PETRAS MATEKŪNAS
KOVOS SU RUSAIS BOLŠEVIKAIS
Neilgai teko rusams bolševikams šeimininkauti Zarasų apskrity. Visi Zarasų apskrities gyventojai jautė ir laukė dienos, kada jie bus išlaisvinti iš to “rojaus”, kuris visiems taip įkyrėjo. Kai tik Ukmergės rinktinė gegužės mėnesio antroje pusėje užėmė Kurklius, Anykščius, Adroniškius ir priartėjo prie Viešintų miestelio, o Panevėžio rinktinė užėmė Kupiškį ir artėjo prie Zarasų apskrities ribų, tuojau visų gyventojų nuotaika pagerėjo. Ypatingai tam buvo jautrūs dusetiškiai. Jie balandžio mėnesio pabaigoje išvaikė vietinę tarybą, miliciją ir išlaisvino iš kalėjimo, kuriuos tie buvo suėmę.
Panevėžio ir Ukmergės rinktinėms priartėjus prie Zarasų apskr. ribų, Dusetų, Salako ir kitų apylinkių jauni vyrai, tėvynės meilės vedami, vienas po kito perbėgdavo į lietuvių pusę ir įstodavo į lietuvių dalinius savanoriais. Vien tik iš Dusetų valsčiaus įstojo 76 savanoriai. Tik komunistai ir bolševikų šnipai lietuvių nelaukė, nes žinojo, kad už savo darbus gaus atitinkamą atpildą. Pakriaunio dvaras, kuriame įsikūrė karin. Glovackio štabas, jiems pasidarė pabaisa, nes po visas apylinkes sklido gandai, kad karo lauko teismas bolševikų šnipus šaudo vietoje, o buvusius tarybos pareigūnus baudžia rykštėmis, kiekvienam paskirdamas po šimtą ar daugiau, kurios išdėstomos dalimis savaitės laikotarpyje.
a) Kovos Panevėžio rinktinės bare
Prie Kupiškio sumušti bolševikai traukėsi Daugpilio link. Birželio 7 d. 2-jo pėst. pulko daliniai užėmė Kriaunų miestelį ir įsistiprino nuo Sartų ežero ligi Obelių. Dusetų miestelis dar buvo bolševikų rankose. Jis buvo “užimtas”, kaip pasakoja vietos gyventojai, birželio mėn. 8 d. vieno kareivio, atėjusio iš Pakriaunio dvaro. Jis “įsistiprino” viename klojime ir laukė, kaip jam buvo įsakyta, paramos. Kitą dieną į Dusetų miestelį atėjo antras kareivis. Surinkęs iš pirmojo kareivio žinias, per Sartų ežerą laiveliu perkeltas vienos lietuvaitės, pasiekė Pakriaunio dvarą. Po kelių dienų miestely jau buvo trys 2 p.p. pulko kareiviai, bet jie miestely nesirodė, nes vėjo malūnas dar buvo bolševikų žvalgų rankose.
Skaityti daugiau: NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS ZARASŲ APSKRITIES RIBOSE
(50 metų proga)
JONAS MIŠKINIS
1919 metais Lietuvos laisvės aukos buvo didžiausios. Nuo parako dangus dūmavo ir Lietuvos žemė granatų buvo sujaukta. Tai buvo Pirmojo Pasaulinio karo dovana, kuri Lietuvos gyventojams ne džiaugsmą, bet ašaras spaudė. Karui praūžus per Lietuvos žemę, atrodė, kad lygins laukus ir sės javus lietuviai ne sau, bet kitiems, kad tie būtų sotūs. Lyg atrodė, kad tiesime plentus, geležinkelius ir pilsime vieškelius kitiems, kad lengviau būtų svetimiesiems švaistytis po mūsų gimtąjį kraštą.
Bet, tarsi, milžinkapiai atsivėrė ir bočių kaulai apsivilko raumenimis. Ardytais keliais, šunkeliais, giriomis ir pelkynais slinko ir pavieniai ėjo ten, kur Tėvynės karo trimitas skambėjo . . . ir trimitas anos, Vytauto Didžiojo, garsiosios Lietuvos, kuri amžiais jau buvo migdoma. Jo garsan radosi visi tie, kuriuose atgimė milžinų dvasia. Tai savanoriai - kūrėjai ir nepriklausomos valstybės statytojai. Įvairių jų būta, kaip įvairūs yra kūrybos veikalai. Vieni atstovavo tautos smegenis, kiti raumenis ir plieną. Tačiau visus jungė vienas tikslas — didelė užduotis ir visiems vienodas dygliuotas kelias.
O kelias, kelias! Skausmu ir ašaromis nuklotas, vargais ir prakaitu nužymėtas. Nuo tėviškės slenksčio lydėjo savanorį motinos ir sesių ašaros, graudindamos pasiryžėlių širdis. Motinos ašara, nebaigta vaga ir neišvarytas pradalgis kėlė klausimą, ar galės kada nors savanoris nudžiovinti ašarą, tęsti nebaigtą darbą.
Daugeliui iš tėviškės, ypač iš Vilnijos krašto, teko bėgti slapčia, nes tėviškė buvo priešo okupuota. Ilga kelionė, nakvynė laukuose ar tamsiame miške sekino kovai reikalingas jėgas, o nuplyšęs batas drebino kojas, o nudėvėtas drabužis nešildė kūno. Retos eilės su netobulais ginklais, nepasisekimai, kritusiųjų ramybė ir sužeistųjų vaitojimai slopino pasiryžimo dvasią. Lietuvos didvyriai turėjo nugalėti ne tik fizines kliūtis, bet atsispirti ir dvasinėms pagundoms ir baidyklėms, lyg tas jaunuolis, jieškąs užburto kalno, užkeikto turto. Bet laisvės ilgesys, pasiryžimo dvasia, padėjo nugalėti kliūtis, pasiekti užburtąjį lobį — Tėvynės laisvę. Tiesa, ne visiems likimas buvo malonus. Daugeliui nebuvo lemta grįžti į tėviškės gimtuosius namus su pergalės vainiku, giedant džiaugsmo himną. Tik palinkęs kryžius, svyruojąs beržas ir siūbuojančios ant kapo gėlės, dieną ir naktį, kužda jų kaulams: garbė jums . . .
Skaityti daugiau: LIETUVOS SAVANORIŲ KELIAI
