LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA
V. Algirdo užkariavimai
ALGIRDAS BUDRECKIS
(Pradžia 1968 m. KARYS Nr. 5)
Paėmęs Kijevo žemę savo valdžion, Algirdas rūpinosi atgaivinti Kijevo metropoliją, ir jam pavyko Kijevą vėl padaryti rusinu žemių, priklausiusių Lietuvai, religiniu centru, nepriklausančiu nuo Maskvos valstybėje, Vladimire, gyvenančio stačiatikių metropolito. Konstantinopolio patriarchas, kaip vyriausia stačiatikių-pravoslavų galva, Kijevo metropolitu įšventino Romaną, kuris titulavosi Kijevo ir visos Rusios metropolitu.
Podolė.Podolės plotai buvo patekę į totorių jungą 1240-60 m. Kai Algirdas sumušė totorių kariuomenę ties Mėlynaisiais vandenimis, tai jis atėmė ir Podolę iš totorių. Jis atidavė Podolę valdyti savo brolio Karijoto sūnums Aleksandrui, Jurgiui ir Konstantinui.
Karijotas Gediminaitis buvo tėvo pavestas valdyti Naugarduką ir Volkoviską 1330 m. Jis priėmė pravoslavų tikėjimą ir gavo Mykolo vardą. Karijotas turėjo gausią šeimą. Iš kronikų žinome, kad jo sūnūs buvo: Jurgis, Aleksandras, Konstantinas, Teodoras, Simanas, Eikša, Dimitras, Vosylius, Levas, Glėbas ir Borisas. Karijotas kurį laiką Algirdo valdymo metu liko Naugarduke ir turėjo didelės įtakos Algirdo rūmams, palaikydamas artimus ryšius su Didžiuoju kunigaikščiu. Matyt, kad jis taip artimai nesugyveno su kitu broliu — Liubartu, nes jam mirus 1362 m., Liubartas jo sūnus išstūmė iš Naugarduko. Algirdas ir Kęstutis pasidalino Naugarduko žemes. O Liubartas iš Karijotaičių atėmė Vladimirą ir Chelmą.
Visvien, Algirdas pasitikėjo Karijotaičiams ir, kai 1363 m. vykdė žygį prieš totorius prie Horyno, Slučo ir Bogo, jiems pavedė užkariauti Podolės Kamenecą. Karijotaičiai valdė Podolę Algirdo vardu. Sena santvarka buvo palikta. Kadangi totoriai nebuvo leidę podoliečiams statyti tvirtovių ir kadangi Karijotaičiams dar teko su totoriais kovoti, jie ėmė statyti pilis ir steigti bei tvirtinti miestus (kaip antai: Smotričą, Bakotą, Podolės Kamenecą, Skalą, Braclavą, Sokolecą, Vinicą ir kt.). Podolės plotai buvo retai apgyvendinti, tat, Karijotaičiai kvietė vienuolius bei kolonistus. Dėl jų pastangų Karijotaičiai Podolės tradicijoje išliko kultūrnešiais ir dykumų civilizatoriais. Vietos aplinkybių verčiami, Aleksandras, Jurgis ir Konstantinas kartais savarankiškai palaikydavo ryšius su totoriais ir nevisada likdavo ištikimi Lietuvai.
Aleksandras Karijotaitis susiartino su Lenkijos karalium Kazimieru Didžiuoju. Kai tarp Liubarto ir Lenkijos Kazimiero ėjo karas dėl Haličo ir Valuinės žemių, Aleksandras ir jo broliai palaikė Lenkijos pusę. Atėmus 1366 m. iš Liubarto Vladimirą Valuinėje, Kazimieras pavedė jį valdyti Aleksandrui. 1370 m., pasinaudoję Aleksandro nebuvimu Vladimire, Liubartas ir Kęstutis jį atsiėmė. Aleksandras po šio įvykio grįžo į Podolę. 1377 m., kai Vengrijos ir Lenkijos karalius Liudvikas puolė Liubarto valdomą Valuinę, Aleksandras veikė iš vieno su savo dėde Liubartu prieš lenkus ir vengrus.
Liubarto kovos išsilaikyti Valuinėje.Dar tėvui gyvam esant, Liubartas Gediminaitis gavo Lucką iš paskutinio Vladimiro kunigaikščio Andriaus, kurio dukterį Bučą Liubartas buvo vedęs dar 1322 m. Paveldėjimo teises į Valuinę Liubartui pripažino ne tik uošvis, bet ir jo brolis Levas, kuris drauge su Andriumi žuvo 1323 m.
Kai lenkų karalienė Aldona mirė 1339 m., netrukus prasidėjo ilgos lenkų ir lietuvių kovos dėl Haličo ir Valuinės žemių. Dar 1324 m., išmirus paskutiniems Haličo ir Valuinės kunigaikščiams Romanaičiams, Haliče įsiviešpatavo mozūrų kunigaikščio Traidenio sūnus Boleslavas, priėmęs Jurgio II vardą. 1331 m. Boleslavas-Jurgis vedė Gedimino dukterį Auką. Nors lietuviai jau ir anksčiau reiškė pretenzijų į Haličo ir Valuinės žemes, Boleslavas-Jurgis valdęs Haličą, ir Liubartas, valdęs Valuinę, sugyveno taikingai. Liubartas dėl savo svainystės ryšių su senaisiais Haličo ir Valuinės kungaikščiais ir su Boleslovu Jurgiu buvo laikomas natūraliu ir teisėtu Boleslovo Jurgio įpėdiniu Haliče.
