Partizanai: Istorija ir dabartis

30 metų sukaktis PLP Karo mokyklos XX kadro karininkų laidai

XX kadro karininkų laidos priesaika

1939 m. rugsėjo 16 d. P.L.P. Karo Mokykla, A. Panemunėje, išleido XX kadro karininkų laidą, vadovaujant mokyklos viršininkui gen. Musteikiui. Neeilines mokyklos gyvenimo išleistuves temdė tik ką prasidėjęs II Pasaulinis karas. Žaibiškas vokiečių armijos triuškinimas kaimyninės Lenkijos, karo gaisrai Lietuvos pasienyje ir Sovietų Rusijos armijos žygis Vilniaus link nelinksmai nuteikė XX laidos auklėtinius, taip laukusius savo mokslo baigimo dienos — išleistuvių šventės. Karo grėsmės Tėvynei akivaizdoje buvo atsisakyta ir iškilmingo tradicinio išleistuvių baliaus. Daugumas jaunųjų leitenantų, tuoj po oficialių pakėlimo iškilmių, dar tą pat dieną, jau buvo pasiųsti į skirtus kariuomenės dalinius — pasienių pulkus. Ten jų laukė darbas naujai mobilizuotuose daliniuose, krašto vadovybei paskelbus dalinę karinių jėgų mobilizaciją prieš jaučiamą grobuoniškų kaimynų grėsmę Lietuvos saugumui ir nepriklausomybei.

Tai buvo paskutinė kadro karininkų laida, išleista nepriklausomoje Lietuvos valstybėje, išbuvusi karo mokykloje tris metus ir išklausiusi reformuotą mokymo kursą. (Ankstybesnės laidos mokėsi du metus.)

Šiandien, praėjus 30-čiai metų, dar gyvi likę XX laidos auklėtiniai, pasklidę po laisvojo pasaulio kraštus, su pagarba ir skaidria nuotaika prisimena anas žvalias, kupinas jaunystės, ryžto ir idealų dienas, praleistas senosios Alma Mater kazematuose. Prisimena dienas A. Panemunės laukų pratimuose, Šilosėdų augštumoje, Gaižūnuose prie sunkaus kulkosvaidžio, ar patrankos, paskaitų klasėse, ar iškilmės parado maršą, tvirtu žingsniu žengiant pro estradą, palydint maršo garsams, baltų pirštinių ritminguose mostuose, šypsenose veiduose.

Drauge prisimenami ir savo laidos kankiniai rusų kalėjimuose, Sibire: Antanas Naikelis, Sagėnas, Vismantas, Levinskas. Prisimenami žuvusieji didvyrių mirtimi Tėvynės miškuose, beviltiškose partizanų kovose prieš rusišką okupantą.

Skaityti daugiau: 30 metų sukaktis PLP Karo mokyklos XX kadro karininkų laidai

Lietuvos kariuomenę prisiminus

JONAS MIŠKINIS

Lietuvos nepriklausomybės metais be kitų bendrų tautos švenčių bei pramogų, kariuomenė su visuomene minėdavo jos istorijos reikšmingiausi momentą, tai atgijusios kariuomenės kūrimosi pradžią, 1918 m. lapkričio 23 dieną. Dideliu ir reikšmingu ženklu įsispaudė lietuvių tautos sąmonėje tas 1918 m. įvykis. Tą dieną atgijusi Lietuvos valstybė įgijo realią savo valios reiškėją — kariuomenę.

Kelis amžius lietuvių tauta vergavo. Kai kitos tautos kūrė sau gražesnį gyvenimą, ji buvo verčiama dirbti svetimiems. Bet koks jos savarankiškumo pasireiškimas buvo slopinamas pačiu žiauriausiu būdu. Aišku, tokiose sąlygose ji negalėjo nieko naujo kurti. Jai rūpėjo išlaikyti savo senolių kilnią dvasią, atsispirti prieš gausius ir labai skaudžius mėginimus. Tatai jai pavyko. Todėl ji ir nežuvo, o prisikėlė laisva, nepriklausoma ir pradėjo naują gyvenimą.

Lietuvių tauta, bekurdama naują ateitį, susidurdavo su naujais mėginimais bei pavojais. Kartais tokie mėginimai baigdavosi džiaugsmu, kartais — liūdesiu. Tas labai ryškiai atsispindi mūsų patriotinėje poezijoje. Va, kaip dainius Maironis sako:

Jauna, laisva, pati savęs valdovė,
Tautų eilėn įstojo Lietuva.
Savu krauju vergijos nusiplovė,
Sutraukius pančius ištverme sava!

Lietuva globėjų neturėjo. Turėjo išorėj ir viduje daug atvirų ir užsislėpusių priešų. Tuo brutalių jėgų viešpatavimo metu garbingų tautos veteranų buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Tada atėjo laikas ir lietuvių tautai parodyti savo jėgą, susipratimą ir subrendimą, atgijusios valstybės vėliavai išlaikyti, sutraukyti paskutinius vergovės likučių pančius.

Skaityti daugiau: Lietuvos kariuomenę prisiminus

Ten, kur mirtis gresia kiekvieną minutę

 (Lietuvio kario išgyvenimai P. Vietname)

 BAL. BRAZDŽIONIS

Mes negalime įsivaizduoti, koks šiurpulingas karas vyksta Pietų Vietname. Televizija, radio, spauda, tik mažą dalelę teparodo. Todėl gyvas žodis, išgirstas iš ką tik parvykusio kario, darosi juo vaizdingesnis. Čia trumpai patieksiu pasikalbėjimą su korp. Juozu Kepalu, kurio tėveliai gyvena Stone Park. Jis pats išbuvo net 13 mėn; Vietname, pavojingose pareigose, kur mirtis grėsė kiekvieną minutę.

Korporalas Juozas Kepalas

—    Sveikinam, Brangus Kary, kad laimingai sveikas grįžai iš fronto. Tėveliai apie tave kalbėjo ir nuolat tave minėjo, nes esi vienturtis sūnus. Pasakyk mums, kaip įstojai į JAV kariuomenę.

—    Įstojau savanoriu į marinų korpą, nes į jį įstojo daug mano draugų. Iš namų išvykau į Kaliforniją, kur karinėje bazėje paruošė specialią komandą — būrį ypatingiems uždaviniams. Mokymosi programa buvo sudėtinga, o tarnyba pavojinga — būti visą laiką priešo užnugary slapukais. Per 5 mėnesius baigėme žvalgybos mokyklą, tada jau išsiuntė į Okinavą ir vėliau — į P. Vietnamą. O tenai, tiesiog į Dang-Nang bazę, kuri yra prie Š. Vietnamo rubežiaus. Nauji vaizdai, nauji miestų gyventojai. Mus patalpino į atskirą pastatą ir buvome atskirti nuo reguliarios kariuomenės.

—    Kaip JAV kariai jaučiasi nuvykę į P. Vietnamą?

—    Žinoma, nėra taip jauku ir gera. Mačiau karius dirbant aerodrome, statant naujus namus-būstines, rengiant įsitvirtinimus. Mačiau karinėse įstaigose dirbančių daug P. Vietnamo civilių. Klimatas neįprastas — šiltas, drėgnas. Iš miesto mus išvežė į kaimą, mažesnėn bazėn ir ten visą laiką praleidau.

—    Kokius išgyvenimus teko išgyventi veikiant žvalgyboj?

—    Pirma žvalgyba į priešų tarpą buvo labai baisi: nežinai, kur esi, ar jo ten daug. Nuleido mus helikopteriu, 8 dienom ir tupėk ten,

Dažniausia vykdavome naktimis, nors tas irgi pavojinga, nes nežinodavome, kur priešas mus pasitiks. Maisto, reikalingų žinių ir instrumentų krovinys ant nugaros, net iki 80 svarų. Kadangi mes turėdavome palaikyti nuolatinį ryšį su savo centrine, tai priešas kartais susekdavo iš mūsų radio pranešimų, pajusdavo, kur mes esame. Todėl turėdavome nuolatos kaitalioti vietovę. Prasiskinti kelią pro džiungles būdavo labai sunku, nes negalėjome sukelti triukšmo.

— Džiunglėse, juk, pilna visokių žvėrių, gyvačių?

—    Matydavome tigrų, įvairių gyvačių, bet nei kartą mūsų neužpuolė, nes mes miegodavome tankiuose krūmuose, kur nei žvėrys nekiša nosies. Jei priešas mestų granatą, ji pasiliktų krūmuose kaboti nepavojinga.

—    Ar teko su priešu iš arti susikauti?

—    Teko labai daug kartų, nors mes vengdavome kovų. Kartą, vadinamoje, “Happy Valley” apylinkėje mus nuleido su uždaviniu, kad būtinai turime parvesti nors vieną gyvą belaisvį. Vos buvo belikę trys dienos, o belaisvio vis nėra. Mūsų tik saujelė, o jų gal tūkstančiai. Priešas aplink mus sukinėjosi, girdėjome jų šnekas, dundėjimą, bet negalėjome prie jo prieiti. Vietovė buvo labai kalnuota. Kalnuose laipiojimas sunkus, kartais tarpeklius tik virvės pagalba galėdavome pereiti. Tie kalnai ne tiek pavojingi, o labiausiai reikėdavo saugotis įvairių priešo padarytų spąstų: paslėptų duobių, minų, Einant kalnais, vienas mūsų karys į duobę įkrito ir susižeidė. Aš turėjau perimti vadovavimą. Sužeistajam perrišome koją ir pamažu slinkome kalno viršūne. Palikęs savo dalinį saugioje vietoje, ėjau jieškoti vietos, kur helikopteris galėtų nusileisti. Užtikau daug priešo buvimo liekanų, todėl nutariau, sugrįžęs prie dalinio, trauktis kita kryptimi. Nors buvo jau naktis, tačiau pajutome apšaudymą ir sviediniai pradėjo kristi mums po kojomis. Pasislėpėme džiunglėse. Vienas priešo patrulis praslinko tik kokios dvi pėdos nuo mūsų. Galėjome jį pasigrobti, bet kai girdėjome iš visų pusių didžiulį priešo slinkimą, palikome jį ramybėje.

Skaityti daugiau: Ten, kur mirtis gresia kiekvieną minutę