PRIE DIDŽIOJO MOKYTOJO KOJŲ
V. GENYTĖ-ŠMAIŽIENĖ
“Kas prisimena šaulį Pūtvį?” — skaitau antraštę Drauge, 1963 m. kovo mėn. 11 d. O, ar galėjo kas pažinęs jį pamiršti? Ar galėjo kas pažinęs tą didįjį tautos sūnų, jo didžią dvasią, jo gilią asmenybę užmiršti?
Buvau šaulė Kauno I šaulių būryje. Tada dar tebesimokiau “Saulės” mokytojų seminarijoje. Būdama, kaip ir dauguma anų laikų jaunuolių, kupina energijos ir idealų, visą nuo mokslo atliekamą laiką, skyriau organizaciniam darbui. Čia ir susipažinau su Vladu Pūtviu. Iš pirmo pasikalbėjimo pajutau, kad tai žmogus greta kurio gera būti, kurio malonu klausyti.
Kaune gyvenau tarp svetimų ir trumpu laiku pasijutau visos Pūtvių šeimos — Onos Pūtvytės, vėliau Tercijonienės, Mantautų, Žmuidzinavičių ir net kai kurių jų draugų, globojama, lyg būčiau jų šeimos narė. Dažnai viešėdavausi jų namuose. Vežiodavosi jie mane į iškylas, su Vladu Pūtviu važiuodavau į futbolo rungtynes ir t.t. Kai atvažiavo į universitetą jauniausioji Pūtvytė — Emilija, tai su ja taip pat nuoširdžiai susidraugavome.
Tiek žiemos, tiek vasaros metu teko daug laimingų dienų praleisti Pūtvių dvare, Graužikuose.
Žinau, kad nesugebėsiu rasti žodžių pasakyti visa tai, ką man tas gyvenimo laikotarpis davė. Tai buvo mano lietuvybės mokykla, mano lietuviškos sąmonės formuotoja. Ten pasisavinau idealios šeimos supratimą ir ten žavėjausi dvarininkų santykiais su darbo žmonėmis. Niekas, o niekas nesugebėjo įdiegti tiek Tėvynės meilės, kaip minėtieji žmonės su spinduliuojančia kelrode — žvaigžde — Vladu Pūtviu — centre.
Štai keletą smulkmenų.
Kauno I, centriniam šaulių būriui priklausė gana daug skambesnio vardo moterų. Artėjo kažkokios iškilmės, o mūsų rikiuotės reikalai smarkiai šlubavo. Tam trūkumui pašalinti buvo nutarta rinktis, nebeatsimenu, kaip dažnai, 6 val. 30 min. iš ryto į Šaulių Sąjungos sodelį ir jos mokytis. Instruktuoti moteris buvau paskirta aš.
Atžygiavau pirmąjį rytą apytuštėmis Kauno gatvėmis į sodelį ir laukiu. Slinko minutės, bet mano šaulės nesirodė. Buvau tikra, kad jos būtų net nevėlavusios, jei jų sodelyje būtų laukusi šaulė Ona Pūtvytė. Staiga išgirdau iš už namo artėjančius kažkieno žingsnius.
— Tėveliukas — pagalvojau. Taip vadindavome Vladą Pūtvį.
Neapsirikau. Į mane artėjo kukli, pilka uniforma, didele meile spinduliuojančios akys ir maloni, tėviška šypsena.
— Labas rytas, vaikeliuk — sako jis man, iš tolo tiesdamas ranką. — Aš taip ir maniau, kad tu būsi čia viena, todėl ir atėjau tavęs paguosti.
Atsisėdom ir jis man kalbėjo.
— Nenusimink, kad jos dar tebemiega. Tu čia nekalta.
Paskui jis man aiškino, kad būtų dar daug blogiau, jei jos būtų susirinkusios, o manęs nebūtų.
— Matai, — sakė jis, — kai nėra vado tai žmonės, kaip avelės išsiskirsto. Tačiau, jei vadas yra, tai nors pradžioje ir vienas — minia pamažu, pamažu apie jį susispies.
7 val. 30 min. jis atsistojo ir liepė eiti, kad nepavėluočiau į mokyklą.
Kitą kartą vykdėme didelius manevrus. Rinktinės moterų vade buvo šaulė Ona Tercijonienė, o aš jos pavaduotoja. Prieš išvykstant, per paskutinį patikrinimą Šaulių Sąjungos salėje, vadė dar kartą davė nurodymus, pakartojo pareigas, drausmę ir visa kita, kas žinotina. Pagaliau savo kalbą baigė ji maždaug šitais žodžiais:
— Šiuose manevruose šaulių moterų skyriui pavedu vadovauti savo pavaduotojai šaulei Genytei, kurios klausysite taip, kaip manęs.
Paskui liepė visoms eiti į kiemą ir rikiuotis eisenai. Vadė nusisuko ir tiesi kaip styga nuėjo į kitą kambarį. Aš gi mielai būčiau skersai žemės pralindusi! Pasijutau kaip ant bedugnės krašto.
— Ar tu galvoji, ką darai? — susijaudinusi klausiau pasivijusi Onutę. — Jos manęs neklausys!
— Aš galvoju, — atsakė ji man šypsodamos, bet griežtai. — Dabar tik tu galvok. Šaulės klauso savo vadės.
— Bet...
— Skubėk į kiemą, tu ten reikalinga, — nutraukė ji mano kalbą.
Automatiškai rikiavau moteris, o mintimis spėliojau kokie pyragai manęs laukia.
Žygiuojant per Aleksotą, žiūriu, gi, kelios mano šaulės drožia šaligatviu. Paprašiau, kad jos grįžtu į rikiuotę, bet jos atsisakė, nes negalinčios “augštais kulniukais” eiti per tuos akmenis.
Rodos, Marvos dvare buvo nakvynė. Sugrįžau iš vadovybės būstinės, gavusi parėdymus. Gi, žiūriu trys ar keturios mano ponios netoli durų ant šieno pasiklojusios staltiesę, apdėjusios valgiais bei gėrimais ir vaišinasi su savo vyrais. Pasikviečiau vieną jų į šalį ir prašiau nedaryti netvarkos. Ji juk žinanti, kad vyrai neturi teisės čia būti. Ji man atsakė, kad čia nėra nieko blogo, jie netriukšmauja, niekam miegoti netrukdo ir, kad jos pačios atsakančios už savo elgesį.
Raportuoti vadovybei? Nutylėti? Apsisprendžiau ramiai laukti vaišių galo ir tiek.
Po manevrų Vladas Pūtvis oficialiai pasikvietė mane į savo kabinetą. Bijoti neturėjau ko, bet ir nežinojau ko tikėtis.
— Žinai, vaikeli, — pagaliau jis prabilo. Man tave skundė. Neklausk kas, nes aš nesakysiu. Tavo pačios labui nesakysiu. Jei žinosi kas, gali kartais prieš savo valią pasielgti taip, kad paskui gailėtumeis. Tu gi turi būti augščiau minios ir būti visoms lygi. Tu padarei pastabų, kurios tavo šaulėms nepatiko. Tave gi skųsdamos jos apkaltino pačios save. Matai, aš ir noriu, kad tu tai suprastum, kad žinotum kokie yra žmonės. Tu savo pareigas atlikai gerai. Amžius ir patyrimas duos tau daugiau pažinti žmones, o tuo tarpu paklausyk manęs. Nėra žmonių, kurie vienodai suprastų pareigą ir drausmę. Tie, kurie turtingesni dvasioje, geriau žino savo vietą ir jie nesirūpina išsiskirti iš minios. Jie savaime, kaip tie brangakmenys išsiskirs. Gi, kad tuštesnės varpos augščiau kyla, tai tu žinai.
— Taigi, — pagaliau, Pūtvis nusišypsojo, — aš tave išbariau. Gyvenime sutiksi daug kliūčių ir nemalonumų. Nesisielok. Išmoksi teisingai spręsti ir elgtis ir dėl to nesijaudinsi. Tikiu, pasieksi daug.
Dar kartą sako man Pūtvis po to, kai pirmą sykį viešėjau Graužikuose:
— Gavau laišką iš namų. Jie man apie tave rašo. Ir žinai, ką? Rašo, kad tu ten su jais elgeisi, kaip su padoriais žmonėmis.
Aš tik nustebusi žiūrėjau.
— Na, kad ir su Vytautu (Pūtvio sūnumi).
— O kaip kitaip aš galėjau elgtis? — dar labiau nustebau.
— Bet ar jis įrodė tau, kad jis garbingas?
Paskui jis mane mokė, kaip elgtis su vyrais.
Jis sakė, kad, kai susipažįsti su vyru, manyk, kad jis niekšas. Taip su juo ir elkis. Neimk už tikrą pinigą nei vieno žodžio ir nepasitikėk juo nei ant vieno žingsnio. Laikui bėgant jį pažinsi. Jei jis bus niekšas, tai tą vardą jam ir paliksi ir su juo nebendrausi. Tačiau, jei jis bus doras, galėsi padaryti kaip tau patiks. Malonu bus žinoti, kad klydai, bet nieko nebūsi nustojusi. Gi iš pradžių manyti, kad vyras doras ir paskui vėliau įsitikinti, kad jis niekšas, gali tekti daug ir skaudžiai gailėtis.
Kaskart daugiau ir daugiau valandų praleisdavau su Pūtviu, jo besiklausydama. Būdavo, ateinu pas jį pamokas paruošusi, jis sėdi savo mėgiamoje kėdėje, o aš ant mažos kėdytės prie jo kojų. Jis kalba, o aš godžiai gaudau kiekvieną jo žodį.
Jis papasakojo man, kad jį rusai buvo ištrėmę į Sibirą, pasakojo apie savo šeimą, nuo pat jos įsikūrimo. Pasakojo apie savosios žemės meilę, apie tautos gyvybę, kas ją išlaiko, kokie turi būti jos vaikai. Kalbėjo apie valstybę, jos priešus ir kame stiprybė jiems atsispirti. Kalbėjo apie šeimą, jos reikšmę, apie pavienį žmogų — lietuvį, koks jis turi būti. Kalbėjo apie moterį, apie jos augštą paskirtį ir svarbią rolę tautos gyvenime.
Tu ruošiesi būti mokytoja, — sakė jis man. Žinok, kad svarbiau yra auklėti negu mokyti. Mes turime išugdyti blaivų, taurų lietuvį, kad visi tautos meile sucementuoti galėtume pastatyti tvirtovę, kurios amžiais niekas neišgriautų. Kurios bent viena plyta, bet kur pasaulyje atsidūrusi, liudytų apie Lietuvą, keltų jos vardą ir dirbtų jos labui.
Ir taip bėgdavo tos brangios valandos.
— Jau vėlu, Tėveliuk, sakau kartą, žvilgtelėjusi į laikrodį. Eisiu namo. Jūs pavargote.
— Ne, ne! Aš nepavargau. Aš esu laimingas, kad tu manęs klausai. Mano viena koja jau karste, o ant širdies tiek daug, tiek dar daug... Tu turėsi savo rankose šimtus ir šimtus jaunuolių, mūsų Lietuvos ateitį. Tu juos mokysi ir auklėsi. Tu mano žodžius perduosi jiems ir tai bus man pats didžiausias paminklas.
1928-1929 metais buvau paskutiniame mokytojų seminarijos kurse ir kartu Aklųjų Instituto mokytoja. Darbo turėjau daugiau negu galėjau nudirbti. Pasimatymai su Tėveliu smarkiai praretėjo ir sutrumpėjo. Pagaliau, vasario pirmoje pusėje, nors ilgai mėginau nepasiduoti, bet vistik atsiguliau į lovą su gripu, angina ir bronchitu. Ilgai ir sunkiai sirgau. Kartą kai jau temperatūra pradėjo kristi, mano maloni šeimininkė Bronė Stasiškienė, dabar gyvenanti Čikagoje, paklausė ar aš pažįstu Pūtvį. Taip nudžiugau! Ėmiau jai pasakoti ir sieloj ausi, kad seniai jį bemačiau. Sakiau, kad kai tik pasveiksiu, pirmučiausiai jį aplankysiu. Stasiškienė tik klausėsi ir tylėjo. Ji žinojo, kad Tėveliukas jau užbaigė savo žemiškąją kelionę. Visus, mane lankančius, ji pati pasitikdavo ir įspėdavo, kad nė žodelio apie tai nepasakytų man. Tačiau man buvo lemta sužinoti. Atvažiavo vienas mano pažįstamas, ir jis buvo įspėtas, tačiau jis turėjo rankoje susuktą laikraštį. Apie tai niekas nepagalvojo. Išskleidžiau laikraštį ir matau pirmajame puslapyje didžiulį Tėveliuko paveikslą, juoduose rėmuose, o po juo stambiomis raidėmis — A.A. Vladas Putvinskis.
— Ne, ne! išsiveržė iš mano krūtinės. — Ne!
Aišku, ir atskubėjusi šeimininkė iš manęs laikraščio atimti nebegalėjo — aš jau visvien žinojau.
Nieko nepadėjo maldavimai, kad mane nuvežtų į Šaulių Sąjungos salę, kur Pūtvis gulėjo pašarvotas. Daktaras nei girdėti to nenorėjo.
Išvežant Tėveliuką iš Kauno, Giedrė Žmuidzinavičiūtė atnešė man gėlyčių nuo jo karsto.
Naktis. Nubudau ir nebenorėjau miego. Galvojau, kaip aš praeisiu pro Tėveliuko gyvenamuosius namus, kaip įeisiu į Šaulių Sąjungą, jei ten jo nebėr...
Gatvės žibinto šviesa skverbėsi pro užuolaidas ir mirguliavo ant baltos sienos. Tik — įstrižai nuo mano lovos, kampe, pasirodė kaip gyvas Vladas Pūtvis. Pilka uniforma, malonus šypsantis veidas, meile spinduliuojančios akys. Akinių rėmeliai ir sidabrinės sagos blizgėjo gatvės žibinto šviesoje. Tačiau jis visas buvo kaip dvasia, permatomas. Tėveliukas pamažu slinko į mane ir, pasiekęs mano lovos kojūgalį, išnyko. Sulaikiau kvėpavimą. Ne iš baimės tik iš džiaugsmo. Jis atėjo pas mane! Atėjo pasakyti “sudiev” ir užtikrinti, kad mudu draugai...
— Aš niekada Tavęs neužmiršiu! — prašnabždėjau.
Kai pasveikusi pirmą kartą susitikau su šauliu Aleksandru Mantautu, jis man pasakė:
Tėvukas prieš mirdamas išvardino šešioliką žmonių, kuriuos jis tikrai mylėjo. Gali didžiuotis — jų tarpe buvai ir tu.
O kaip šiandien, Tėveliuk, ką sakytum man šiandien, kada tiek daug lietuvių eina iš rikiuotės?! Ne iš tokios, kaip kad Aleksoto grindiniu žygiavome, bet iš lietuviškos rikiuotės, atsižadėdami savo vardo, savo kalbos ir viso už ką mūsų protėviai taip narsiai liejo kraują ...
