Partizanai: Istorija ir dabartis

JŲ VARDAI NIEKADOS NEBUS UŽMIRŠTI

J. VIZBARAS - SŪDUVAS

Pavasario skaidrumas ir žydinčio birželio romantika neturėtų išblaškyti mūsų prisiminimų apie anas netolimos praeities klaikiąsias birželio dienas, kada tūkstančiai jaunų Lietuvos sūnų paaukojo savo gyvybes, gindami tautos laisvės idealą, arba mirė kankinių mirtimi Sibiro plotuose.

Šių dienų Graikijoje prie istorinio Termopilų praėjimo yra pastatytas didingas balto marmuro paminklas su tokiu įrašu: “Keleivi, kas bebūtum, prisimink, kad šioje vietoje, 480 metų prieš Kristų, žuvo Spartos karalius Leonidas su 400 vyrų, gindamas Vakarų civilizaciją nuo azijatiškųjų persų barbarijos!”

Broli lietuvi! — Pavasario dvelkime prisiminkime mūsų brolius, miško partizanus, didvyriškai kovojusius ir žuvusius nelygiose kovose prieš Maskvos satrapų primestą antrąją Lietuvos okupaciją. Šiandieną okupanto prispausta tauta nedrįsta jų garbei pastatyti net paprasto granito kryžiaus, o jų kapai tenai šiandieną yra išniekinti azijatų atėjūnų siautėjimų.

Mes, laisvojo pasaulio kariai, neturėtume niekados pamiršti mūsų ginklo brolių kraujo aukos, sudėtos ant tėvynės laisvės aukuro. Jie žuvo už tėvų kapus ir gimtojo kaimo sodybas ir kad mes gyventume laisvi. ... Redde quod debes — grąžink, ką esi gavęs — skambėjo įrašas Nežinomojo Kareivio kapo kryžiuje. Jei nieko daugiau, tai bent savo pagarbą privalome mes jiems grąžinti. Pastatykime jiems nenykstantį paminklą savo širdyse, kad ateinančios Lietuvos kartos dar su didesne pagarba minėtų jų atminimą.

Sunku būtų surašyti nesuskaitomas didvyrių pavardes, kurių kapais išpuošti Lietuvos miškų plotai. Nesuskaitomų didvyrių pavardes čia tegul atstovauja dviejų didvyrių vardai: tai Juozo Lukšos-Daumanto ir Julijono Būtėno. Juozas Lukša-Skrajūnas . . . Suvalkijos lygumų sūnus, knygos “Partizanai” autorius, palikęs universiteto auditoriją, išėjo į miškus, kur žygis po žygio, virsta Laisvės kovų sąjūdžio vadovaujančiu vyru, turėjusiu, pasak pulkininko Burlitskio, visuotinai pripažintą autoritetą ir taip tampa tautiniu herojumi (plk. Burlitskis NKVD dalinių Lietuvoje vadas, pabėgęs į Vakarus ir liudijęs Kersteno rezoliucijoje). Būdamas rezistencijos įgaliotinis, Juozas Lukša 1948 m. atvyksta į Vakarus ir čia parašo knygą “Partizanai”. Nors ir turėdamas galimybę pasilikti laisvajame pasaulyje, J. Lukša, vykdydamas savo ginklo draugams duotą priesaiką, grįžta į pavergtą kraštą ir ten miršta didvyrio mirtimi, kovodamas savo vadovaujamų partizanų eilėse. Tokio būdo asmenybių, kaip J. Lukša, reta istorijos puslapiuose. Tuo jis prilygsta garsiajam istorinės Romos senatoriui Regului, kuris taip pat vykdydamas duotą priešui priesaiką, grįžo į Kartaginą ir ten mirė kankinio mirtimi.

Skaityti daugiau: JŲ VARDAI NIEKADOS NEBUS UŽMIRŠTI

Atominių ginklų taktikos ir strategijos tezės tebėra neišaiškintos

Neteko girdėti, kad kurį nors naują išradimą, kuris įvyko mokslui su technologija bendradarbiaujant, žmonija būtų pasmerkusi.

Pilkoji darbininkų masė, trokštanti likviduoti neturtą, vienintelį kelią į laimę mato būtinoje pažangoje moksle, technologijoje ir pramonėje.

Mokslininkai šiandieną jau žino būdus ir procesus apie kontroliuojamo ir nekontroliuojamo atomo skaldymą ir jo reakcijos apribojimus.

Užtat, nežino kokia yra tikroji atominio karo koncepcijos reikšmė, žmonijos laimei, atominės bombos iki šiol tesprogo ant Hirošimos ir Nagasaki. Eksplozijos jėgą abi bombos turėjo apie 15-20 kilotonų ir abidvi buvo pavartotos tada, kai Japonija jau buvo pasiruošusi pasiūlyti Vakarams taikos derybas. Daugeliui tas davė pagrindą tvirtinti, kad karo veiksmų sustabdymui Pacifike tų ginklų panaudojimas ypatingos įtakos neturėjo.

Užtat, neaišku yra kokiu būdu tokios rūšies ginklai galėtų būti pavartoti prieš betarpius karinius tikslus kautynių lauke. Naišku, kokią reikšmę turi, iš karinio taško žiūrint, atominiai minų laukai ir daug kitokių tokio tipo ginklų. Tą paslaptį sudaro faktas, kad nei viena galybė negali leistis į eksperimentus, kurie, toje srityje, sudarytų betarpinį informacijų šaltinį. Atominiai ginklai iki šiol sudaro vieną iš dominuojančių veiksnių mūsų amžiuje, o atominė jėga yra vienintelė, su kuria privalo skaitytis visi politikai ir kariai.

Skaityti daugiau: Atominių ginklų taktikos ir strategijos tezės tebėra neišaiškintos

Mums vis miela brangi Lietuva

KAZYS PLUKAS

Mane nuolat jaudina prisiminimai apie Tėvynės Lietuvos likimą ir brolių lietuvių baisius išgyvenimus ir kančias. Čia noriu paminėti vienos didelės lietuvių giminės, Plukų, likimą.

Mano tėvas Vincas Plukas 1914 m. buvo pašauktas į rusų kariuomenę ir paskirtas į Kauno tvirtovės artileriją. Po apmokymo, jis tarnavo štabe ir dirbo iki vokiečiai užėmė Kauną. Kartu su artilerija pasitraukė į Rusiją.

1918 m., steigiant Lietuvių batalioną Sibire, dirbo štabe. Vieną naktį tas batalionas buvo apsuptas komunistų ir septyni bataliono steigėjai, jų tarpe ir mano tėvas, buvo suimti, arti traukinio sušaudyti ir kardais sukapoti, o batalionas buvo išvežtas kitur. Tai toks buvo likimas mano tėvo ir kitų.

Tėvo brolis Karolis Plukas, su jo šeima, buvo 1948 m. išvežtas į Sibirą ir ten 1955 m. mirė. Jo sūnus Vladas Plukas, buvęs Kėdainių artilerijos pulko vado adjutantas, 1941 m. birželio mėn. buvo deportuotas į Sibirą iš Pabradės poligono. Vladas ir kiti artilerijos karininkai buvo enkavedistų suimti ir 1942 m. nužudyti Sibire. Jo jaunesnis brolis Bronius buvo komunistų nužudytas 1948 m. pavasarį prie Bernatonių kalno, Panevėžio apsk. Jo sesers Elenos vyras Maldutis buvo nužudytas Sibire. O jo žmona, Maldutienė su vaikais, dar tebelaikoma Sibire.

Atsiminimų autorius Londone, 1965 m.

Nors truputį noriu priminti ir apie save. Aš, Kazys Plukas, esu gimęs 1909 m. birželio 6 d. Linkuvos valsčiaus Guostagalio kaime. Po tėvo mirties, kuris nebegrįžo iš Sibiro, aš nuo 1919 m. tapau tėvo ūkio įpėdiniu. Lietuvos nepriklausomybės žydėjimo laikotarpyje prasigyvenom, pirkomės ūkius ir taip visi keturi broliai tapome ūkininkais.

Skaityti daugiau: Mums vis miela brangi Lietuva