RUDENĮ

V. Perminas

Be rekviem, be kunigų,
Be saliutavimų, be šūvių;
Į duobę įmetė šiaudų—
Ir įstūmė nežinion, kaip šunį. ..

Senutė tyliai poterius šnibždėjo,
Prie kapo draikėsi šiaudai;
Rasotą rytą jie blizgėjo
Kaip paauksoti mamos virbalai.

Krauju taškyti medžių lapai,
Lyg peteliškės išskėstais sparnais;
Apklojo jie nežinomojo kapą
Įvairių spalvų rudens dažais.

Šermukšniai, spanguolės raudonos
Mirgėjo lyg žiedai pavasarį; 
Apglėbus kapą drebulė geltona 
Numetė po krikštolinę ašarą. . .

Ir Tu, spalvuotasis ruduo,
Prašyk rūpestingąją Madoną
Pavasarį prie kapo, kur akmuo,
Kad pasodintų nors vienišą aguoną. ..

Margai spalvuotą rudens rytą
Vėjas, skerdžius ir Madona 
Atkels lapus tuos aptaškytus — 
Fanfarai gros, triumfuos aguona. .

Ir iš priespaudos lukšto kieto
Prisikels užmirštieji milžinai;
Ir generolui skirtuoju lafetu
Bus vežami jų palaikai. ..

NEPAMIRŠKIME KARIŲ - KANKINIŲ

M. KARAŠA

Lietuvių tauta Sibirą prisimena kaip tolimą kraštą, kuriame lietuvis patyrė daug vargo, skaudžių kentėjimų, nemažai ir gyvybių ten neteko. Juk nuo pirmojo lietuvių sukilimo 1861, iki šių dienų, lietuviai tebetremiami į Sibirą už tai, kad nori būti lietuviais, nori būti laisvi ir nepriklausomi.

Su jautriu susikaupimu ir įsijautimu laisvajame pasaulyje, mes lietuviai, viešai prisimename 1940 m. trėmimus. Atiduodame užtarnautą pagarbą žuvusiems ir nukankintiems dėl Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Šiame rašinyje noriu prisiminti ir priminti prieš penkiasdešimt metų Sibire įvykusį skaudų ir kruviną įvykį, tai I Sibiro Lietuvių Vytauto Didžiojo bataliono aštuonių karių nužudymą, 1919 metais, gruodžio mėn.8 d.

Nebuvau to įvykio liudininku, todėl apsistosiu tik prie vieno kario kankinio gyvenimo, būtent prie karininko Jono Eiduko. Mudviejų gyvenimo takai susibėgdavo nuo pat vaikystės, kurią praleidome tame pačiame gimtajame kaime. Taip pat kartu bridome į pradžios mokyklą gretimame kaime, kartu lankėme vidurinę mokyklą ir pagaliau, kartu kovojome su ginklu prieš komunistinę raudonąją armiją Sibiro platumose.

Karininkas Jonas Eidukas gimė 1893 m. (?) Paberžių km., Biržų apskr. ir valsč., vidutinio ūkininko keturių vaikų šeimoje. Nuo pat mažens Jonas turėjo sunkų gyvenimą. Tėvų ūkyje ištikęs gaisras sunaikino visus trobesius. Nebaigęs pradžios mokyklos, kuri per 1905 m. revoliuciją buvo uždaryta, Jonas išvyko į Rygą jieškoti uždarbio, kad pagelbėtų tėvams. Kepykloje dviračiu vežimėliu kiekvieną ankstyvą rytą išvežiodavo kepsnius krautuvėms. Laisvalaikiu mokėsi.

Skaityti daugiau: NEPAMIRŠKIME KARIŲ - KANKINIŲ

EUROPOS GYNYBA

B. B.

Ankstyvesniuose KARIO puslapiuose yra tilpę straipsnių Europos “išvadavimo” ir gynybos klausimais. Iš vienos pusės, komunistinis blokas vykdo manevrus kaip atmušti “imperialistų” užpuolimą ir kaip priešpuoliu išvalyti Europą nuo kolonistų; iš kitos pusės, stumdomo NATO rūpesniai, kaip sudaryti karinių jėgų pusiasvyrą, kad atlaikius “išvaduotojų” galimą ginkluotų jėgų spaudimą.

Augantis Vakarų valstybių ekonominis pajėgumas komunistų ekspansijos galimybes Europoje mažina.

1966 m. NATO pasitarimuose Briuselyje buvo prieita išvadų, kad nežiūrint didėjančio Sovietų pajėgumo, tikslai keičiasi — Sovietų pagrindinė agresija Europoje visai nedaleidžiama (amerikiečių nuomonė). Tačiau ši pavojinga išvada Vakarų sąjungininkus gali lengvai užmigdyti, ir pastangos išlaikyti fizinį jėgų balansą gali baigtis Sovietų naudai.

Neatsižvelgiant į nuomones, pagrindinis klausimas šiuo metu būtų, ar dabartinė NATO gynybos struktūra ir strateginės koncepcijos yra pakankamos apginti Europą. Įdomu būtų pažvelgti ar Prancūzijos išstojimas iš NATO susilpnino gynybos pajėgumą.

Kaip žinome, NATO karinė struktūra grindžiama nuostatais, patvirtintais 1952 m. Sąjungininkų karinių jėgų Europoje vyriausiojo štabo; šie nuostatai buvo sudaryti remiantis duomenimis, surinktais Vakarų žvalgybos, apie Sovietų karinį pajėgumą. Ano meto skaičiavimu, Sovietai galėtų sudaryti 160-176 divizijas, ir dar 50-60 divizijų suorganizuoti iš satelitų. Sąjungininkų buvo nuspręsta pastatyti prieš 90 divizijų, iš kurių 60 turėtų būti skirta centriniam frontui (šis skaičius niekad nebuvo pasiektas).

Skaityti daugiau: EUROPOS GYNYBA

Žmogus, kuris pradėjo II Pasaulinį karą

O. URBONAS

Hamburgo gatve eina žmogus. Nieko jame ypatingo, galėtų būti ir koks buhalteris, ar smulkus pirklys, vienu žodžiu, žmogus, kaip ir daugelis kitų. Jam 53 metai, atrodo jis stiprus ir sveikas. Ir jo pavardė nieko ypatingo nesako:    Naujeks (Naujokas?).

Tačiau britų istorikas Harold Reitlingeris kada tai rašėl kad “šio žmogaus memuarai būtų be gali naudingi istorikams”.

Ir štai, tie atsiminimai parašyti ir jau viešai pasirodė. Prasideda jie, tiesiog, napoleonišku sakiniu: “Esu žmogus, kuris pradėjo II Pasaulinį karą. Prieš 20 metų aš vadovavau operacijai, kuri davė Hitleriui pagrindą pulti Lenkiją”.

1939 m. rugpiūčio 8 d. hauptšturmfuereris Naujeks, ypatingai svarbiems uždaviniams agentas, buvo iššauktas I SS vyriausią štabą Berlyne. Apie tą 4 aukštų pastatą Prinz Albertstrasse 8, anais laikais žmonės tik paslapčiomis tekalbėjo ir tai tik apsižiūrėję, ar kas nors neklauso. Be minėto Naujekso į štabą buvo iššauktas geštapo šefas Muelleris ir kriminalinės policijos vadas Nebe. Priimti juos turėjo Reinhard Heydrichas, antrasis po Himlerio slaptosios policijos aparate.

Heydrichas tuojau perėjo prie reikalo: “Mano ponai, aš tik ką nuo Fuehrerio. Reikalas, apie kurį mes kalbėsim, yra labai jautrus. Dėl to, ne tik prašau, bet ir reikalauju, traktuoti jį kaip ypatingai slaptą dalyką ... Lenkijos puolimas paskirtas rugpiūčio mėnesio galui ir mūsų uždavinys yra įrodyti, kad puolančioji pusė yra Lenkija. Lenkijos parubežyje turi įvykti toks incidentas, kad ir bailiausiam vokiečiui pasirodytų aišku, kad toliau toleruoti tokios padėties negalima”.

Skaityti daugiau: Žmogus, kuris pradėjo II Pasaulinį karą

Lietuviais esame mes gimę

 (Vasario 16-tosios proga)

JONAS MIŠKINIS

Nors XX šimtmečio pradžioje pasaulis mažai pažino Lietuvą, tačiau visame mūsų krašte skambėjo lietuviškos dainos.

Drauge su lietuviškų dainų gražiais garsais ėjo, plito ir skrido kultūros keliu lietuvių tautos lietuviškos dvasios išsilaisvinimas iš vergijos. Buvo atgauta spaudos laisvė, lietuviškumas tautoj vis plačiau ir smarkiau reiškėsi.

Užėjo I Pasaulinio karo audra. Ginklu ir smurtu didžių valstybių galiūnai sprendė tarpusavio ginčus. Šalia ginklų ir smurto jie naudojo kovai ir dvasios ginklus. Kariaujančios valstybės, siekdamos rasti sau daugiau prijautimo ir draugų ir tuo pačiu labiau susilpninti priešo priespaudą, paskleidė pasauliui naujų idėjų. Įvairių tautų simpatijoms pritraukti paskelbė tautų apsisprendimo teisę, tai yra, kiekvienos tautos teisę į nepriklausomą gyvenimą. Mesta idėja, sąlygoms susidėjus, susipratusiose tautose tapo kūnu. Eilė tautų, kitos globojamos, sukūrė savo savarankiškas valstybes.

Lietuvių tauta nuoširdžių, ypač ginklo, globėjų neturėjo. Priešingai, aplinkui, viduje ir išorėje, turėjo daug atvirų ir užsislėpusių priešų, kurie tykojo Lietuvą pasisavinti, pavergti.

Reikėjo savo jėgos

Tuo brutaliu jėgos viešpatavimo metu mūsų garbingų tautos veteranų buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Tada atėjo laikas ir lietuvių tautai parodyti savo jėgą, susipratimą, subrendimą.

1918 m. vasario mėn. 16 d. paskelbtoji nepriklausomybė buvo idėja — didžiausios laisvės idėjos vainikas. Bet kaip kiekvieną idėją, taip ir ją, ant karo griuvėsių išdygusią, reikėjo jėga ir ginklu apginti nuo pašaliečių pasikėsinimo.

Skaityti daugiau: Lietuviais esame mes gimę

Daugiau įrašų...

  1. NEPRIKLAUSOMYBĖ IR SAVANORIAI
  2. MŪSŲ ŽYGIS Į VILNIŲ
  3. APUOLĖS UŽPUOLIMAS
  4. Lietuviai kariai Laisvajame Pasaulyje

Subkategorijos