LIETUVIŠKOJI EKSPANSIJA
IV. Gedimino viešpatavimas
ALGIRDAS BUDRECKIS
(Pradžia KARYS Nr. 5)
14. GEDIMINO VALSTYBĖ
Tiesiogiai Gediminui priklausė tik Augštaičiai, visos pietinės jotvingių žemės (Juodoji Rusia) ir artimos gudų sritys — Minskas, Polockas ir Vitebskas. Minskas Lietuvai priklausė jau 1318 m. 1326 metais Minsko kunigaikštis Vosylius buvo Gedimino pasiuntinys Didžiajame Naugarde. Šis faktas įrodo, kad Minskas priėmė Lietuvos valdžią. Vosylius greičiausiai buvo Riurikaitis, kadangi metraščiai mini, jog Vainius, Gedimino brolis kartu keliavo su Vosylium, o pastarasis neminimas, kaip Gedimino giminaitis.
Vainius valdė Polocką nuo 1326 metų. Polockas anksčiau priklausė Vyteniui, nes Polocko vyskupas jį traktavęs, kaip savo sūnų. Vilniaus soste sėdėjo pats Gediminas, o kitose kunigaikštijose — jo sūnūs.
Lietuvių ekspansijos į rytus ir į pietus aprašymas Gedimino laikais dar yra skurdus ir nepilnas. Kadangi Gedimino valstybė išsiplėtė gana plačiai, amžininkų šaltinių to fakto nutylėjimas yra keistas reiškinys. Tiksliai žinome, kad 1330 m. pravoslavų metropolito Teognosto autoritetas siekė Gedimino valstybės sienų, net kaikurios pravoslavų vyskupijos jau buvo Gedimino valdžioje. Tačiau ir Teognosto metraštyje yra trūkumų — metraštis neptiekia datų, kada Gediminas užėmė tas žemes.
Gediminas galutinai sujungė su Lietuva jotvingių kraštą, ligi tol priešų be atvangos niokojamą. Jis sąmoningai ėmė savo valdžion, arba savo globon rusinu žemes, kurių suverenais tuomet buvo Aukso Ordos chanai. Jis sugebėjo surasti taikingo sugyvenimo būdus su savo amžininku ir gabiu valstybininku, totorių valdovu Uzbeku, vienu iš trijų galingiausių ir žymiausių chanų Aukso Ordos istorijoje. Išvaduodamas rusinus iš totorių jungo, Gediminas buvo laikomas rusinu žemių geradariu. Rusinai juo lengviau priimdavo lietuvių valdžią, kad lietuviai nieko nekeisdavo vietos gyvenime. Tai buvo Gedimino sėkmingos politikos genialusis taškas — nekeisti nieko seno. Užimtose valdose, jei būdavo skiriamas koks nors naujas kunigaikštis lietuvis, tai ir jis netik nieko nekeisdavo, bet dar pats prisitaikydavo prie vietos sąlygų ir tikėjimo. Žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos tai buvo kenksmingas reiškinys lietuvių tautiniams interesams, nes nuėję valdyti rusų kraštus, daugelis Lietuvos kunigaikščių ir bajorų karžygių apsivedė su rusėm ir patys surusėjo.