VILNIUS IR LENKAI
JONAS MIŠKINIS
Italai savo didžiosios praeities paminklus vadina “Akmenys, kurie kalba”.
Nors jau baigiasi trečiasis dešimtmetis kai Vilnius iš lenkų okupacijos atsipalaidavo, tačiau lenkai degdami lietuvių neapykanta, vis dar savinasi Vilnių.
Vilniaus problema nėra tiktai grynai politinė, teritorinė. Taip į ją žiūrėti neleidžia ilga mūsų santykių su lenkais istorija ir ypač lenkų kultūros ekspansija, kuri prasidėjo senosios Lietuvos valstybės žydėjimo laikais ir kurios vaisius dar jautėme ir nepriklausomos Lietuvos metais.
Paskutinysis lenkų karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis, savo prisiminimuose apie Lietuvą ir jos kilnią sostinę Vilnių, sakė, kad jei vilniečiai ir norėtų užmiršti didžią Lietuvos valstybės praeitį ir jos garbingus žygius, kurie taip tampriai yra susiję su Lietuvos sostine, jie to negalėtų, nes kiekviename žingsnyje jo gimtojo miesto akmenys kalbėtų apie garsią Lietuvos praeitį ir vėl iš naujo pabrėžtų, kad jis yra kilnios lietuvių tautos ainis. Tai, ką anuomet teigė karalius, nūdieną, nekultūringomis priemonėmis, lenkai stengiasi paneigti
LENKŲ GOBŠUMAS
Bismarkas, visą laiką rodęs lenkams didelį pritarimą ir laikęs save net jų draugu, ne vienoje savo kalboje yra pabrėžęs, kad lenkų smerktiniausias ypatumas yra neteisybės pamėgimas ir su tuo susijęs svetimos naudos gobšumas. Apie tai Bismarkas rašo savo knygoje “Bismark ueber die Polen” (V. F. Koch, Berlin 1913). Bismarkas ryškiai apibūdina lenkus, pavadindamas juos intrigantais, pataikūnais, visiškai nepajėgiais dirbti naudingą darbą, kurie šiandieną tik garsiai rėkia “jeszcze Polska”, rytoj vėl valio “Waschilapski ir Krapulinski”. Pasikliauti lenkų diduomene yra lygu stokai politinės nuovokos ir t.t., taip rašo Bismarkas.
LENKIJA — LIETUVIŠKA
Anais laikais, vienas užsienietis lankydamasis Paryžiaus pasaulinėje parodoje, labai sąmoningai pasakė, kad iš lenkų paviliono parodytų didvyrių, esą, galima susidaryti įspūdį, jog ne Lietuva yra lenkiška, kaip lenkai dažnai mėgsta kuopikčiausiai lietuvius įžeidinėti, bet Lenkija yra lietuviška. Taip, tatai galima patvirtinti. Lenkų pasisavinti didelio vardo ir kilnios dvasios lietuviai visais laikais objektyviai žiūrėjo į nenormalius kaimynystėje gyvenančių tautų santykius ir ne kartą aiškiai yra pabrėžę, dėl kieno kaltės toji pakrikusi padėtis susidarė.
Žvelgiant į Lenkiją be jokio pavydo, ramiai galima tvirtinti, jog Lenkiją kūrė, gynė ir išgarsino ne kas kita, o lietuviai. Vokiečių rašytojas W. Harichas, rašydamas apie Lietuvos santykius su Lenkija, apie Horodlės uniją, ne be pagrindo, teisingai pamini, kad nežiūrint visų nors ir įžymių lenkų didikų savybių, nuo pat Horodlės unijos sudarymo, Lenkijos diduomenę, šviesuomenę ir vadus, iki pat naujųjų laikų, sudarė ne lenkai, bet lietuviai: Čartoriskiai, Kosciuškos, Jogaila, Oginskiai, Pilsudskis ir kiti.” Be to, tas pat vokiečių rašytojas aprašydamas Žalgirio mūšį, apibūdina lietuvius, Vytautą Didįjį ir pagaliau tą patį Jogailą, kaip pirmuosius karo vadus, sugebėjusius savo nepalaužiamu ryžtingumu, per vieną mūšį, nulemti visa kas anuomet buvo susiję su viešpatavimo problema. Tame didžiajame žygyje lenko vardo nepaminėta nė vieno. Be jau paminėtų asmenų dar galima būtų priskaityti visa eilė Lietuvos sūnų, kurie yra Lenkijos pasididžiavimas. Vadinasi, visose lenkų kultūros srityse garsiausių žmonių tarpe matome lietuvius iš Vilniaus, Minsko, Kauno, ar Daugpilio, — rašo C. A. Sch. ir S. Litauen, Berlin, 1918 m.
Tautų gyvenimas, kaip anksčiau buvo manoma, susideda iš ekonomiško pajėgumo. Toji mintis, užvaldžiusi tam tikrą amžiaus laikotarpį, betgi, yra netiksli: tautos gyvena ne vien tik savo ekonominiu pajėgumu, kaip manė Marksas ir skelbia komunizmas, bet kraujo ir sielos sąsaja. Ekonomiškasis pajėgumas yra tik tautos gajumo pažymys kilęs iš vidujinės jos dorovės ir dvasinio pakilumo. Ar gi lenkai, apsišarvavę didžiais, bet savo dvasia, savo krauju ir siela svetimais jiems lietuviais, mano įstengsią tais vardais paveikti Vilniaus ir jo krašto sveikos lietuvių tautos sąmoningumą?
