnai ir mūsų pavaldiniai, priešui užpuolus, kovotų podraug su kitais mūsų žemininkais ar, mums sutikus, aprūpintų vyrus karan.
O jeigukas nors iš augščiau paminėtųjų neprisistatytų karo tarnybon, ar, atvažiavęs laiku, neįsirašytų, ar, nors ir įsirašęs, bet nesulauktų apžiūros, ar, nors ir apžiūrėtas — įrikiuotas, be etmono leidimo išvyktų, — tas praranda savo dvarą lygiai taip, lyg ir nebuvo kariavęs; o tai bus palikta valdovo nuožiūrai ir malonei.
A 2. (Kad)Visi turi stoti ir rikiuotis po savo pavieto vėliava
Norime irtaipgi žiauriai įsakome, kad visi mūsų valdiniai, kurie privalo kariškai tarnauti, asmeniškai atvyktų ir stotų apžiūron — rikiuotėn, ne kurioje kitoje vietoje, o vien tik po vėliava to pavieto, kuriame gyvena: jei nebus etmono ypatingo įsakymo. O jeigu kuris iš jų tarnautų pas bet kurį mūsų tarybos poną, ar urėdą, ar nors pas ką kitą, — tas privalės savo vietą pas savo darbdavį užimti kuo nors kitu, kuris neprivalo kare tarnauti, o jokiu būdu neturi apleisti, ar pavėluoti stoti po savo pavieto vėliava po grasa nustoti savo dvaro.
O tie mūsų valdiniai, kurie turi savo įvairius dvarus keliuose kituose pavietuose, turi stoti su savo sėbrais - poetais nuo pirktų, išsitarnautų, paveldėtų ir savo žmonos dvarų, tame paviete, kuriame randasi jo pagrindinis paveldėtas dvaras.
O tiekunigaikščių ir ponų tarnai, kurie yra gavę nuo kunigaikščių ir ponų laikymui, o vėl, kitus dvarus yra paėmę iš didžiojo kunigaikščio įkaito keliu, — kai atsiras būtinumas, privalo palikus savo šeimininką, rikiuotis po vėliava to pavieto, kuriame randasi dvarai, paimti įkeitimo keliu nuo valdovo. O jeigu kas nenorėtų stoti po vėliava pavieto, prie kurio priklauso jo laikomas įkaitu dvaras, tada tas nustoja dvaro didžiojo kunigaikščio naudai.
A 3. Dvasiškiai, nuo užpirktų ar įkaitu paimtų dvarų, turi patys asmeniškai vykti valdovo tarnybon
Taipogi jeigu kas dvasiškių laikytų įkeistą ar įpirktą dvarą, tai privalės pagal mūsų nuosprendį nuo tokio dvaro asmeniškai vykti į mūsų didžiojo kunigaikščio ir žemės tarnybą. Jeigu gi kas nors dvasiškių turėtų nuo protėvio paveldėtą dvarą, tai nuo tokio paveldėtinio dvaro turės mūsų žemės tarnybai parūpinti vyrus, o jų pačių personos priklausys nuo mūsų valdovinės malonės.
A 4. Kiekvienas po įrikiavimo privalo valdovui ar etmonui tarnauti tame pačiame dalinyje.
Taipogi nustatome, kad kiekvienas mūsų valdinys, augščiau aprašytu įpročiu apžiūrėtas, įsirašęs ir įsirikiavęs, turi su tais pačiais žirgais ir su ta pačia apranga, su kuria buvo apžiūros metu prie mūsų pačių ir prie mūsų įpėdinių, o taipogi prie mūsų žemės, ar kitokių etmonų, mūs pačių ar mūsų įpėdinių skirtų, — privalės nešti karo tarnybą tais pačiais žirgais; neturės teisės iš žygio išsiųsti atgal nei aprangos, nei savo tarnų, su kuriais buvo įrikiuotas, iki mūsų kariaunos visiško paleidimo.
O jeigukuris mūsų valdinių išdrįstų padaryti priešingai šiam nuostatui, — tai, jei jis valdo žemę, — nustoja dvaro, lyg ir nebūtų kare buvęs. O jeigu kas taip padarytų paėmęs už tai pinigus, o nebūtų žemvaldys, — kiekvienas toks praranda savo garbę (gerą vardą), lyg kad
iš mūšiavietės būtų pabėgęs. Žirgą užrašant turi būti nurodomas jo plaukas, o jo žymuo turi būti rejestre nubraižytas.
To paties pavieto vyrai turi stovyklauti prie jų pavieto karužo, toje pačioje vietoje, o stovyklauti skyriumi nedera.
A 5. Kurie dėl savo negalavimo neįstengia karan joti, tie apie tai turi pareikšti etmonui.
Jeigu kastikrai būtų sunegalavęs ir todėl netiktų mūsų žemės tarnybai ir jei tas paliegėlis neturėtų karui tinkamo sūnaus, arba jei tas sūnus tarnautų prie mūsų dvaro, arba jei būtų nuo tėvo ūkiškai atskirtas, — tada toks silpnasveikatis turi liepti save vežti pas etmoną ir apreikšti savo ligą. Jeigu etmonas pripažins, kad anas sergantis netinka dėl ligos karo tarnybai, tai tam metui turi jį atleisti nuo tarnybos, o anas privalo savo vietoje išrengti karan, iš savo dvaro, savo tarnus augščiau aprašytu įpročiu, o mūsų žemės etmonas savo raštu paliudys. O jeigu paliegėlis negalėtų nuvykti pas mūsų etmoną, tai turi pranešti urėdui, karužui ir dviem žemininkams, kurie turės savo garbe ir sąžine paliudyti etmonui, kad tikrai yra sergąs. Bet jeigu karužas apie aną praneštų kad sergąs, o anas būtų sveikas, ir tai būtų tinkamu būdu teisme įrodyta, — tada anas karužas nustoja savo dvaro.
A 6. Jeigu kas turi sūnų, galintį pavaduoti tėvą karo tarnyboje, tai turi jį parodyti etmonui — nustatyti, ar tinka tėvo vieton
Jeigu kasbūtų sveikas ir turėtų dar neatskirtą sūnų, kuris prie didžiojo kunigaikščio dvaro netarnauja, o jau būtų vyresnio kaip 17 metų amžiaus, tai toks sūnus gali karan joti tėvo vietoje; ir tėvas turi pats su tuo sūnumi važiuoti pas mūsų etmoną. O jeigu etmonas pamatytų, kad tas sūnus tinka karo tarnybai, tada sūnus turi kariauti už tėvą ir tame dalinyje, kuriame jo tėvas turėtų tarnauti. Bet jeigu anas sūnus etmonui pasirodytų nevisai tinkąs, — tai pats tėvas turi karan vykti.
A7. Jeigu kas skirtu laiku karo tarnybon atvykti užtruktų ir be jokios rimtos priežasties laiku neatvažiuotų
Taipogi nustatom: jeigu kas be jokios tam pateisinamos priežasties pavėluotų atvykti karo tarnybon mūsų nustatytu laiku, ir tai mūsų etmonai neprivalo įtraukti tokių į savo rejestrus ir neturi imti nuo jų dovanų po grėsme nustoti mūsų malonės ir neturi nuo mūsų slėpti tokių nusikaltėlių, kad jie būtų nubausti pagal mūsų
Lietuvos Statuto III laidos titulinis puslapis
žemės nutarimą, idant ateityje būtų stropesni mūsų tarnybos ir valstybės gynybos atžvilgiu. O jeigu etmonas, neatsižvelgiant mūsų įsakymo, tokius neklusnius įtraukinėtų į savo rejestrus, ir kai kas vėliau tuo remtųsi, o iš to, mums ir mūsų valdiniams įvyktų nuo priešo žala, tai visus tuos nuostolius išreikalausime iš paties etmono.
A 8. Etmonai, kariuomenės surašymo metu, neturi savo raštininkams įsakyti imti daugiau, kaip pusgrašį nuo žirgo, o paleidžiant kariuomenę— nieko neturi imti
Taipogi nustatoma, kad mūsų etmonai, surašinėdami kariuomenę, neįsakinėtų savo raštininkams už darbą imti daugiau, kaip po pusę grašio nuo žirgo, ir tik tuo metu, kai mūsų kariuomenė sutelkiama. O kai mūsų kariuomenė turi būti paleista, ar tai įvyktų mieste, ar lauke, ar priešo žemėje, kur jau nebūtų žemės tarnybos reikalo, — tada etmonas nuo jų neprivalo nieko imti, o turi laisvai paleisti.
A 9. Apie tuos, kurie bus siunčiami kaip užtvarų vyresnieji
Taipgi įsakome: tie, kurie mūsų patvarkymu, ar mūsų etmonų parėdymu, būtų nusiųsti užtvarų vyresniaisiais, kai, pasibaigus mūsų tarnybai, atleidinės vyrus, — nieko nuo jų neimtų. O jeigu kas pasielgtų priešingai šiam mūsų nuostatui, — tada turės tam, iš kurio ką nors bus paėmęs, dvigubai grąžinti, o mums pabaudos užmokėti dvylika rublių grašių. Ir nuo kiek asmenų bus paėmęs, tiek kartų privalės sumokėti po dvylika rublių grašių.
A 10. Karužai neturi palikinėti žemininkų namie, nei juos visai po apžiūros atleisti
Taipgi įsakome mūsų karužams, kad iš jų nei vienas nedrįstų palikti žemvaldį namie, o taipgi, po apžiūros ir surašymo įrašytąjį be etmono leidimo atleisti. O jeigu bet kuris jų paliktų namie žemvaldį, ar kuris žemininkas pats pasiliktų, o karužas nuo etmono tai nuslėptų ar po surašymo ir apžiūros atleistų ir tas būtų įrodyta, — tai toks karužas praranda karužo urėdą ir nustoja savo dvaro, kuris tenka mums, didžiajam kunigaikščiui.
A 11. Niekas be etmono žinios neprivalo pasišalinti iš karo
Taipgi norime ir nustatome, kad niekas iš karo tarnybą privalančių nešti, be mūsų žinios ir mūsų etmono ypatingo leidimo, nedrįstų pasitraukti iš karo iki to meto, kol visa mūsų ir mūsų tarybos kariuomenė nebus paleista; priešingu atveju praranda savo dvarą, lyg kad visai nebūtų buvęs kare.
A 12. Kas karo sargybose nebūtų pakankamai budrus
Jei kasmūsų valdinių būtų mūsų, ar mūsų etmono, pasiųstas sargybon prieš mūsų priešą ir tas pasiųstasis, dėl savo nerūpestingumo, priešo nepastebėtų, ar nestovėtų toje vietoje, į kurią buvo pasiųstas, ar visai tą vietą apleistų, nesulaukęs pamainos meto, ir iš to mus ar mūsų kariuomenę nuo priešo ištiktų nuostolis žmonėmis ar karo žirgais, tada toks nustoja dvaro ir pasmerkiamas miriop.
A 13. Apie tą, kuris pasiųstas įgulon, kad ten laiku atvyktų, tačiau nurodytu laiku tenai nebus
Taipgi nustatome: jei mes asmeniškai, ar mūsų tarybos ponai, nusiųstų ką nors pilies įgulon ar užtvaron, nustačius jam ton pilin atvykimo laiką, o jis, dėl savo apsileidimo, tenai laiku nepribūtų, o mūsų priešai tuo metu pilį apgultų ir jeigu viskas pasibaigtų nors ir laimingai ir priešai žalos nepridarytų, tai ir tada tas, kuris laiku neatvažiavo, praranda savo lobius, kurie tenka mums, didžiajam kunigaikščiui. O jeigu, Dieve nedaleisk, priešai tuo metu tai tvirtovei padaro žalos, tada tas, kuris pavėlavo laiku pasirodyti, praranda turtus ir baudžiamas mirtimi.
A 14. Būdamas karo tarnyboje niekas negali užpuldinėti bajorų namų ir svirnų
Taipgi nustatome: jei bet kuris šlėkta, būdamas karo tarnyboje, užpultų namą, ar klojimą, ar svirną kito bajoro, ar žygiuodamas karan, pakelyje plėšikautų ir būtų įrodyta, kad jo plėšikauta, ar padaryta žalos, tada tiek sykių, kiek jis buvo užpuldinėjęs namus, ar svirnus, ar prie kelio plėšikavęs, už kiekvieną užpuolį, ar plėšimą ant kelio, jis turi sumokėti baudą už “gvoltą” (smurtą).
A 15. O jei karo žygyje kam nepakaktų skirto maisto ir pašaro pačiam ar jo žirgams
Jei kam,karo tarnyboje būnant, neužtektų ir pačiam maisto ar jo žirgams, tada tas etmono leidimu ir su jo vižu (palydovu, liudininku), gali kur nors nuvažiuoti, ar nueiti ir pasiimti reikalingus produktus sau ir žirgams; o už tą turi užmokėti nustatytą kainą. Gi malkų gali imti ten, kur stovyklauja; bet negalima namų deginti, ardyti ar tvoras kūrenti, kūdrose žūklauti, nuleidinėti tvenkinius, nutrypti ir nuganyti žiemkenčius ir vasarojų. O jeigu kas tokią žalą padarytų, tokį ponas etmonas privalo retežiais sukaustyti; gi, be to, kaltininkas turi atlyginti padarytą nuostolį ir už gvoltą sumokėti baudą.
O jeigu kas, kare būdamas, užpultų kito, ar gurguolę, ar stovyklą, ir sužeistų ar smogtų kam nors, toks prievartautojas baudžiamas mirtim.
A. A.
