LIETUVOS KARIUOMENĖJE

J. VAIČELIŪNAS

MŪSŲ VADAI

Vadais vadinu Karo mokyklos karininkus, kurie buvo tos mokyklos etatuose. Lektoriai, gi, kariškiai ir civiliai, atvykdavo į Karo mokyklą dėstyti jiems paskirtus dalykus. Buvo ir Karo mokyklos karininkų, kurie dėstė teoretinius dalykus, bet dauguma tos mokyklos karininkų buvo vienokie ar kitokie kariūnų viršininkai ir vadovavo kariūnams praktiškame karinių veiksmų apmokyme.

Pati Karo mokykla 1929 m. buvo pavadinta Pirmojo Lietuvos Prezidento Karo Mokykla. Tais metais mokyklai buvo įteikta vėliava. Ją įteikė pats valstybės prezidentas A. Smetona tuolaikiniam Karo mokyklos viršininkui plk. P. Jurgaičiui. Vėliava buvo pagaminta už 4,000 litų Šveicarijoje. Ji buvo laikoma Karo mokyklos iškilmių salėje, puošnioje spintoje. Vėliavą saugojo kariūnų garbės sargyba. Toje pat salėje ant sienų kabojo įrėminti mokyklą baigusiųjų karininkų sąrašai.

1930 m. Karo mokyklos vadovybė gerokai pasikeitė. Jos nauju viršininku buvo paskirtas gen. št. plk. Jonas Jackus, tik prieš metus Čekoslovakijoje baigęs augštąją karo mokyklą (akademiją) ir Vyriausiame štabe vadovavęs IV skyriui. Išvaizdos, laikysenos ir figūros atžvilgiu jam galėjo pavydėti kiekvienas kariūnas. Naujųjų Metų proga 1932 m. jis buvo pakeltas į generolo laipsnį. Kaikurie civiliai asmenys, kurie nepažindavo karinių laipsnių, gen. Jackų, kad ir su generolo ženklais, kartais palaikydavo leitenantu:

1932 m. pradžioje kartą buvau mokyklos budėtojo padėjėju. Mokyklos budėtojas buvo išėjęs į užsiėmimų aikštę, kur vyko kariūnų aspirantų rikiuotės mokymas. Aš likau jo vietoje. Sėdėjau budėtojo kambaryje prie stalo ir skaičiau laikraštį. Štai, atsidaro durys ir įeina gen. Jackus, ir paskui jį koks tai civilis. Aš pašokau ir generolą pasitikau su raportu. Jis pasakė, kad čia yra atvykęs vienas tautietis iš provincijos. Jis nori pasimatyti su vienu kariūnu aspirantu. Liepė, kad aš iškviesčiau tą kariūną. Generolas ėjo iš kambario ir aš jį palydėjau. Koridoriuje jis man pasakė: “Galite pasilikti”. Sumušiau kulnimis, atsaliutavau. Užėjau į budėtojo padėjėjo kambarį ir liepiau pasiuntiniui nueiti į užsiėmimų aikštę ir pranešti budinčiam karininkui, kad mokyklos viršininkas įsakė iššaukti kariūną aspirantą N. Kai grįžau į budėtojo kambarį, tas civilis manęs paklausė: “Kas čia buvo, kurs liepė iškviesti mano sūnų kariūną? “Karo mokyklos viršininkas, generolas Jackus”, atsakiau aš. “Ar generolas? Aš maniau, kad leitenantas. Jis taip jaunai atrodo. Jei būčiau žinojęs, kad generolas, būčiau į jį nesikreipęs, nepatogu”, tarė jis. Aš nusišypsojau, kad jis generolą palaikė leitenantu.

Karo mokyklos inspektorius buvo gen. št. plk. ltn. Jonas Juodišius. Jis taip pat turėjo didelės įtakos kariūnų auklėjimui. Jis buvo labai rimtas, nors kartais per pranešimus bei pasikalbėjimus su kariūnais apie jauno karininko gyvenimą pasakydavo ir linksmesnių dalykų: “. . .Jaunas leitenantas, kelnės kaip dūdos ...” Tuo jis pabrėždavo busimiesiems karininkams sekti savo išvaizdą, susitvarkymą.

Karo mokyklos bataliono vadas buvo plk. ltn. Jonas Kazitėnas, kurį netrukus pakeitė plk. ltn. A. Svilas. Kai po metų plk. ltn. Svilas buvo paskirtas 9 p.p. vadu vietoje atsargon išėjusio plk. P. Jurgaičio, mokyklos bataliono vadu buvo paskirtas plk. ltn. Andrius Butkevičius (Butkūnas). Nors bataliono vadui priklausė tik rikiuotės sritis, bet ir jis kartais kariūnams skaitydavo paskaitas ar šiaip su jais turėdavo pasikalbėjimų, kurių metu jis kariūnams duodavo naudingų patarimų. Kartą jis pasakojo: “Kai pernai iš karo mokyklos į pulką atvyko jauni karininkai, aš juos priėmiau, nes pulko vadas buvo išvykęs. Vienas iš tų leitenantų pasakė, kad jis yra gimęs būti lakūnu. Į pėstininkus patekęs per klaidą. Taip sakyti pulko vadui, į kurio pulką atvykai tarnybon, tikrai netinka.” Po poros metų plk. ltn. Butkevičius buvo paskirtas 8 p.p. vadu ir pakeltas į pulkininko laipsnį.

Mūsų kuopos vadas buvo kpt. Antanas Gaušas, atkeltas iš 4 p.p. Jis kuopai vadovavo neilgai, nes greitai buvo išsiųstas Čekoslovakijon į augštąją karo mokyklą. Ją baigęs, jis dirbo Vyriausiame štabe. Mirus 9 p.p. vadui plk. Svilui, jis buvo paskirtas to pulko vadu. Kai 1940 m. bolševikai užplūdo Lietuvą, jis su pulku norėjo pasitraukti į Vokietiją. Tačiau vokiečiai, būdami susitarę su bolševikais, lietuvių karių pulko į savo kraštą neįsileido.

Vėliau mūsų kuopai vadovavo kpt. Karolis Dabulevičius, kurs 1931 m. rudenį buvo pakeltas į majoro laipsnį. Jis buvo griežtas, bet teisingas vadas. Kariūnams duodavo vertingų pamokymų. Vėliau baigė Lietuvos augštąją karo mokyklą ir buvo pakeltas į pulkininko leitenanto laipsnį. Kai, jau bolševikams užplūdus Lietuvą, plk. Gaušas buvo atleistas nuo vadovavimo 9 p.p., jis buvo paskirtas to pulko vadu. Jam tuo metu pavyko išvengti bolševikų žabangų, bet vėliau jie plk. Dabulevičių persekiojo. Kai 1941 m. vokiečiai, pradėję karą su bolševikais, užėmė Lietuvą, plk. Dabulevičius buvo paskirtas Vilniaus miesto burmistru. Nors tai buvo grynai lietuviškos pareigos, tačiau bolševikai už jas jį persekiojo net jam esant V. Vokietijoje. Jo persekiojimu pasirūpino “išrinktosios” tautos vaikai, kurie valgė skanią nepriklausomos Lietuvos duoną. Jie tą “rūpinimąsi” būtų ir toliau tęsę, jei patys amerikiečiai nebūtų jų aptramdę.

Vienas būdingesnių mokyklos karininkų buvo kpt. Adolfas Urbšas. Pradžioje jis buvo mūsų kuopos vyresnysis karininkas. 1931 m. vasarą jis buvo pakeltas į majoro laipsnį. Tais pat metais jis buvo priimtas į Lietuvos Augštąją Karo mokyklą ir po poros metų baigė jos I-ją laidą.

Kpt. Urbšas mus mokė rikiuotės ir šeštadieniais su kariūnais vykdydavo oficialius pasikalbėjimus. Kalbėdavo įvairiomis karinėmis temomis bei bėgamaisiais dienos klausimais: “. . . Juk tam ir yra Vyriausias štabas, kad rūpintųsi mūsų krašto saugumu. Tų netikėtumų mes galime laukti kiekvieną dieną . . Arba: “. . . Koks jausmas, kai priešas puola, o tu nebeturi šovinių. Dėl to turi būti geras šaudmenų tiekimas, ir be reikalo šovinių nenaudoti. . .”

Prieš vieną kariūnų vakarą, kurs įvyko centrinėje karininkų ramovėie Kaune, kpt. Urbšas pasakė:    . . Taip, kariūnai, gyvename demokratiškus laikus, bet reikia žiūrėti ką atsivedi į balių. Tiek karininkai, tiek kariūnai turi laikytis privalomojo etiketo ir žinoti su kuo draugauti.” Kariūnų netikslius atsakymus jis kartais palydėdavo posakiu: “Dar ne taškas, kariūnas.”

Majoras Urbšas pakilo į pulkininko, o prie bolševikų net ir į generolo laipsnį. Kartą, jau Lietuvai patekus į bolševikų nagus, paklausiau Urbšo karo mokyklos laikų draugą, dimisijos majorą Petkevičių, kaip plk. Urbšas prie bolševikų pašoko į generolus; juk jis buvo patriotas karininkas, jį vertino mūsų karinė vadovybė. Mjr. Petkevičius atsakė: “Argi nežinai, kad Urbšas dar gimnazijoje būdamas nuo draugų gavo diržų už komunistines tendencijas?”

Pirmosios bolševikų okupacijos metu praskambėjo, kad plk. Urbšas buvo pakeltas 4 generolo laipsnį. Nors kiti daviniai sako, kad plk. Urbšas į generolo laipsnį buvo pakeltas tik 1945 m., kada perėmė iš gen. V. Karvelio lietuviškosios divizijos vadovavimą. Anksčiau, esą, jis dėstęs karinius mokslus vienoje bolševikų karo mokykloje.

Urbšas aiškino, kad kariūnui ir karininkui netinka draugauti su paprasta mergaite, o vėliau Urbšas nuėjo tarnauti bolševikams, kurie skelbė, kad karininkas gali vesti paprastą kolchozininkę, kiaulių šėrėją, karvių melžėją, jei tik ji jam patinkanti. Iš Karo mokyklos karininkų bene Urbšas dažniausiai lankydavosi prezidentūroje ir prezidentą A. Smetoną labai garbino. Kai Urbšas nuėjo tarnauti bolševikams, jis prezidentą Smetoną jau niekino. Gen. Urbšas rašė (“Tiesa” 1965. VII.14. Nr. 163):

. . Ir mes buvome gana vieningai nusistatę prieš Smetonos vyriausybę. Mūsų simpatijos krypo į rytus, mūsų akyse augo Tarybų Sąjungos autoritetas.” Žodžiu “mes” jis vadina visus Lietuvos karius: karininkus, puskarininkius ir eilinius. Vietoje žodžio “mes”, gen Urbšas turėtų vartoti žodį “aš”. Taip būtų tiksliau. Gen. Urbšas rašo netiesą tik tam, kad įtiktų Lietuvos pavergėjui. Tas rodo, kad Urbšas, prie visų valdžių, buvo didelis pataikūnas. Jis, net būdamas generolas, nemato skirtumo tarp nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ir okupanto. Tą skirtumą gi mato ir eilinis kareivis. Tiesa, ir laisvės laikais buvo karių ir ne karių, kurie buvo nepatenkinti Smetonos valdžia, bet reikia skirti laisvo krašto vyriausybę nuo okupanto ir dar žiauraus okupanto.

Iš jaunesniųjų Karo mokyklos karininkų -lektorių prisimena ltn. V. Motieka, kuris buvo atvykęs iš ulanų pulko. Jis kariūnams dėstė ryšius. Motieka buvo gražios išvaizdos ir nuoširdus karininkas. Vėliau jis baigė Lietuvos Augštąją Karo mokyklą ir pakilo į pulkininko leitenanto laipsnį. Kai Lietuvą užplūdo bolševikai, jie išžudė daug gerų Lietuvos karininkų. Motieka gi pas tuos pačius bolševikus gavo tiek pasitikėjimo, kad II Pas. karo metu pakilo į pulkininko laipsnį ir vadovavo lietuviškosios divizijos vienam pulkui.

LEKTORIAI

Iš karo mokykloje dėstančių lektorių būdingas buvo gen. št. plk. ltn. Stasys Zaskevičius. Jis kariūnams dėstė karo istoriją ir pėstininkų taktiką. Į paskaitas ateidavo civiliniais drabužiais, nes tada jis buvo jau atsargoje. Netrukus, tačiau, jis grįžo į aktyvią karo tarnybą ir buvo pakeltas į pulkininko laipsnį. Jis buvo griežtas, bet įdomus karininkas. Dalyką dėstė įdomiai, aiškiai ir kariūnams statė griežtus reikalavimus. Moksle apsileidusius kariūnus griebdavo.

Teoretinės pamokos vykdavo iš ryto. Po rytinės mankštos ir skanių pusryčių kaiką klasėje suimdavo snaudulys. Kartą, plk. Zaskevičius per karo istorijos pamoką, pastebėjo vieną kariūną, kurs gale klasės, prie krosnies prisišliejęs, snaudė. Jis atsistojo, griežtu žingsniu priėjo prie to kariūno, kurs, draugui kumštelėjus, spėjo pabusti ir atsistoti, ir griežtu tonu pasakė: “Tai ką, ka-

Karo mokykloje: taktikos pratimai smėlio dėžėje


valieriau, miegodamas nori užsidėti karininko žvaigždutę?”

Pulkininko griežti žodžiai paveikė ne tik kaltąjį, bet ir mus visus. “Vargšas pamidoras”, kažkas per pertrauką juokėsi iš to užsnūdusio kariūno. Jį vadino pamidoru, nes jis buvo pilnas, apvalus. Anksčiau jis tarnavo kokioje tai Kauno įstaigoje ir studijavo. Jis gerai pažino visus Kauno restoranus ir papasakodavo, kuriame iš jų būdavo galima skaniausiai pavalgyti. Tie skanūs valgiai ir padarė jį pilną, kaip pamidorą. Mažai ką jis pasikeitė ir Karo mokykloje, nors per kariūnų kandidatų apmokymo laikotarpį jis ir neteko 16 kg. svorio. Tas kariūnas, kai perėjo į vyresnįjį kursą, buvo paskirtas skyrininku ir gavo grandinio laipsnį. Už kokį tai nusižengimą jis buvo pašalintas iš skyrininko pareigų, todėl tą grandinio laipsnį nešiojo dar ilgai. Draugai apie jo laipsnį taip atsiliepdavo:

Penkis metus studijavo,

Penkis metus alų gėrė;

Amžiną grandinį gavo

Ir toliau neavansavo.

Plk. Zaskevičius karo istorijos paskaitas kartais baigdavo žodžiais: “Apie tuos karo vadus plačiau pasiskaitykite kituose istoriniuose šaltiniuose”. Pasiskaityti buvo nelengva, nes mažai kas iš mūsų mokėjo svetimų kalbų, o ir tų šaltinių buvo sunku gauti. Ir dėl to vėliau, jau gyvendamas Kanadoje, paruošiau knygą apie žymiuosius karo vadus.

(Bus daugiau)

 

Plk. Zaskevičius dėstė dar ir pėstininkų taktiką. Ją dėstė prie smėlio dėžėje paruoštos vietovės. Karo mokykloje buvome išbuvę apie metus laiko. “Kas iš jūsų dar nestovėjo valandų?” kartą paklausė pulkininkas. “Aš, tamsta pulkininke,” atsistojęs pasakė kariūnas M. Augutis. “Menkas kariūnas,” sako pulkininkas. Mes visi nustebome, kad pulkininkas taip pavadino drausmingą kariūną. Vėliau jis su šypsena tą savo pasakymą kiek pataisė. Jis davė suprasti, kad ir kariūnams pravartu pastovėti su šautuvu ant peties nors vieną valandą, kad tą bausmę praktiškai pergyventų ir vėliau galėtų teisingiau bausti savo kareivius, jei bus reikalas.

Plk. Zaskevičius buvo įdomus karo istorijos lektorius. Aš gi, buvau istorinių dalykų mėgėjas. Tačiau pulkininkas į mane žiūrėjo ne istoriko akimis. Jaunesniame kurse iš karo istorijos kariūnus egzaminavo pats lektorius. Aš dalyką atsakiau neblogai ir tikėjausi gauti 8, ar 9. Tačiau, po mano atsakymo į paskutinį klausimą, jis pasakė: “Išsisukai, kavalieriau,” ir pastatė 7. Man iš karo istorijos gauti tik 7, buvo mizerija! Jaunesniame kurse iš mokomųjų dalykų gautieji pažymiai nebuvo sprendžianti, bet jie buvo skambutis ateičiai. Kas nors panašaus gali, gi, atsitikti ir kitais metais vyresniajame kurse . . .

1932 m. Velykų atostogų nevykau į namus. Nors, būdamas viršila, turėjau pirmenybę vykti atostogų, bet jų atsisakiau. Tuo palengvinau padėtį kitiems kariūnams, nes reikėjo ir iš vyresniojo kurso keliems kariūnams pasilikti Karo mokykloje tarnybai dviejų savaičių Velykų atostogų metu. Svarbiausia atostogų nevykimo priežastis — pasiruošimas egzaminams, kurie turėjo prasidėti po Velykų.

Velykų atostogų metu Karo mokyklos karininkai nebūdavo skiriami budėtojais. Budėdavo trys vyresniojo kurso kariūnai. Taigi budėti tekdavo kas trečia diena. Kartais laisvalaikiu grupelė kariūnų išjodavo mokyklos arkliais į apylinkę pasijodinėti. Tai buvo malonus sportas pavasario metu, o buvo naudinga ir arkliams. Vienas kavaleristas kariūnas pasakė, kad kavalerijos rikiuotės arklys kasdien turi padaryti nemažiau 15 km kelio.

Laisvalaikiu užsukdavau ir į vyresniojo kurso klasę, kur ant sienų kabojo įvairūs žemėlapiai. Čia prie žemėlapių atydžiai pakartodavau karo istorijos programą, ypač apie Napoleono žygį į Rusiją. Nenorėjau, kad ir šiais metais plk. Zaskevičius iš karo istorijos man pastatytų tik 7.

Kai atėjo karo istorijos egzaminų diena, klasėje prie pailgo, žaliu uždangalu uždengto, stalo sėdėjo plk. Zaskevičius su dviem asistentais. Nustatyta tvarka kariūnai šaukiami traukti programos numerius—bilietus ir atsakyti į programoje numatytus klausimus. Ateina mano eilė. Ištraukiu bilietą — Napoleono žygis į Rusiją. Drąsiai išpilu pagal programą, kaiką pridėdamas, daugiau kaip iš karo istorijos konspekto, kurį buvo paruošęs plk. Zaskevičius. Kai atsakiau bilietą, manęs daugiau nieko nebeklausinėj o. Plk. Zaskevičius pastatė 9. Vienas asistentų pastatė 10. O kitas asistentas, žvilgterėjęs į lektoriaus pastatytą laipsnį, taip pat pastatė 9. Taigi iš karo istorijos gavau 9. Plk. Zaskevičius jau nebeturėjo progos pasakyti: “Išsisukai, kavalieriau.”

Iš karo istorijos pirmą bilietą ištraukė nedidelio ūgio kariūnas V. Gavelis. Pirmame numeryje paprastai yra įvairių sąvokų apibrėžimas: karas, karo istorija ir t.t. Jis, gerai nebeprisimindamas karo sąvokos, pradėjo: “Baisus daiktas yra karas . . Net ir kariūnai šyptelėjo iš jo karo sąvokos apibrėžimo. Kadangi jis tą bilietą atsakinėjo silpniau, tai lektorius jam davė dar keletą klausimų iš viso kurso. Tuo metu ir Lietuvos žurnaluose buvo pagarsėjusi Paryžiaus naktinių klubų šokėja negrė Juozafina Beker. Plk. Zaskevičius paklausė: “Kaip vadinosi Napoleono pirmoji žmona?” Kariūnas Gavelis gerai nebeprisiminė. Lektorius, norėdamas jam padėti, sako: “Juozafina . .“O, Juozafina Beker,” greitai atsakė kariūnas Gavelis. Iš to atsakymo juokėsi kariūnai, juokėsi ir egzaminų komisija.

KADRE

Kai 1931 m. rudenį buvo išleista Karo mokyklos XIII-ji karininkų laida, mes jau buvome vyresniojo kurso kariūnai. Tą rudenį su keletą draugų buvau paskirtas I-mos kariūnų aspirantų kuopos kadran. Man teko viršilos pareigos. Nors kariūnai aspirantai atvyko iš pulkų, kur jau buvo praėję jaunų kareivių apmokymą, tačiau, jiems dar trūko karinės drausmės. Drausmei pakelti vartodavau griežtą žodį. Retai kada juos nubausdavau stovėti su šautuvu ar neišėjimu į miestą.

Kariūnai aspirantai savo viršininkus iš kadro kariūnų labjau gerbė už tokius pat viršininkus iš savo tarpo. 1931 m. Kalėdoms kadro kariūnai išvyko atostogų. Aspirantai tų atostogų negavo, nes jų karinė tarnyba buvo trumpesnė — vieneri metai — todėl turėjo daugiau padirbėti. Mūsų atostogų metu kariūnams aspirantams kadras buvo paskirtas iš jų pačių. Viršilos pareigoms buvo paskirtas Dzidas Toliušis, iš profesijos advokatas. Jis buvo drausmingas ir tvarkingas kariūnas, bet saviesiems vadovauti ir tą porą savaičių jam buvo nelengva. Drausmę palaikyti jam teko griebtis baudų. Kai grįžau iš atostogų, kariūnas aspirantas A. Šatraitis, kurį pažinau dar iš Augštesniosios Technikos mokyklos laikų, man sako: “Gerai, kad jau sugrįžai. Mūsų naujas viršila nieko nepadaro su savaisiais: neklauso latrai. Mūsų naujas viršila per tas dvi savaites kariūnams aspirantams baudų davė daugiau, negu jūs per visą laiką.”

1932 m. vyresniojo kurso kariūnų gyvenime pažymėtini trys svarbesni įvykiai. Pirmasis per 2 val. ir 40 minučių kariūnai atliko 24 km žygį blogose oro sąlygose, sumušdami visus iki tol buvusius tos srities rekordus.

Antras įvykis — kariūnų kavaleristų žygis per Lietuvą. Jie tą žygį atliko kartu su gusarų pulko mokomuoju eskadronu, kuriam vadovavo kpt. Žlabys (poetas Žengė). Jie žygiavo, vykdydami kaikuriuos manevrinius uždavinius, palei demarkacijos liniją, aplankydami Nepriklausomybės kovų vietoves. Toliau jie žygiavo į Biržus, kur aplankė gusarų pulko šefo Jonušo Radvilos pilį. Iš Biržų pasuko į Pasvalį, Joniškėlį ir kitas vietoves, ir grįžo į Kauną. Šis žygis buvo įspūdingas kariams, o taip pat ir vietos gyventojams, nes jie nuo Nepriklausomybės kovų nebuvo matę didesnių vienetų lietuvių karių, ypač kavaleristų.

Trečias įvykis — Vytauto Didžiojo paminklo atidengimas A. Panemunėje, Augštųjų karininkų kursų sodelyje. Paminkle Vytautas žvelgia į rytų pietus, kur lenkų pavergtas Vilnius su trečdaliu Lietuvos. Paminklas buvo atidarytas Tautos šventės išvakarėse. To paminklo atidaryme dalyvavo ir kariūnai. Jie sudarė garbės kuopą į iškilmes atvykstančiam valstybės prezidentui sutikti, o vėliau buvo išrikiuoti aplink paminklą.

TĖVYNES MEILĖ

Tėvynės meilė arba patriotizmas yra tautinė dorybė, kuri privalo glūdėti kiekvieno tautiečio širdyje. Ypatingai savo tėvynę, savo tautą, privalo mylėti karininkas. Lietuvos Karo mokykloje buvo ruošiami jauni karininkai Lietuvos kariuomenei. Be karinio mokslo, bei drausmės, čia buvo skiepijama ir tėvynės meilė. Juk jauni karininkai daugumoje mokys, auklės kareivius. Kad įdiegtų savo kareiviams tėvynės meilę, tą meilę privalėjo jausti jie patys.

Patriotizmą dar galima būtų vadinti tautiniu susipratimu. Susipratęs tautietis visuomet vertins savo tautos požymius: kalbą, lietuvišką šeimą, papročius, pavardę. Lietuvos karininkai daugumoje vertino savo kalbą, lietuvišką šeimą, papročius, bet ne visi vertino savo pavardę. Buvo karininkų, kurie turėjo suslavintas pavardes, bet nesirūpino jų atlietuvinimu.

Karo mokyklos XIV-je laidoje apie 25% karininkų turėjo suslavintas pavardes, nors iš 80 baigusiųjų tik du buvo slavai. Prieš baigiant Karo mokyklą, kalbėjausi su vienu draugu kariūnu, kad, išleidžiant jaunus karininkus iš mokyklos, visų suslavintos pavardės būtų automatiškai atlietuvintos. Galvojome apie tai komandos keliu pranešti mokyklos vadovybei. Bet nuo to žingsnio susilaikėme, nes ir mokykloje dar buvo vienas kitas karininkas su suslavinta pavarde.

(bus daugiau)