Partizanai: Istorija ir dabartis

PAMINKLAS DR. KAZIUI GRINIUI

Kapų puošimo dienų, gegužės 30, Lietuvių tautinėse kapinėse, Čikagoje, įvyko iškilmingas buvusio Lietuvos Respublikos prezidento Dr. Kazio Griniaus paminklo atidengimas. Iškilmėse dalyvavo apie pora tūkstančių žmonių, eilė organizacijų su gėlėmis ir vėliavomis ir veikėjai - kalbėtojai.

Mintis pastatyti paminklą Dr. Kaziui Griniui kilo prieš kelerius metus Kapinių valdyboje. Pernai, minint Dr. K. Griniaus 100-tąją gimimo sukaktį, šis planas buvo pradėtas vykdyti paskiriant visą sekciją žemės paminklui ir kreipiantis į lietuvių visuomenę lėšoms sutelkti. Paminklo projektui ir biustui paruošti buvo pakviestas skulptorius Ramojus Mozoliauskaskuris ne tik jį paruošė, bet pravedė visus statybos ir paminklo dekoravimo darbus. Pabrėžiant šio darbo talką, paminklo užpakalyje iškalta Vermonto granito kolonoje: “Paminklas pastatytas Lietuvių Visuomenės”.

Šis paminklas žymi pirmą Dr. Kazio Griniaus asmens įamžinimą ne tik JAV, bet ir Lietuvoje. Kiek žinoma, paminklą puošiąs biustas yra taip pat pirmas, nes kol Dr. K. Grinius buvo gyvas, jis niekad nesiekė populiarumo, buvo kuklus ir pavyzdingai darbštus, žmogui, kurio gyvenimas sutapo su lietuvių tautiniu atgimimu, kuris asmeniškai dalyvavo valstybės kūrime ir jos vystymesi, kuris su tauta pergyveno okupacijas, tremtį ir emigraciją, šis pirmas paminklas tegali būti tik simboliškas įvertinimas — toks pat simbolis, kokiu buvo visą lietuvių epochą apimąs jo gyvenimas. Trumpas įrašas paminkle “Tautos žadintojas, Varpininkas” nepajėgia nusakyti daugialypės šio lietuvio asmenybės.

Skaityti daugiau: PAMINKLAS DR. KAZIUI GRINIUI

ETNOGRAFINĖS LIETUVOS RYTINĖS IR PIETINES SIENOS

ALGIRDAS BUDRECKIS

Etnografinė Lietuva apima tuos plotus, kurių gyventojai tarpusavyje susiję bendrais kilmės - rasės, tautybės ir kultūros ryšiais. Etnografinės Lietuvos autochtonai sudaro bendrą tautinę grupę dėl jų tarpusavio bendravimo, bendros istorijos ir kultūros sąmoningumo. Besiremdami istorijos, demografijos, kalbotyros ir tautybės sąmoningumo duomenimis, galime apytikriai nustatyti Lietuvių Tautos etnografinę sieną šitaip:

Rytinė siena:

Ji prasideda nuo Dauguvos pietų krantų (5 km. į rytus nuo Dysnos), eina į pietus, paliekant Orzechnowno gudų pusėje, o Prozorokus lietuvių pusėje, iki Kublichi, kertant į pietvakarius iki Vilijos upės (10 km. į rytus nuo Dolginavos - II-ginavos augštupio). Atseit, linija nuo Dauguvos iki Vilijos augštupio sutampa su Sovietų-Lenkų 1921-1939 m. siena. Toliau, rytinė siena sutampa su Lithuania Propria siena iki Nemuno augštupio.

Pietinė siena:

Ji prasideda nuo Lithuania Propria, kur kertamas Nemunas, eina pietuosna palei Nemuno augštupį, paliekant Korelyčios apskritį lietuvių pusėje, paskui pasukant vakaruosna pro Korelyčią iki Naujosios Elnios (Novojelnią), kertant skersai Molčadės upę ties Dworzec (gudų pusėje) ir eina iki Ščaros upės, paliekant Zietelos apskritį lietuvių pusėje. Toliau siena eina nuo Ščaros vakaruosna pro Piaski (gudų pusėje), Volpą (lenkų pusėje), Eismantus (lietuvių pusėje), Sakalėnus-Sokolany lietuvių pusėje), paliekant Sokolką lenkų pusėje; paskui, pro Sidrą (lietuvių pusėje), Jonavą (lietuvių pusėje) iki Brzozowkos upės; toliau — palei Brzozowką, iki Augustavo perkaso; po to, nuo Augustavo perkaso — tiesia linija iki Raigardo.

Skaityti daugiau: ETNOGRAFINĖS LIETUVOS RYTINĖS IR PIETINES SIENOS

BENDRA FRONTO PADĖTIS LIETUVOJE 1919 M. VASARIO - KOVO MĖN.

KAZYS ALIŠAUSKAS

Vasario mėnesio kautynėms prie Kėdainių, Jiezno ir Alytaus pasibaigus, rusų-bolševikų Pskovo divizija aprimo ir negrasino daugiau pulti. Ji stovėjo: Daugai, Stakliškės, Žasliai, Pagelažiai, Bukonys riboje. Lietuvių sargybos šio fronto ruože stovėjo: į rytus nuo Alytaus (Pateronys, Švobiškiai, Domantonys, Venciūnai, Uliškės... kaimuose) — 1 p. pulko; Prienuose, Jiezne, Pakuonyje, Rumšiškėse ir Kaišiadoryse stovėjo maži sargybų dalinėliai iš 2. p.p. Arčiau ir sąlytyje su priešu šį fronto barą saugojo saksų savanorių daliniai, kurie buvo užėmę: Kruonį, Kaišiadoris, Jonavą ir Žeimius (pulko štabas). Protarpiuose patruliavo raiteliai: lietuvių husarai ir 2 p.p. raitų žvalgų komanda. Šis fronto ruožas iki balandžio mėn. buvo ramus. Susirėmimai su priešu buvo reti ir tai vien tik žvalgomųjų patrulių.

Kaip mūsų, taip ir rusų-bolševikų, frontas nebuvo užimtas ištisai. Didesni kariuomenės susitelkimai buvo tik didesnėse gyvenvietėse, saugojamos buvo tik svarbesnės kryptys. Pro neužimtus tarpus, vietos gyventojams padedant, atvykdavo iš Vilniaus miesto ir kitų priešo užimtų vietų pabėgėliai, kurie suteikdavo žinių apie rusų kariuomenę ir bendrai apie bolševikų veiklą.

Iš Pskovo divizijos pabėgdavo į mūsų pusę karininkų ir kareivių. Pabėgėlių tarpe buvo ir lietuvių. Vieni iš jų (karininkai) buvo mobilizuoti į bolševikų raudonąją armiją Rusijoje, kiti stojo savanoriais pas bolševikus, bet pamatę, kad Lietuva atsistato ir kad jie ne tuo keliu nuėjo, pabėgdavo su ginklais ir arkliais pas savuosius. Pas bolševikus kariuomenėje pasiliko tik V. Kapsuko-Mickevičiaus šalininkai, kuriems su lietuviais buvo nepakeliui.

Skaityti daugiau: BENDRA FRONTO PADĖTIS LIETUVOJE 1919 M. VASARIO - KOVO MĖN.