Veteranų veikla
Bostoniečių stalas Joninių iškyloje
Naujosios Anglijos Ramovėnų JONINIŲ IŠKYLA
Birželio 22 dienos sekmadienį, Rytinio Atlanto pakraščio Ramovės skyriai surengė savo tradicinį Joninių išvažiavimą gražioje K. Urbšaičio sodyboje, prie Waterburio, Conn. Dalyvavo Bostono, Waterburio, Watertowno ir apylinkių ramovėnai, jų šeimų nariai, bičiuliai ir pažįstami. Išvažiavimą organizavo Waterburio Ramovės skyriaus valdyba, kuriai pirmininkauja A. Malakauskas. Vieta suvažiavimui buvo parinkta nuostabiai gražioje vietoje, p. p. Urbšaičių sodyboje, prie sraunaus kalnų upelio, liepų paunksmėje. Svečių vaišėmis rūpinosi malonios šeimininkės: Urbšaitienė, Malakauskienė, Bražėnienė, taip pat bostonietės Lendraitienė, Vėleniškienė ir kitos. Vaišingos šeimininkės be amerikoniškų “karštų šuniukų”, svečius pavaišino ir lietuvišku rūgusiu pienu su bulvėmis bei lietuviška gira.
Romantiškos pavasario gamtos prieglobstyje besivaišinant ir besilinksminant nebuvo pamiršti organizaciniai ir pavergtos Tėvynės reikalai.
P. Malakausko pakviestas Water-town ramovėnas Vilius Bražėnas paskaitė įdomią paskaitą apie Jungtinių Amerikos Valstybių ginkluotų jėgų vaidmenį politiniame žaidime. Po to, kalbėjo Lietuvių Bendruomenės pirmininkas dr. Vileišis ir Bostono skyriaus vice-pirm. J. Vizbaras.
Prisimenant baisiuosius birželio išvežimus okupuotoje Lietuvoje, visų susirinkusių buvo priimta rezoliucija, pasmerkianti ginkluotą rusų okupaciją Lietuvoje. Rezoliucija pasiųsta U. S. A. prezidentui R. Nixonui ir Jungt. Tautų sekretoriui U-Tant. Rezoliuciją, čia pat, anglų kalboje, parengė Eda Bražėnienė ir dalyviai pasirašė.
Malonu pastebėti, kad suvažiavime dalyvavo ir nemaža lietuviško jaunimo, skautų. Tarp jų — neseniai iš Viet-Namo fronto grįžęs G. Garsys, U. S. A. kariuomenės leitenantas su žmona, pasižymėjusia jaunosios kartos veikėja Bražėnaitė - Garsiene.
Džiugu, kad ramovėnai nepamiršta savo tėvynės gražiąsias Joninių šventės tradicijas ir bent jų metu atgaivina ir palaiko organizacijos ryšius ir senas pažintis.
J. V. Sūduvas
ČIKAGOS RAMOVĖNŲ SUSIRINKIMAS
Rugsėjo mėn. 14 dieną Jaunimo namuose įvyko pirmas L.V.S. Ramovė, Čikagos skyriaus po vasaros atostogų susirinkimas su gana plačia programa, kurioje buvo numatytas ir apie buvusį Lietuvių Kongresą Detroite pranešimas. Pranešimą padaryti buvo pakviestas skyriaus aktyvus narys Povilas Dirkis. Pranešėjas iš savo užrašų plačiai nupasakojo kongreso tikslą, eigą ir kad kongresas nepaprastai pavyko.
Pranešėjas pastebėjo, kiek buvęs kongresas Washingtorre buvo nevykęs, tiek kongresas Detroite buvo ir tvarkingas ir skaitlingas. Jame dalyvavo daugiau kaip 200 atstovų nuo 253 įvairių organizacijų. Kongreso svarbiausi darbo punktai buvo paskaitos: Vaitiekūno, Devenienės, Kasulaičio ir simpozijumas: dr. Šidlausko, kan. Zakarausko, agr. Daugėlos ir J. Jasaičio. Tose paskaitose buvo iškelta Lietuvos laisvinimo darbų sėkmės ir nesėkmės ir kas gero buvo padaryta ir ko bus siekiama toliau. Be to, buvo iškeltas vadų prieauglio klausimas, kad būtinai yra reikalas pradėti auginti vadovus diplomatinei tarnybai, kurioje išmirus dabartiniams diplomatams, nebus kas juos pakeičia ir t.t. Buvo apsistota ir ties Zakarausko iškeltu komunikacijos klausimu: radiju, spauda, laiškais ir kontaktu su kraštu ir t.t.
Pro pranešimo ėjo svarstymas statuto pakeitimo. Kadangi tas klausimas buvo plačios apimties, tai nutarta jį pabaigti kitame susirinkime.
Statuto pakeitimo komisijoje projekte buvo įtrauktas uniformos klausimas, būtent, įvesti ramovėnams uniformines kepuraites - pilotes. Tas klausimas šiek tiek sukėlė nepalankių pasisakymų bei juoko ir buvo atmestas.
“Kario” žurnalo atstovas J. Stankūnas painformavo apie ruošiamą “Kariui” paremti kavutę ir kvietė joje dalyvauti. Buvo platinama loterijos bilietai ir išrašoma prenumerata. Be to, susirinkimas atsistojimu ir minutės susikaupimu prisiminė du mirusius ramovėnus, būtent: Vincą Sakalą ir Juozą Bertulį.
Susirinkimui vadovavo Kazys Ališauskas, statuto pakeitimą referavo Andr. Juškevičius.
Reikia stebėtis, kad susirinkimas buvo labai negausus — vos 20 dalyvių. Susirinkime tesimatė vos keli centro ir skyriaus valdybų nariai. Už tai, susirinkimas buvo greitai baigtas su viltimi, kad kitas bus skaitlingesnis.
P. Erdvys
N. Y. RAMOVĖNŲ IŠVYKA
Rugsėjo 28 d. įvyko tradicinė New Yorko ramovėnų išvyka į gamtą. Šį kartą — pas p.p. Tomus, gyvenančius Peekskill, N.Y.
Ta proga buvo paminėta Tautos šventė. Dalyvavo gražus būrys ramovėnų ir jų bičiulių.
KPT. JUOZĄ MOTIEJŪNĄ PALAIDOJUS
A.a. vet. gyd. kpt. Juozas Motiejūnas su žmona ir dukrele 1924 metais.
Skamba ir žvanga, gaudžia varpai,
Liūdną ir skaudų leisdami gandą:
Vėl paviliojo žmogų kapai!...
Diena į dieną tiek jų atranda!
Maironis
Šių metų liepos 11 dieną žiauri mirtis iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų - savanorių ir bendrai lietuvių šeimos, negailestingai išplėšė visų gerbiamą ir mylimą atsargos kapitoną, veterinarijos medicinos daktarą, profesorių, buvusį Kauno Veterinarijos akademijos rektorių, kūrėją - savanorį, Juozą Motiejūną.
Ą. a. J. Motiejūnas buvo gimęs 1896 m. gegužės mėn. 21 d. ūkininkų Juozo ir Onos Ječiūtės Motiejūnų šeimoje, Juodupio vienk., Viešintų vlsč., Panevėžio apskr. Viešintuose baigęs pradžios mokyklą, velionis 1907 m. įstojo Panevėžio realinėn gimnazijon, kurią dėl karo evakuotą Rusijon, į Borovičius, Novgorodo gub., sėkmingai baigė 1916 m. ir tais metais įstojo Dorpato (Estijoje) Veterinarijos institutan, kuriame studijas nutraukė dėl karo aplinkybių.
1918 m. kovo mėn. 19 d., studentas Motiejūnas grįžo tėvynėn Lietuvon ir tuojau įsijungė visuomeninėn veiklon: organizavo savo gimtojo valsčiaus valdžią. Tų pat metų gegužės 19 d. velionis įsiregistravo Ukmergės komendantūroje savanoriu Lietuvos kariuomenėn ir netrukus buvo paskirtas į artilerijos brigadą, A. Panemunėje. Būdamas studentas, liepos mėn. (1919 m.) komandiruotas karo mokyklon (II laidon).
Karo mokykloje dėl gero būdo, tvarkingumo ir takto, karininkų ir kolegų kariūnų buvo mylimas ir buvo paskirtas būrininku. Tas pareigas labai gražiai atliko. Karo mokyklą baigė pirmos rūšies gabumais, 1919 m. gruodžio 16 d. leitenanto laipsniu grąžintas artilerijon, kur nuo 1920 m. kovo 15 iki 1921 m. rugsėjo 1 d., X baterijos sąstate dalyvavo kautynėse su lenkais ir buvo artilerijos brigados adjutantu. Artilerijos brigados vadas (plk. M. Gedgaudas) didžiuodamasis savo adjutantu, pabrėždamas jo geras ypatybes, sakydavo: “Tai adjutantas, kuris žino, ką reikia pranešti, ir ką nutylėti”. Adjutantą ltn. J. Motiejūną, ne tik brigados vadas, bet visi brigados karininkai ir kareiviai, kurie su juo tarnyboje susidurdavo (ypač štabo raštininiai), gerbė ir mylėjo.
1921 m. rugsėjo mėn. 1 d. vyr. ltn. J. Motiejūnas, Kr. Aps. ministerijos komandiruotas į Dorpatą (Estijoje - Tartu) baigti veterinarijos gydytojo mokslą, kurį baigė 1923 m. gruodžio 19 d. Sugrįžęs Tėvynėn, jau diplomuotu veter. gydytoju, tarnavo kariuomenėje, dirbdamas savo specialybėje. 1926 m. rugsėjo 15 d., būdamas kapitonu, išėjo atsargon ir buvo paskirtas Biržų apskr, veterinarijos gydytoju. Pasižymėjęs gabumai 1927 m. lapkr. 1 d. jis buvo komandiruotas į Berną (Šveicarijoje) pasitobulinti naminių gyvulių steriliteto srityje. Ten bestudijuodamas, apgynė disertaciją ir įgijo veterinarijos medicinos daktaro laipsnį. Grįžęs iš Berno, 1928 m. lapkr. 15 d. paskirtas Augštesniosios Gyvulininkystės mokyklos Gruzdžiuose (Šiaulių ap.) mokytoju, kur sėkmingai darbavosi iki paskyrimo Marijampolės apskrities veterinarijos gydytoju 1934 m. rugsėjo 1 d.
1936 m. išrinktas kandidatu docento vietai Kauno Veterinarijos akademijoj. Sėkmingai ėjo docento pareigas iki 1939 m., kol buvo komandiruotas Hanoveriu, pasitobulinti galvijų ligų ir naminių gyvulių akušerijos srityje. 1939 rugsėjo 15 d. pradėjo skaityti akademijoje savo specialybės paskaitas. 1940 m. rūgs. 15 d. paaugštintas Veterinarijos akademijos prorektorium, o 1941 m. liepos mėnesį — akademijos rektorium.
Visą laiką būdamas akademijos profesorium — prorektorium ir rektorium, gražiai sugyveno su kolegom profesoriais ir su studentais ir viso akademijos administracijos personalo buvo nuoširdžiai gerbiamas ir mylimas. Karo (abiejų okupacijų) metu, kada buvo jaučiamas maisto trūkumas (ypač žmonėms dėl pareigų negalėjusiems “kombinuoti”), profesorius Motiejūnas, tėviškai padėdavo maistu.
Akademiją visokiais projektais lankydavo okupantų augštieji veterinarijos ar sanitarijos srities pareigūnai. Prof. Motiejūnas, tobulai mokėdamas okupantų (abiejų) kalbas, ir būdamas didelio takto, su visais gražiai išsiaiškindavo ir visada akademijos ir jos mokomojo personalo bei studentų “nepriklausomybę” apgindavo. O “Raudonųjų” okupacijos metu, ypač kai jie pradėjo gaudyti inteligentus ir gabenti juos “pasitobulinti”, ne vienas jų, a. a. prof. Motiejūno globojamas, buvo nesurastas ir liko “nepasitobulinęs”. Man pačiam, basislapstant teko būti prof. globoje ir jo nurodymu nakvoti ant akademijos arklidžių, dobiluose. Daug kas tada tuo “viešbučiu” naudojosi. Tokiu būdu, ne tik man vienam, nejučiomis, teko pasilikti nuo ešalonų siunčiamų tada į Vorkutą, Kolymą,
Rešioty ir kt., iš kur jau labai mažai kas besugrįžo . . .
1944 m. liepos men. 4 d., “draugams” begrįžtant iš “plačiosios” mūsų mažon mylimoji tėvynėn, profesorius su artimaisiais ir kai kuriais bendradarbiais su širdgėla pasitraukė Silezijon, iš čia, po kelių mėnesių, persikėlė Austrijon ir apsigyveno vietovėje Moosdorfe, kur išbuvo ligi 1948 m. spalių mėn., besidarbuodamas savo profesijos srityje. Vėliau, Austrijai išsilaisvinus, tas pareigas ėjo neoficialiai, bet visad turėjo daug darbo, nes plačioje apylinkėje buvo išpopuliarėjęs, kaip geras specialistas vet. gydytojas, ūkininkai ypatingai jį gerbė, mylėjo ir pasitikėjo juo, nes buvo labai malonus, sukalbamas ir paslaugus žmogus. Didelė ūkininkų (austrų) minia, susirinkusi atsisveikinti su juos apleidžiančiu prof. Motiejūnu, verkdami, linkėjo jam ir jo šeimai kuogeriausios sėkmės jo naujame gyvenimo kelyje, kai jis su šeima 1948 metais spalio mėnesį vyko iš ten į JAV.
Atvykęs Amerikon, apsigyveno Waterbury. Kelis metus, kol lietuviam veterinoriam buvo pripažintos jų gydytojų teisės, velionis dirbo fizinį darbą fabrikuose. Nesiskundė ir nedejavo, tik džiaugėsi, kad sveikas ir gali dirbti.
1954 m. jis gavo JAV Federalinės valdžios pripažinimą ir paskyrimą mėsos priežiūros inspektorium. Šiose pareigose darbavosi Čikagoje, So. Bend, Lansinge, Ind. 1961 m. išėjo pensijon ir gyveno Highland, Ind., drauge su žento veterinarijos gydytojo Jaro šeima.
Velionis buvo nuoširdus patriotas. Priklausė Lietuvos kariuomenės kūrėjų - savanorių s-gai, Lietuvių bendruomenei, Veterinarijos gydytojų draugijai, kurios p-ku ilgą laiką buvo, Lietuvos profesorių s-gai, Lietuvos Fondui (tūkstantininkas) ir kt. patriotinėm organizacijom. Visad uoliai lankėsi susirinkimuose, laiku mokėjo nario mokestį, reikalui kilus aukodavo. Nepraleisdavo jokio visuomeninio parengimo jame neapsilankęs. Važiavo dalyvauti lietuvių susibūrimuose (demonstracijose, žygyje prie Jungtinių Tautų ir t. t.) į New Yorką, Washingtoną. Turėjo plačias pažintis su JAV senatoriais, kongresmanais ir kt. politikos veikėjais bei mokslo pasaulio žmonėmis. Kiekviena jautresnę proga rašė jiems laiškus, informavo apie kenčiančios Lietuvos reikalus ir prašė juos užtarti. Po profesoriaus mirties, jo archyve rasta apie 100 įvairių didelių pasaulio vyrų (ne tik JAV) padėkų už laiškus bei pažadus, prie progos, užtarti lietuviškus reikalus. Tame vertingų laiškų skaičiuje yra net Etijopijos imperatoriaus laiškas.
Jis nuoširdžiai domėjosi ir rūpinosi mūsų jaunimo, augančio ir bręstančio tremtyje, tautinėmis problemomis. Prenumeravo ir skaitė ne tik beveik visus lietuviškus laikraščius ir žurnalus, bet ir kitų kalbų, kadangi laisvai naudojosi net keliomis jų.
Velionis buvo spaudos žmogus ir nepriklausomoje Lietuvoje begyvendamas bendradarbiavo spaudoje, rašydamas: Veterinarijoje ir Zootechnikoje, žemės Ūkyje, ūkininko Patarėjuje, Mūsų žinyne, Karde ir kt. Be to, parašė ir išspausdino Naminių gyvulių akušeriją, 1929 m., Naminių gyvulių Gydymas, Sveikata ir darbingumas artilerijos arklio, Ipologijos vadovėlis, 1931 m. ir Akušerijos vadovėlis, 1943 ir daug kitų savo specialybės veikalų.
1969 m. liepos 11 d. velionis, staiga, negerai pasijuto, bet dar “laikėsi”, nors darbą (žolę pjovęs) metė. Pajuto širdies šlubavimą ir labai pasunkėjusį kvėpavimą. Iššauktoji greitoji pagalba, ambulansu nugabeno artimiausion ligoninėn (Hammond, Ind.), kur tuojau buvo daroma viskas, kad išgelbėjus profesoriaus gyvybę, bet... deja! Jau, pasirodė, pavėluota, per ilgai nesišaukta pagalbos ... Po 45 min., atvykus ligoninėn, profesorius, Lietuvos kūrėjas -savanoris Motiejūnas mirė.
Liepos 15 d. vakare, Čikagoje, Mažeikos ir Evans laid. koplyčioje, su velioniu įvyko giminių, visuomenės, organizacijų, draugų, pažįstamų atsisveikinimas. Velionio karstas buvo apdengtas kūrėjų - savanorių vėliava. Atsisveikinimo apeigoms vadovavo buv. velionio studentas dr. L. Kriaučeliūnas, kuris ir žodį tarė pirmutinis. Jis apibūdino velionį kaip labai taurų ir Lietuvai gražiai nusipelniusį žmogų. Pavyzdžiu statė jo didį nuoširdų patriotiškumą ir humaniškumą. Dar kalbėjo kūrėjų - savanorių pirmininkas kpt. L. Balzaras, dr. Milaknis, gen. št. plk. A. Rėklaitis, prof. B. Vitkus, J. Senkus ir kt. Visi nuoširdžiai apgailestaudami per ankstyvą kūr. - sav. Motiejūno mirtį, pasiliekantiems pavyzdžiu statė jo taurų, ne savanaudišką gyvenimą, būdo ypatybes, ypač garbės pajautimą: jei velionis kada kam ką pažadėjo — visad tiksliai žodį išlaikė. Kas jį kartą pažino — visam laikui liko jo draugas. Velionis visus gerbė, kiekvienam skubėjo kuo galėdamas reikale padėti. Buvo didelis tolerantas ir altruistas.
Liepos 16 d. velionis, didelei jo gerbėjų miniai dalyvaujant, po gedulingų pamaldų (laikė kun. dr. Kirkilą) tėvų jėzuitų koplyčioje, buvo palydėtas į lietuvių tautines kapines, kur dalyvaujant net trims katalikų kunigams (kun. dr. Kirkilą, kun. dr. Gureckas ir kun. Jakulis), po apeiginių maldų, giesmių ir tautos Himno, iškilmingai buvo palaidotas.
Paskutinį gražų atsisveikinimo žodį vėl tarė dr. Kraučeliūnas. Ne vienas dalyvių braukė skausmo ašaras, kai našlė, A. Motiejūnienė, užbėrė kelius žiupsnius Tėvynės -- Lietuvos žemės, kurią velionis taip nuoširdžiai mylėjo, dėl kurios laisvės aukavosi - kariavo, kuriai gyveno ir dirbo, kurion tačiau jis negalėjo grįžti.
Mes, Lietuvos kariuomenės kūrėjai - savanoriai, nuoširdžiai jungdamiesi su visais velionio profesoriaus Motiejūno draugais giliame liūdesyje, velionio palikuonims: našlei Anelei Motiejūnienei, dukterims: Aldonai
Rasutienei ir Danutei Jarienei, žentams ir vaikaičiams, taipgi visiems bičiuliams reiškiame gilią užuojautą.
Kalpas Uoginius
A. A. ŠAULYS POVILAS BELAIšIS
Š. m. liepos 23 d. staigiai širdies smūgio ištiktas, savo bute mirė Toronto šaulių VI. Pūtvio kuopos šaulys P. Belaišis. Palaidotas liepos 26 d. lietuvių šv. Jono Kr. kapinėse, iš šv. Jono Kr. par. bažnyčios. Buvo sulaukęs vos 46 metų amžiaus.
Povilas buvo gimęs 1923 m. kovo 20 d. Šilagalio km. Panevėžio apsk., ūkininko šeimoje. Paūgėjęs, tuoj įstojo į Šilagalio km. šaulių būrį ir jame išbuvo iki š. sąjungos likvidavimo. Dalyvavo partizanu 1941 m. sukilime, o antru kart bolševikams artėjant prie tėviškės, pasitraukė Žemaitijon ir stojo į organizuojamą I Žemaičių pulką, kurio eilėse dalyvavo kautynėse su bolševikais.
Su pulko likučiais pasitraukęs Vokietijon, buvo nuginkluotas ir vokiečių įjungtas į darbo batalioną. Kasė apkasus ir dirbo prie įtvirtinimų Lenkijoje ir kitur.
Karo pabaiga jį užklupo Austrijoje su daliniu; ten pateko amerikiečių nelaisvėn. Iš nelaisvės atleistas, pagyvenęs Vokietijoje stovyklose, buvo išvykęs Belgijon į anglių kasyklas. Grįžęs atgal Vokietijon, 1948 m. pavasarį atvyko Kanadon, kur keliolika metų dirbo įvairiose aukso, nikelio ir uranijaus kasyklose.
1958 m. Vinipege (Manitobos pr.) susipažino M. Garionytę, kurią vedė, sukurdamas lietuvišką šeimą. 1961 m. apsigyveno Toronte, įsigijo elektriko specialybę ir dirbo elektriku prie statybos iki mirties.
Įsikūręs Toronte, jis įsijungė į Toronto šaulių VI. Pūtvio kuopą. Buvo pavyzdingas, pareigingas ir geras šaulys. Už pareigingumą 1968 m. vasario 16 d. proga, kuopos valdybos buvo apdovanotas specialiu pažymėjimu.
Laidotuvių namuose ir bažnyčioje pamaldų metu, prie Tautine vėliava pridengto karsto, stovėjo garbės sargyba — uniformuoti šauliai. Gedulingas pamaldas atlaikė ir gražų pamokslą pasakė kuopos garbės šaulys klebonas kun. P. Ažubalis. Pamaldų metu vargonavo ir giedojo velionio jaunystės draugas sol. V. Verikaitis.
Velionis, būdamas gero būdo, turėjo nemažai draugų, todėl buvo šaulių, tautiečių gausiai lankomas laidotuvių namuose, pamaldose ir didelės vilkstinės mašinų palydėtas į lietuviškas kapines. Kanados šaulių rinktinės p-kas š. St. Jokūbaitis kapinėse pasakė atsisveikinimo žodį, rinktinės ir š. kuopos vardu. Šauliai, leidžiant karstą duobėn, atsisveikino kariniu saliutu. Dalyviai sugiedojo Tautos Himną. Tautinė vėliava, nuo karsto, šauliams ją sulanksčius, pirmininko buvo perduota našlei saugoti.
A. a. P. Belaišis paliko žmoną ir 4 vaikus, nuo 2 iki 10 m. amžiaus, našlaičiais.
š. P. Gulbinas
A.a. šaulys P. Belaišis
MIRĖ RAMOVĖNAS KOMPOZITORIUS JUOZAS BERTULIS
š.m. rugsėjo mėn. 13 dieną, po sunkios ligos ir operacijos galvoje, mirė Čikagoje, šv. Kryžiaus ligoninėje, Lietuvos kariuomenės adminstracijos karininkas, muzikas kompozitorius Juozas Bertulis.
Kadangi velionis buvo kūrėjas — kompozitorius, muzikos mokytojas ir daugelio mokyklų mokytojas bei kultūrinių organizacijų narys ir talkininkas, tai jo laidotuvės žymiai skyrėsi nuo kitų savo iškilmingumu ir dalyvių skaičiumi. Kadangi jis buvo Aušros Vartų bažnyčios vargonininkas, tai jo palaikai buvo pašarvoti toje bažnyčioje. Su velioniu rugsėjo 16 d. įvyko įspūdingas atsisveikinimas vadovaujant kompozitoriui kun. Markaičiui. Atsisveikinimo kalbas pasakė: kun. Bruno Markaitis, dr. Adomavičius, muzikai: Jakubėnas ir Giedraitis, be jų, Masilionis, Dirmantas, Tamulis, Rėklaitis, Juodviršytė ir Mikutaitė. Labai jaudinančias kalbas pasakė pastarosios, jo buvusios mokinės. Atsisveikinimo jaudinantis momentas buvo kai gen. Dirmantui kalbant velionio karstas buvo padengtas Tautine vėliava.
Atsisveikinimas buvo filmuojamas ir fotografuojamas. Bažnyčia buvo beveik pilna žmonių be skirtumo pažiūrų ir įsitikinimų.
Rugsėjo 17 d. toje pačioje šventovėje įvyko gedulingos pamaldos, taip pat, dalyvaujant daugybei žmonių. Mišias atnašavo Aušros Vartų parapijos klebonas, giedojo choras ir solistė Bičkienė.
Po bažnytinių apeigų Bertulio palaikai buvo palydėti į lietuvių šv. Kazimiero kapines. Jį lydėjo 70 mašinų ir daugybė žmonių, kurie dalyvavo kapinėse iki karsto nuleidimo į duobę. Prie duobės labai jaudinančią kalbą pasakė žurnalistų S-gos Čikagos Čikagos skyriaus pirm. A. Gintneris. Po Gintnerio kalbos, kun. Savukynas sukalbėjo paskutinę maldą ir vargonininkai, drauge su minia, sugiedojo: Marija, Marija ir Angelas Dievo. Karstą nešė ramovėnai ir vargonininkai.
Visus kapuose dalyvius velionio dukra ir sūnus užprašė į Šarkos restoraną pietums. Pietų metu dar kalbėjo kun. Sugintas.
A.a. velionis Juozas Bertulis buvo reta asmenybė nusipelnusi tautai ir valstybei ir visuomenei. Jis buvo gimęs 1893 m. sausio 1 d. Joniškyje. 1914 m. baigė Žagarės vidurinę mokyklą, 1918 m. Šiaulių gimnaziją. 1924-1928 m. mokėsi Klaipėdos muzikos mokykloje. 1941 m. kompoziciją gilino Vokietijoje. Nuo 1915 m., su pertraukomis, mokytojavo įvairiose mokyklose. 1928-1938 m. buvo Klaipėdos muzikos mokyklos mokytojas, inspektorius ir vicedirektorius. Be to, kurį laiką tarnavo Lietuvos kariuomenėje savanoriu ir įsigijo administracijos karininko laipsnį. Jis yra parašęs apie 300 įvairių kompozicijų, simfoniją “Pavasaris”, operetę “Abejotinas asmuo”, “Missa Requiem”, 7 baletus, daug dainų ir giesmių. Muzikos metodikos vadovėlį ir žaidimų rinkinį. Amerikoje išgyveno 19 metų. Čikagoje gyvendamas ėjo vargonininko pareigas, turėjo muzikos studiją; dirbo mokyklose ir organizacijose. Paliko liūdinčius: sūnų Aleksandrą ir dukrą Ireną.
Pov. Dirkis
Balzeko Lietuvių Kultūros Mu-zėjuje (Chicago, 4012 Archer Avė.) atidaryta a. a. kompozitoriaus Juozo Bertulio, š. m. IX.13 d. Čikagoje mirusio, atminimui pagerbti, parodėlė. Išstatyta velionio, ypač kelių pastarųjų metų būvyje sukurti, muzikos veikalai, įvairių gyvenimo momentų fotonuotraukos bei diplomai ir kt. vertingi daiktai, kuriais visuomenė apdovanojo a. a. velionį J. Bertulį, už jo didžius nuopelnus lietuvių jaunosios kartos mokyklose ir Alvudo auklėjimui prisidėjimą,. Pažymėtina Alvudo auklėtojų meniškai padaryta gėlių vaza. Minėtus eksponatus BLKM deponavo velionio duktė, p. Ina Bertulytė-Brey, pastoviai gyvenanti Seattle, Wash.
Kaip žinia, velionis, beveik nuo pat mokyklos suolo laikų uoliai reiškėsi lietuvių tautiniame - kultūriniame gyvenime bei muzikinėje veikloje, kaip pedagogas, kompozitorius, chorvedys, akompaniatorius, dirigentas, vargonininkas, taipgi ir scenos meno mėgėjas - vaidintojas, režisorius. Pastaraisiais metais velionis ypač daug kūrė ir savo lėšomis leido mokyklinio amžiaus dainininkams skirtus muzikos kūrinėlius.
J. Bertulis buvo gimęs 1893 m. Joniškyje. 1914 m. baigė Žagarės viduriniąją mok., o 1918 Šiaulių gimnaziją. 1924-28 m. studijavo Klaipėdos konservatorijoje, kurioje vėliau pats mokytojavo, būdamas jos inspektorius ir vicedirektorius. Velionis buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris, savo metu tarnavęs Klaipėdos Krašto pasienio policijos valdininku ir būdamas atsargos adm. karininkas, priklausė Lietuvos veteranų s-gai “Ramovė”.
Visuomenė mielai kviečiama pamatyti muzėjuje išstatytus garbingojo atminimo kūrėjo - savanorio kompozitoriaus Juozo Bertulio atminimui pagerbti parinktus daiktus. Muzėjus atidaras kasdieną nuo 1 iki 4:30 val. Įėjimas visiems nemokamas.
4012 Archer Avė., Chi-VLKM
Dainavos koplytstulpis ir lankytoja — šaulė Stasė Miltakienė
