PIRMIEJI BANDYMAI KRIKŠTYTI ŽEMAIČIUS
(Žemaičių krikšto 550 m. sukakties proga)
DR. VIKTORAS GIDŽIŪNAS, O.F.M.
1. PIRMIEJI ŽEMAIČIŲ SUSITIKIMAI SU KRIKŠČIONIMIS
a. Neaiškūs spėliojimai. Mūsų istorinėje literatūroje yra žinių apie įvairias pastangas krikštyti žemaičius, ir tos žinios yra gana ankstyvos. Yra tvirtinama, būk benediktinas Ansgaras (801 m. - 865- m.), Skandinavijos apaštalas (826 m. -830 m.), popiežiaus Grigaliaus IV, 831 m., paskirtas šiaurės kraštų vikaru, buvo atvykęs į Kuršą ir žemaičių kaimynystėje įkūręs vyskupiją.1 Vyskupas Valančius, nenurodydamas šaltinio, rašo, kad ir Norvegijos karalius šv. Olavas (miręs 1030 m.), su keliais kunigais, mokęs žemaičius katalikų tikėjimo.2 Ar šie tvirtinimai turi kokios reikšmės, neištyrus istorinių Skandinavų šaltinių, sunku pasakyti.
b. Žemaičių susitikimas su krikščionimis. Istorinių šaltinių patvirtintas žemaičių susitikimas su krikščionimis įvyko XII amž. gale. Tuo metu Dauguvos žiotyse įsikūrę vokiečių pirkliai pradėjo susitikinėti su šiaurės Lietuvos gyventojais. Lotyniškoje Livonijos kronikoje skaitome, kad 1185 m., lietuviams užpuolus lybius, vos išsigelbėjo pirmasis Livonijos misininkas, augustinijonas Meinhardas. Vėliau, 42 m. laikotarpyje, ta pati kronika pamini virš 40 įvairių krikščionių susitikimų su lietuviais. Tiesa, čia minimi lietuviai, bet iš konteksto matosi, kad daugeliu atvejų kalbama apie žemaičius, dėl to krikščionių susitikimas su žemaičiais gali siekti 1185 m.3
c. Pirmieji kryžiaus žygiai. Panašių žinių, dažniausia apie nedraugiškus Livonijos krikščionių santykius su žemaičiais, patiekia mums ir nežinomo autoriaus XIII amž. gale vokiškai parašyta Eiliuotinė kronika, apimanti 1143 - 1290 m. laikotarpį.4 Joje, kartais iki smulkmenų, aprašomos žemaičių kovos su Livonijos ordinu ir jo talkininkais, Saulės mūšis, Klaipėdos pastatymas, žemaičių žygiai Livonijon, Skuodo ir Durbės mūšiai.5 Šie kryžiaus žygiai tačiau žemaičių prie krikščionybės nė kiek nepatraukė.
Jersonas (Rudolfo kopija) — Vytautas ragina žemaičius krikštytis
2. KRIKŠČIONYBĖ ŽEMAIČIUOSE MINDAUGUI APSIKRIKŠTIJUS (1250 m. - 1263 m.)
a. Žemaičių didikai krikštijasi. Žemaičius krikščionybė dar daugiau palietė Mindaugui priėmus krikštą. Nėra abejonės, kad Mindaugo krikštui pritarė nemaža žemaičių didikų ir jie patys, kartu su juo, krikštijosi. Kitaip Mindaugas nebūtų galėjęs Žemaičiuose dovanoti vyskupui žemių ir jose jį įkurdinti, paliekant be jokios krikščionių globos pagonių krašte.6
b. Vyskupo ir ordino žemės Žemaičiuose. Priėmęs krikštą, Mindaugas turėjo rūpintis krikščionybės įvedimu visame krašte. Jis turėjo įsteigti hierarchiją ir jos veikimui sudaryti medžiagines sąlygas. Nuostabu, kad jis, kaip tik Žemaičiuose, 1254 m. vyskupui Kristijonui užrašė pusę Raseinių, Betygalos ir Laukuvos žemių. Aišku, kad vyskupas savo žemėse turėjo ir gyventi, nes jose jis buvo kartu ir pasaulinis valdovas. Atsidėkodamas už draugystę ir karaliaus vainiką, Mindaugas ir Livonijos ordinui dovanojo žemių Žemaičiuose. Žemaičiai tačiau nenorėjo užleisti savo žemių nei ordinui, nei vyskupui. Nesuvaldydamas žemaičių, vyskupas skundėsi popiežiui. Dėl to, Aleksandras IV, 1255 m. paragino Mindaugą ginti vyskupą nuo pagonių.7
c. Žemaičiai traukiamai į katalikų tikėjimą. Žemaičių krikštu rūpinosi Mindaugas, vyskupas Kristijonas ir Livonijos ordinas. Mindaugas, dėl mums nežinomų priežasčių, pirmiausia norėjo patraukti Kristaus tikėjiman žemaičius. Tam jis Žemaičiuose įkurdino ir vyskupą. Iš tikro, vyskupas Žemaičiuose gyvendamas turėjo rūpintis vietos gyventojų krikščioninimu, nors apie tai šaltiniai ir tyli. Reikia manyti, kad ir ordinas, norėdamas įsitvirtinti savo valdose, stengėsi krikštyti žemaičius. Kiek tačiau tada krikščionybė žemaičiuose buvo išsiplatinusi žinių neturime. Viena yra aišku, kad Mindaugui mirus ji greitai išnyko.
3. VOKIEČIŲ ORDINO PASTANGOS KRIKŠTYTI ŽEMAIČIUS (1263 m.- 1382 m.)
a. Žemaičių padėtis Mindaugui mirus. Jei po Mindaugo mirties, vidaus suiručių metu, žemaičiai nesusilaukė prūsų ir latvių likimo, tai juos nuo to išgelbėjo Durbės mūšio pergalės padariniai (1260 m.). Po šios pergalės, livoniškė vokiečių ordino šaka, žiemgalių sukilimo ir nuolatinės nesantaikos su Rygos miestu ir arkivyskupu nusilpninta, jau nebeatgavo savo reikšmės.8 Tik, kai 1283 m. vokiečių ordinas galutinai pavergė prūsus, tada jis iš Prūsų pradėjo pulti žemaičius, kad Dusburgo žodžiais tariant, krikščionių valdžiai palenktų pagonių kaklus.9 Žemaičiai, žinoma, taip lengvai savo kaklų kalaviju atnešančiai vergiją religijai nelenkė, bet ilgainiui jiems su krikščionimis kovojant, prekiaujant ir kitaip bendraujant, jie šiek tiek susipažino ir su krikščionių religija, ir jos idėjos, nors ir pamažu, nejučiomis, skverbėsi į jų tarpą.
b. Belaisvių įtaka. Savo išvykų metu kryžiuočiai parsivarydavo daug belaisvių, ypač moterų ir vaikų, kurie būdavo pakrikštijami ir krikščioniškoje aplinkoje gyvendami, išaugdavo krikščionimis. Vėliau, kad ir nedaugeliui, atsirasdavo galimybių grįžti į tėvų šalį ir čia savo žodžiu ir gyvenimu paskleisti žinių apie Kristaus mokslą. Pagaliau patys žemaičiai su lietuviais puldami Livoniją, Prūsus ir Lenkiją iš ten parsivarydavo belaisvių,10 kurių tarpe galėjo pasitaikyti kunigų ir vienuolių. Jie, nors ir vergais būdami, galėjo tačiau, daryti šiokios tokios įtakos į aplinką, kurioje vergavo.
c. Žemaičių prekyba su krikščionimis. Žemaičius su pagrindinėmis tikėjimo tiesomis galėjo supažindinti ir pirkliai, kurie nuo Rygos miesto įkūrimo jau pastoviai prekiavo su žemaičiais. Net ir po Mindaugo mirties ta prekyba nenutrūko, nes yra žinių kad Traidenio viešpatavimo metais (1270 m. - 1282 m.) ėjo prekyba su ry-giečiais.11 Vytenio ir Gedimino laikais (1295 m.-1341 m.) — ne tik prekyba, bet ir draugiški ryšiai užsimezgė su rygiečiais ir jų arkivyskupu.12 Nežiūrint nuolatinių kovų, žemaičiai varė prekybą ir su vokiečių ordinu.13 Net Vytautui esant pas kryžiuočius, 1390 m. į Karaliaučių atvyko žemaičiai iš Medingėnų, Kaltinėnų, Knetuvos, Kražių, Raseinių ir Ariogalos ir sutarė laisvai prekiauti su Prūsais. Remiantis ta sutartimi žemaičiai galėjo lankytis ordino pilyse Jurbarke, Ragainėje ir Klaipėdoje, o Prūsų pirkliai Žemaičiuose.14 Ši prekyba leido žemaičiams susitikti su krikščionimis ir kai ką iš jų išmokti. Manoma, kad pirklių vežimais ar laivais atvykdavo ir vienas kitas kunigas, kuris bandydavo apaštalauti pagonių krašte.
d. Misijonierių apsilankymas. Galėjo ir vienas kitas kunigas, vien apaštališko uolumo skatinamas, atvykti pas žemaičius, tikėdamas juos laimėti Kristui. Vieną tokį atvejį Dusburgas aprašo savo kronikoje. Jis sako, kad 1285 m. Konradas iš Alemanijos nuvyko į Lietuvą (greičiau į Žemaičius, nes tuo metu ordinas daugiausia juos puldinėjo), su viltimi atversti pagonis. Čia jis gyveno ir darbavosi du metu, iki pagonys jį nužudė.15 Aišku, tokie partizaniški misininkai, be valdovų paramos, didesnio pasisekimo neturėjo, tačiau, jie vistiek paskleidė šiek tiek žinių apie Kristaus mokslą pagonių tarpe.
e. Bažnyčios ordino pilyse. Kai vokiečių ordinas labiau įsigalėjo, jis Nemuno pakrantėse pradėjo statyti savo pilis, o pilyse visuomet įrengdavo ir bažnyčias. Iš šaltinių patiriame, kad jų būta Ragainės ir Skirsnemunės pilyse.16 Nereikia abejoti, kad bažnyčias ar bent koplyčias turėjo Trapėnų, Jurbarko, Bajerburgo, Marienburgo, Salyno, Gotesverderio ir Ritersverderio pilys, prie kurių turėjo gyventi kunigai — įgulų kapelionai. Visa tai vyko žemaičių teritorijom, nors ir priešų pilyse. Šios bažnyčios tarnavo ne tik pilių įguloms, bet ir priepiliams, kuriuose vykdavo turgai ir gyveno, vienokiu ar kitokiu būdu ordino valdžion patekę, žemaičiai, kurie galėjo būti supažindinti su Kristaus mokslo pagrindais. Patys kryžiuočių kunigai rūpinosi atversti pagonis. Tai sužinome iš Dusburgo, kai 1323 m. žemaičiai, sunaikinę Klaipėdą, sudegino tris neofitų pilis ir nužudė kryžiuočių kunigą.17 Vadinasi, aplink ordino pilis krikščionių tikėjimas pamažu plito.
ė. Apaštalavimo metodai. Iš Henriko Latvio kronikos žinome, kad Livonijoje kare nugalėti pagonys būdavo verčiami krikštytis. Žemaičiuose, atrodo prievarta mažiau tevartota. Čia daugiau stengtasi juos naikinti, silpninti, kad lengviau būtų galima krikščionių valdžiai palenkti.
Dusburgas mini tik vieną atsitikimą, kai žemaičiai prievarta buvo pakrikštyti. Į Prūsus atvykus Bohemijos karaliui su daugeliu garbingų svečių iš Bohemijos, Anglijos ir Vokietijos, didysis magistras, vesdamas 18,000 raitelių, 1329 m. vasario 1 d. padarė didelį žygį į Žemaičius ir apgulė Medvėgalio pilį. Stipraus puolimo gynėjai neatlaikė ir turėjo pasiduoti krikščionims, kurie tuomet ten pakrikštiję 6,000 pagonių. Priėmusieji krikštą, karaliui Jonui patarus, buvo paleisti, bet gavę laisvę, Dusburgo liudijimu, greitai atsimetė nuo tikėjimo.18
ę. Nugalėti žemaičiai prašo krikšto. Atsitikdavo, kad apgultų pilių įgula, negalėdama atlaikyti vokiečių ordino ir jo svečių puolimo, paprašydavo krikšto. Taip padarė 1363 m. apgultos Peštvės pilies įgula, kai įsitikino, jog nebeįstengs atlaikyti priešų puolimo, bet paskui, derybų paliaubų metu, pasinaudojusi nakties tamsa, išbėgiojo.19 Taip ir vėl, svetimųjų pastangos krikštyti žemaičius paliko be vaisių.
f. Krikščionybės infiltracija. Nežiūrint kaip žiauriai ordinas beteriojo žemaičius, jam vistiek pavykdavo jų tarpe rasti tokių, kurie vesdavo jo kariuomenę į įvairias pilis, net padėjo sudaryti karo išvykų vadovą — “Die littauischen Wegeberichte”,20 o kartais net išduodavo savo pilis, atidarydami priešui jų vartus. Dusburgas aprašo net kelis tokius pilių išdavimus. Du kartu taip buvo išduota Aukaimio pilis. Pirmą kartą 1302 m. ją išdavė pats pilies sargas Draika, kuris, pasak Dusburgą, panoręs atsiduoti tikrojo Dievo tarnybai, pasiuntė savo sūnų Pinoną pas Ragainės komtūrą Volradą prašydamas, kad jis jį išvaduotų iš pagonių rankų. Atvykus kryžiuočiams, jis naktį atidarė pilies vartus, pro kuriuos įėję kryžiuočiai išžudė įgulą, sudegino pilį, moteris ir vaikus išvarė belaisvėn ir patį Draiką, nusivedę Ragainėn, pakrikštijo.21 Matyt, šis išdavimas turėję, ir daugiau sąmokslininkų, nes iš to paties Aukaimio pabėgęs Gigaila 1303 m. iš ordino magistro gavo dvi dubas žemės Prūsuose ir turėtas tėviškėje didiko teises.22 Aukaimio pilį atstačius 1305 m., panašiu būdu ją vėl išdavė Svirtila, kuris, paskui nuvykęs į Prūsus, su visa šeima priėmė krikštą.23 Tą patį padarė Spudas 1307 m., išduodamas Putvės-Putenicke pilį prie Jūros upės, ir paskui su tėvu, broliais ir visa šeima priėmęs krikštą.24 Aišku, tokių išdavikų krikštas žemaičių krikščionybėn nepatraukdavo, bet tas parodo, kad buvo ir tokių žemaičių, kurie priimdavo krikštą iš vokiečių ordino.24a
4. ŽEMAIČIŲ KRIKŠTO KLAUSIMAS IKI ŽALGIRIO MŪŠIO (1382 m. - 1410 m.)
a. Jogaila atiduoda Žemaičius vokiečių ordinui. Pagaliau atėjo laikas, kai žemaičių krikštu pradėjo rūpintis ne svetimi, bet pačios Lietuvos valdovai Jogaila ir Vytautas. Tiesa, ir jie, ilgai tarp savęs dėl valdžios besigrumdami, Žemaičius užrašinėdavo ir dovanodavo vokiečių ordinui. Pirmiausia Žemaičius iki Dubysos 1382 m. ordinui padovanojo Jogaila, atsidėkodamas už Kęstučio ir Vytauto įveikimą, bet kai sekančiais metais liepos mėnesį reikėjo Dubysos saloje sutartį patvirtinti, išsisukinėjo, nenorėdamas vykti į Skirsnemunę, kur ordino magistras, dėl Nemuno seklumo negalėdamas pasiekti Dubysos, buvo sustojęs. Įdomu, kad magistras, vykdamas į šį suvažiavimą, buvo pasiėmęs ir du vyskupu. Matyt, jis tikėjo ne tik Jogailą su palydovais, bet ir padovanotus Žemaičius pakrikštyti.25 Kai suvažiavimas neįvyko, tai ordinas 1383 m. liepos 30 d. Lietuvai paskelbė karą,26 bet Žemaičių jis vistiek neužėmė.
b. Vytauto pabėgimas pas ordiną ir Žemaičių užrašymas. Kaip tik tuo metu pas vokiečių ordiną į Prūsus, iš Jogailos kalėjimo ištrūkęs, atbėgo Kęstučio sūnus Vytautas, dėl to ordinas pradėjo jį remti prieš Jogailą. Čia jis 1383 m. spalio 21 d. Tepliuvoje buvo pakrikštytas ir gavo Vyganto vardą. Tada ordinas jam pavedė valdyti Marienburgą ir dar kitas dvi pilis ant Nemuno kranto.27 Ordino ir žemaičių remiamas, Vytautas vykdė karo žygius prieš Jogailą, norėdamas užimti Trakus ir Vilnių. Tapdamas ordino lėnininku, Vytautas buvo priverstas jam užrašyti Žemaičius iki Nevėžio, Nemuno pakrantę iki Kauno ir Sūduvą. Tai jis padarė Karaliaučiuje 1384 m. sausio 30 d.28 Nežiūrint užrašų, Žemaičiai paliko laisvi ir nekrikštyti, nes Vytautas, susitaikęs su Jogaila, tų pačių metų vasarą atsimetė nuo ordino ir, sudeginęs jam pavestas valdyti pilis, grįžo į Lietuvą, kur tapo Gardino kunigaikščiu.29
c. Žemaičių nusiteikimas krikščionybės atžvilgiu. Nuo Vytauto sugrįžimo iki naujo kivirčo su Jogaila žemaičių krikšto klausimas nė kiek pirmyn nepasistūmėjo. Prisirišę prie savo senojo tikėjimo ir daugelį metų vokiečių ordino puolami, žemaičiai nė girdėti nenorėjo apie krikščionybę. Jie dar 1382 m., vidaus karų metu, Medininkuose kalbėjo Kęstučiui, kad klausysią Jogailos, jei jis pasiliks pagonis, bet, jei jis taps krikščioniu, jie jo neklausysią.30 Jų nusistatymo nepakeitė ir 1387 m. Lietuvos krikštas, nes jie buvo nepriklausomi.31
d. Žemaičių parama Vytautui antrą kartą pabėgus pas ordiną. Kai Vytautas, Jogailos skriaudžiamas, 1389 m. vėl susidėjo su ordinu ir 1390 m. sausio 19 d. pasižadėjo laikytis 1384 m. sutarties, tai žemaičiai, nepatenkinti Jogailos Lietuvoje įvesta tvarka ir krikščionių tikėjimu, rėmė Vytauto kovas su juo, nors šis juos pačius (galbūt jiem nežinant) vėl atidavė amžinajam jų priešui, vokiečių ordinui.32 Keista dar ir tai, kad žemaičiai, neapkęsdami Jogailos už krikščionybės įvedimą, 1390 m. gegužės 26 d., atvykę į Karaliaučių, padarė taiką su vokiečių ordinu ir pažadėjo remti Vytautą, nors jis jau buvo katalikas.33
e. Kryžiaus karas prieš totorius sutrukdė žemaičių krikštą. Lenkų didikų patartas, Jogaila 1392 m. pavasarį padarė taiką su Vytautu, kuris birželio gale sudeginęs Rittersverderį, Naująjį Gardiną ir Meteną, įsitvirtino Gardine. Grįžęs į Lietuvą, 1392 m. rugpjūčio 5 d. sutartimi, Vytautas atgavo Lucko ir Gardino kunigaikštijas, savo tėviškę Trakus, o netrukus ir Vilnių.34 Dabar Vytautas tapo visos Lietuvos ir Žemaičių valdovu. Tada Lietuvoje buvo tęsiamas krikščioninimo darbas, o žemaičiai, bendraudami su augštaičiais, vis labiau pradėjo susipažinti su Kristaus tikėjimu. Šiuo metu Vytautas dar negalėjo pasirūpinti jų krikštu. Jam dar reikėjo įsitvirtinti didžiojo kunigaikščio soste ir sutvarkyti valstybės reikalus Rytuose, nes ten jis buvo įsivėlęs į karą su totoriais, kuriame vadovavo pragaištingam 1399 m. kryžiaus žygiui prie Vorkslos. Norėdamas įsitvirtinti Rytuose, jis 1398 m. Salyno sutartimi vėl atidavė ordinui Žemaičius iki Nevėžio ir vakarinę Sūduvos dalį iki Šešupės.33
ė Žemaičiai pirmą kartą ordino valdžioje. Vytautui padedant, po Salyno sutarties, ordinas, iš tikro, pirmą kartą užvaldė Žemaičius. Tarp ordino ir Vytauto užsimezgė draugiški ryšiai. Vytauto žmona Ona, 1400 m. vasarą, lankė stebuklingas vietas Prūsuose. Ordinas prievarta ir dovanomis stengėsi palenkti savo valdžion žemaičius. Jų kilmingieji, 1400 m. per Kalėdas, nuvykę į Karaliaučių, buvo apdovanoti druska ir vilnoniais drabužiais. Sekančiais metais, sausio mėnesį, jie buvo nuvykę į Marienburgą, kur prašė savo luominių teisių patvirtinimo, patys priėmė krikštą ir prašė pakrikštyti vaikus, paimtus įkaitais. Sakoma, kad žemaičiams krikštyti ordinas tuomet buvo pasiuntęs kunigų ir vienuolių. Atrodė, kad žemaičiai jau palinks į krikščionybę, bet taip neįvyko. Perdidelė ordino priespauda daugelį kilmingųjų žemaičių privertė bėgti į Lietuvą ir prašyti Vytauto globos. Pagaliau 1401 m. kovo mėnesį, Vytauto remiami, žemaičiai sukilo ir išsivadavo iš vokiečių ordino valdžios.36
ę. Vytauto pastangos krikštyti žemaičius. Dabar žemaičiai atsidavė Vytauto globai, kuris jiems valdyti paskyrė vietininką.37 Einant nuožmioms kovoms tarp ordino ir Lietuvos dėl Žemaičių, nebuvo laiko rūpintis jų krikštu.38 Iš kitos pusės, ordinui savo propagandoje kaltinant Vytautą išplėšus Žemaičius ir neleidus jų pakrikštyti, Vytautas turėjo bent šį tą daryti, kad atrodytų jog jis rūpinasi jų krikštu. Buvo labai kebli padėtis. Krikštas galėjo apsaugoti žemaičius nuo ordino pretenzijų, tačiau, verčiant juos krikštytis, jie galėjo sukilti. Nežiūrint to, atrodo, kad Vytautas bandė Žemaičiuose įvesti Kristaus tikėjimą, nes yra žinių, kad jis tuo reikalu buvo davęs apskričių valdytojams įsakymų ir misininkams plačių teisių.39
f. Jeronimo Pragiečio misijos. Marijos Andziulaitytės-Ruginienės teigimu, kaip tik šiuo metu (1401 m. - 1404 m.) Jogaila Vytautui pasiuntė sumanų misininką Jeronimą Pragietį, pre-monstratiečių ordino vienuolį,40 kuris, Vytautui suteikus virš minėtas galias, trejus metus darbavosi Žemaičiuose.41 Naudodamasis suteiktąja galia, Jeronimas išžudė ir sudegino žalčius, užgesino amžinąją ugnį, iškirto šventuosius miškus, įvedė krikščionių papročius ir per daugelį dienų mokė pagonis tikėjimo paslapčių, nurodydamas, kad tikrasis Dievas sukūrė saulę, mėnulį, žvaigždes ir įsakė joms apšviesti žemę.
Taip jam benaikinant senąją religiją ir skelbiant naujos religijos mokslą, pradžioje, žemaičiai jo klausė ir net padėjo mušti žalčius ir kirsti šventuosius miškus, bet paskui jiems pagailo savosios religijos. Tada susirinko daug moterų, kurios, nuvykusios pas Vytautą, verkė ir aimanavo, maldaudamos, kad jis neleistų naikinti jų religijos. Vyrai taip pat to paties reikalavo, grasindami apleisti kraštą ir tėvų namus. Tada Vytautas, pabūgęs, kad tikrai jų neprarastų, atšaukė savo duotąjį apskričių valdytojams įsakymą ir Jeronimui liepė apleisti misijas.42 Ar Jeronimas Pragiškis čia besidarbuodamas buvo pasiekęs kokių pastovesnių laimėjimų, kad jam išvykus būtų palikusi bent mažytė krikščionių bendruomenė, žinių mums nepaliko. Greičiausia jam išvykus vėl žuvo jo įvestieji krikščioniškieji papročiai.
g. Žemaičiai antrą kartą ordino valdžioje. Vokiečių ordinas per tris metus (1401 m. - 1403 m.) puldinėdamas Lietuvą nieko nelaimėjo. Neturėjo pasekmių ir jo prieš Vytautą varoma propaganda,43 nes Vytautas Vakarų valdovams parašė, kad ordinas nori užgrobti katalikišką Lietuvą ir kankina jo paties padovanotus Žemaičius.44 Ilgainiui karas išvargino abi puses, o Vytautui vėl reikėjo atgauti Maskvai pasidavusį Smolenską, dėl to, Racionže 1404 m. gegužės 22 d. buvo padaryta taika, kurios metu Žemaičiai, vėl Salyno taikos sąlygomis, buvo atiduoti ordinui.45 Dabar ordino vadovybė manė, kad Žemaičiai jau niekuomet iš ordino valdžios nebeištruks, dėl to ji statėsi pilis, ėmė žemaičių įkaitus, įvedinėjo griežtą tvarką, bet nesirūpino žemaičių krikštu, kas turėjo būti pirmaeiliu jos uždaviniu.
Kad taip buvo, matome iš vėlesnių Jogailos, Vytauto ir žemaičių skundų. Antai, Jogaila 1409 m. rugsėjo 9 d., gindamasis nuo ordino skelbiamų šmeižtų, krikščionių valdovams rašo: “Atidavėme jam kai kurias pagonių žemes, kaip Žemaičius, kad juos pakrikštytų. Jie gi nieko per penkeris metus nepakrikštijo, tik džiaugėsi žemės paveldėjimu, nejieškodami tai kas Dievo, bet tai kas jų.”46 Ta pačia proga Vytautas dar stipriau išsireiškia klausimu: “O Žemaičių žemėje, kurią beveik per penkeris metus stengėsi užvaldyti, kiek pakrikštijo, kodėl nepasako?”47 Patys žemaičiai 1407 m. skundėsi krikščioniškojo pasaulio valdovams vokiečių ordino priespauda, o taip pat ir tuo, kad jis visai nesirūpina jų krikštyti, nes iki tol nei vienos bažnyčios nepastatė, nei vieno kunigo neatsiuntė.48
h. Galutinis Žemaičių išvadavimas. Didelė ordino priespauda ir nuolatinis didikų vaikų ir net žmonių įkaitais ėmimas, taip suerzino žemaičius, kad jie pradėjo bruzdėti. Pats Vytautas, 1408 m. sutvarkęs valstybės reikalus rytuose, panoro vėl atsiimti Žemaičius, dėl to, sukilimui kurstyti, jis pasiuntė savo žmonių. Kai ordinas stipriau pradėjo saugoti Lietuvos sieną ir iš žemaičių pareikalavo naujų įkaitų, tai sukilę žemaičiai 1409 m. vasarą, sudegino ordino pilis ir bandė nusikratyti jo valdžia. Negana to, ordinas įžeidė patį Vytautą, reikalaudamas atsiimti Racionžo sutartimi išsiderėtus 250 žemaičių ir sulaikydamas Ragainėje, Jogailos laivais siunčiamus Lietuvai, grūdus. Tada jis pasiuntė savo bajorus, kad jie paremtų žemaičius ir užimtų sukilusį kraštą. Karas pasidarė neišvengiamas. Kadangi ordinas turėjo kivirčų ir su lenkais, tai šį kartą Vytautas ir Jogaila su savo kariuomenėmis įžygiavo į ordino žemę ir Žalgirio mūšyje, 1410 m. liepos 15 d., sutriuškinę ordino galybę, galutinai išvadavo Žemaičius. Tiesa, ordinas iki 1422 m. Melno taikos dar reiškė į juos savo pretenzijas, bet ne jam buvo lemta juos pakrikštyti.49
5. ŽEMAIČIŲ KRIKŠTO REIKALAS PO ŽALGIRIO MŪŠIO (1410 m. - 1413 m.)
a. Žemaičius krikštyti verčia politinės aplinkybės. Po Žalgirio mūšio, Vytautui ir Jogailai nepavyko galutinai priveikti vokiečių ordino, dėl to jie negalėjo padiktuoti ir taikos sąlygų. Taikos sutartimi, pasirašyta Torūnėje, 1411 m. vasario 1 d., Žemaičius, be aiškiai nustatytų sienų, jie atgavo tik iki savo gyvos galvos, o po jų mirties, jie turėjo vėl atitekti ordinui. Toje pačioje sutartyje buvo įrašyta sąlyga, kad Jogaila ir Vytautas turi pakrikštyti visus savo valdomų žemių pagonis ir pastatyti jiems bažnyčią. Tą patį pažadėjo padaryti ir ordinas savo žemėse.50 Pilna prasme pagonys Lietuvoje buvo tik iš ordino atimti žemaičiai. Juos tad ir reikėjo Vytautui ir Jogailai pakrikštyti. Tai daryti juos vertė ne tik gera valia, bet ir politinės aplinkybės, dėl to, kad ordinas ištraukęs iš archyvų senus popiežių, imperatorių ir Lietuvos valdovų dovanojimų raštus, tarptautinio teismo keliu stengėsi gauti nors pagonis Žemaičius, kad ir po Vytauto ir Jogailos mirties, kaip buvo įrašyta Torūnės taikos sutartyje. Krikščionių tikėjimo įvedimas čia galėjo atimti ordinui teisę užimti pagonių kraštą, kurią jam praeityje buvo suteikę popiežiai ir imperatoriai. Be to, krikštas galėjo Žemaičius neatskiriamai pririšti prie krikščioniškos Lietuvos, nuo kurios nei ordinas, nei jo vyskupai nepajėgtų atplėšti.
Žemaičių vadai ir bajorai tikrai žinojo šias politines aplinkybes, todėl nesipriešino krikščionybės įvedimui, ypač, kad šį kartą ji žadėjo jiems laisvę ir galėjo būti apsauga nuo kryžiuočių vergijos. Nors žinių šaltiniuose ir nerandame, bet reikia manyti, kad Žemaičiuose misininkai iš Lietuvos jau darbavosi nuo 1409 m., dar prieš Jogailos ir Vytauto 1413 m. rudenį surengtą krikšto ekspediciją. Taip taikių misininkų skatinami ir mokomi, užsispyrę žemaičiai susvyravo ir pradėjo linkti prie krikščionybės.
b. Vytautas ir Jogaila 1413 m. krikštija žemaičius. Po Torūnės taikos, sutvarkę kitus valstybinius reikalus, pasirašę Horodlės aktus ir išleidę imperatoriaus atstovą Benediktą Makrą, kuris nustatė sienas tarp vokiečių ordino ir žemaičių žemių, Vytautas ir Jogaila 1413 m. rudenį išvyko žemaičių krikštyti. Jei tikėti J. Dlugošu ir M. Valančiaus praplėstu aprašymu, atrodytų, kad jie pirmiausia sumanė aplankyti garsiąsias senojo tikėjimo šventoves, jas sunaikinti ir pakrikštijus pagonis, jų vietoje pastatyti naujojo tikėjimo bažnyčias. Paskui, jau pradėtą krikščionybės platinimo darbą, palikti kunigams ir vietinei valdžiai.
Jiedu savo kelionę, kartu su kunigais ir vienuoliais, palydovais ir kareiviais, pradėjo iš Kauno. Pasiprašę Dievo palaimos, greičiausia, paties Vytauto statytoje pranciškonų bažnyčioje,51 sėdę į laivus, Nemunu nuplaukė iki Dubysos, o iš ten, prieš srovę irdamiesi, pasiekė Aukaimio kalną, prie Betygalos, kur buvusi garsi šventykla ir gyvenęs žymiausias kunigas.52
Susirinkus plačios apylinkės žmonėms, valdovai pareiškė, kad jie čia atvyko panaikinti senosios religijos ir įvesti krikščioniškąją. Tada buvo užgesinta amžinoji ugnis, sugriautas aukuras ir iškirstas šventasis miškas. Tuo pat metu, atvykusieji iš Lenkijos ir Lietuvos kunigai, pradėjo mokyti žemaičius krikščionių tikėjimo.53 Kadangi nedaug kunigų buvo mokančių lietuviškai, tai nemokantieji kalbos naudojosi vertėjais. Dlugošo teigimu, kaip prieš 25 metus Vilniuje, taip ir dabar Žemaičiuose, pats karalius Jogaila mokęs pagonis “Tėve mūsų” ir “Tikiu į Dievą” ir raginęs krikštytis.54 Tuos gi, kurie krikštijosi, apdovanojęs pinigais, drabužiais ir privilegijomis.55 Kiti autoriai tvirtina, kad taip pat daręs ir Vytautas.56
c. Žemaičiai linksta į krikščionybę. Žemaičiai pradžioje tik stebėjo, kaip valdovų įsakymu buvo naikinama visa tai kas šventa, dėl to nekantriai laukė pasireiškiančios dievų bausmės. Jos nesulaukdami įsitikino, kad senosios religijos dievai netikri, jei nesugeba apsiginti. Tada jie pasiuntė savo pasiuntinį pas karalių, kad jis visų vardu pareikštų, jog jie pripažįsta krikščionių Dievą, kaip galingesnį už senuosius dievus.37 Karalius, išklausęs jo pranešimo, jį gausiai apdovanojęs. Tada pagonys atydžiau pradėjo klausyti kunigų skelbiamos Evangelijos. Bet, netrukus, vienas nuotykis vėl sudrumstė jų pamokslus. Miniai besiklausant domininkono Mikalojaus Venžiko pamokslo apie pasaulio sukūrimą, vienas senis, karaliui girdint, prabilęs: “Kaip jis visa tai žino, toks jaunas būdamas? Mes už jį senesni žinome, kad saulė, mėnulis ir žvaigždės visuomet švietė!” Jogaila jį nutildė ir paaiškino, kad kunigas skelbia ne tai ką jis pats matė, bet tai kas prieš tūkstančius metų yra įvykę. Tai išgirdę žemaičiai nurimo ir vėl atydžiai klausė pamokslo.58 Šiek tiek supažindinti su tikėjimo tiesomis, nors ir nenoromis, jie pamažu pradėjo krikštytis.
Paskui, valdovai, pasak Valančių, iš Aukaimio nuvyko į Šatrijos kalną, kur taip pat įsakė užgesinti amžinąją ugnį ir iškirsti šventąjį mišką, o kunigai susirinkusiems aiškino krikščionių tikėjimo tiesas. Žemaičiai ir čia buvo abejingi naujam tikėjimui. Vyskupas Valančius tą jų abejingumą šitaip aiškina. Esą jie per šimtmečius vokiečių ordino įbauginti nepasitikėjo nei kunigų žodžiais, nei Vytauto ir Jogailos pažadais. Jie bijojo, kad tapę krikščionimis, neprarastų savo laisvės, papročių, kalbos ir net namuose gaminamų drabužių. Nepasitikėdami jie klausėsi valdovų raginimų ir nenoriai krikštijosi. Vieni krikštijosi iš baimės, kiti norėdami įtikti valdovams ir gauti dovanų. Buvo ir tokių, kurie visai nesikrikštijo, arba ir priėmę krikštą, greitai atkrito nuo tikėjimo.59
d. Oficialus, paviršutiniškas žemaičių krikštas. Apie šią 1413 m. Vytauto ir Jogailos žemaičių krikšto ekspediciją pirmaeiliai šaltiniai mums mažai ką tepasako.60 Jie neduoda nei pilno krikšto vaizdo, nei priėmusių krikštą skaičiaus, nei vietų, kur buvo žemaičiai krikštijami.61 Tiesa, Dlugošas lakoniškai pamini, būk Jogaila tuo metu pastatęs Medininkų katedrą ir kelias kitas bažnyčias, tačiau kur tos bažnyčios buvo pastatytos nepasako.62 Z. Ivinskis, remdamasis J. Fijaleku,63 mano, kad tos bažnyčios buvo pastatytos Dlugošo nurodytuose Žemaičių apskričių miestuose.64 Medininkuose, Raseiniuose, Kražiuose, Viduklėje ir Ariogaloje.65 Nežiūrint to, atydžiau į visa tai pažvelgus atrodo, kad čia Jogailai priskirti Vytauto darbai, ypač kas liečia Medininkų katedros pastatymą ir vyskupijos įkūrimą. Tai matome ir iš autentiškų paties Vytauto dokumentų.66 Dlugošas gi, matyt, nenorėdamas priskirti Vytautui Žemaičių vyskupijos įkūrimo nuopelnų, katedros pastatymą iš 1417 m. atkėlė į 1413 m. pabrėždamas, kad ją pastatęs lenkų karalius Jogaila.
Tik vėlesnės kronikos duoda daugiau žinių, kuriomis remdamasis M. Valančius ir kiti autoriai teigia, jog krikštas vykęs Aukaimio ir Šatrijos kalnuose,67 paskui esą valdovai pasukę per Kražių ir Medininkų apskritis į Panevėžį, o iš ten į Trakus.68 Atsižvelgus tačiau į ano meto susisiekimo priemones, Žemaičių krikštytojai vargu tokią didelę kelionę galėjo atlikti per vieną savaitę. Žinoma, kad Vytautas ir Jogaila žemaičių krikštyti išvyko per šv. Martyną (X.12), o jau per šv. Elzbietą (XI. 19) buvo Trakuose.69 Per tokį trumpą laiką daug ką nuveikti jie negalėjo. Žemaičiai buvo tik skubiai, paviršutiniškai pamokyti ir pakrikštyti. Nežiūrint to, oficialiai jie jau buvo laikomi priėmę krikštą ir įsijungę į Katalikų Bažnyčią.70 Tas daug padėjo jiems laimėti bylą prieš vokiečių ordiną, kai ji atsidūrė visuotiniame Bažnyčios susirinkime Konstancoje. Tolesnį krikščioninimo darbą turėjo tęsti Vilniaus vyskupijos kunigai ir vienuoliai, ypač busimasis Žemaičių vyskupas Motiejus Trakiškis,71 o iš valdžios pusės jų darbą rėmė Mykolas Kęsgailą.72
e. Tendencingas Dlugošo Žemaičių krikšto aprašymas. Visai teisingai mūsų istorikas A. Alekna pastebi, kad Dlugošo Žemaičių krikšto aprašymas neatitinka tiesai, nes jis nutyli Vytauto ir Lietuvos dvasiškuos vaidmenį.73 Lietuvos krikšte Vytauto darbų nutylėjimas dar labiau suprantamas, nes tuo metu Jogaila dar tebebuvo Didysis Lietuvos kunigaikštis, atėmęs Vytauto tėviškę Trakus, ir tik neseniai grįžusį iš ordino Vytautą padaręs nereikšmingu kunigaikščiu. Jau mažiau Dlugošui atleistina, kai jis nieko nežino apie pranciškonų veiklą 1387 m. krikšte, nors jie tuo metu jau turėjo savo vienuolyną Vilniuje ir daug dirbo krikštydami pagonis.74 Gi 1413 m. Žemaičių krikšto metu Vytauto darbų nutylėjimas yra tiesiog tendencingas. Šio krikšto metu Vytautas jau buvo Didysis Lietuvos kunigaikštis, Jogaila, nors ir karalius, buvo tik svečias. Taip pat ir Lietuvos kunigai ir vienuoliai negalėjo likti nuošalyje ir leisti nemokantiems lietuvių kalbos lenkams mokyti ir krikštyti žemaičius. Juk vieni pranciškonai tada jau turėjo savistovią misijų vikariją su šešiais vienuolynais, kuri galėjo turėti apie 30 kunigų vienuolių.75 Vilniaus vyskupijoje Bistricoje dar 1399 m. buvo įsikūrę šv. Augustino atgailos kanauninkai.76 Pats Vytautas 1400 m. įkurdino benediktinus Senuosiuose Trakuose.77 Per 26 metus veikusi Vilniaus vyskupija negi nė vieno kunigo į šias misijas atsiųsti negalėjo taip, kad ten būtinai reikėjo lenkų kunigų ir Jogailos pamokslų? Taigi, lakoniškai aprašytas 1413 m. Žemaičių krikštas neatitinka tiesai. Dlugošas, arba nežinojo būklės Lietuvoje, arba tyčia iškėlė lenkų darbus, kad, štai, jų karalius ir dvasiškija pakrikštijo Žemaičius.
N O T O S
1. RIMBERTAS, Vita S. Ansgarii 1864 et 1884 ir Scriptores rerum Suecicarum, II; Lietuvių Enciklopedija,
So. Boston 1953, I, 196.
2. Žemajtiu wiskupiste, I., Wilniuj 1848, 29. šv. Olavas mirė apie 1030 m. Lietuvių Enciklopedija, XXI, 68.
3. HENRICI Chronicon Livoniae, ed. 2, Hannovere 1955, 3 eil., ls. ir index — Lethonia-Litauen-Litauer, 230; Z. IVINSKIS, Henrikas Livonijos, Lietuvių Enciklopedija, VIII, 198 ss.
4. Livländische Reimchronik, herausgegeben von LEO MAYER, Hildesheim 1963; Z. IVINSKIS, Eiliuoti nė Livonijos kronika, Lietuvių Enciklopedija, V, 396 s.
5. Z. IVINSKIS, Lietuvių tautos istorija (rankraštis).
6. Liv-, Ėst- und Kurländisches Urkundenbuch nebst Regesten, I, ed. F.G. von BUNGE, Reval 1852 (LUB), n. 263, 345; Preussisches Urkundenbuch, I, 1 sus., ed. A. PHILIPPI, Scientia Alen 1961, n. 284, 215 (PUB).
7. LUB, I, n. 252, 333; III, n. 279a, 50; IV, n. 315, 17; PUB, I, 1 sus., n. 274, 206; n. 312, 230.
8. PETRI DE DUSSBURG, Chronica terrae Prussiae, Scriptores rerum Prussicarum, I, Minerva GMBH — Frankfurt am Main 1965, 96-147.
9. “Anno domini MCCLXXXIII eo tempore, quo ab in-cepto bello contra gentem Pruthenorum fluxerunt jam Lili anni, et omnes naciones in dieta terra expugnate essent, et exterminate, ita quod unus non superesset, qui sacrosancte Romane ecclesie non subieceret hu-militer colum suum, fratres domus Theutonice pre-dicti contra gentem illam potentem et durissime cer-vicis exercitatem in bello, que fuit vicinior terre Prus-sie, ultra flumen Memele in terra Lethowie habitans, inceperun bellum.” Scrip. rer. Prus., I, 146.
10. Scrip. rer. Prus., I, 174 s., 187.
11. LUB, I, n. 507, 627 s.
12. Z. IVINSKIS, Die Handelsbeziehungen Litauens mit Riga ir 14 Jahrhundert, Prima Baltijas Vesturnieku Konference, Riga 1938, 280 ss.; V. GIDŽIŪNAS, De missionibus Fratrum Minorum in Lituania (saec. XIII et XIV), extractum ex Archivum Franciscanum His-toricum (1949), 22-35 ir De Fratribus Minoribus in Lituania, Romae 1950, 19 ss.
13. Z. IVINSKIS, Lietuvos prekyba su Prūsais, I, Kaunas 1934 ir Lietuvių ir prūsų prekybiniai santykiai pirmoje 16-jo amž. pus., Židinys (1933) nr. 8-9, įvade 134-136.
14. Codex epistolaris Vitoldi Magni Ducis Lithuaniae 1376 -1430, collec. A. PROCHASKA, Monumenta medii aevi, VI, Cracoviae 1882, n. 67, 23, n. 68, 24.
15. Scrip. rer. Prus., I, 205.
16. Loc. cit., 178 s., 184.
17. Loc. cit., 187.
18. Loc. cit., 215, 283.
19. Loc. cit., II, 545 ss.
20. Loc. cit., II, 662-711; Kryžiuočių kelius į Žemaitiją lietuviškai išvertė V. BIRŽIŠKA, Praeitis, I, 1-63. Antrų kartą išleista Praeities pabiros, Brooklyn, N.Y. 1960, 7-59.
21. Scrip. rer. Prus., I, 166 s.
22. PUB, I, 2 sus., n. 791, 488 s.
23. Scrip. rer. Prus., I, 171.
24. Loc. cit., 174.
24a Z. IVINSKIS, Liet. taut, ist., 127.
25. Codex epistolaris Vitoldi, n. 4, 1; Codex diplomaticus Lithuaniae, ed. E. RACZYNSKI, Breslau 1845, 57; Codex diplomaticus, ed. VOIGT Prussicus, IV, n. 14; A. ALEKNA, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, Kaunas 1936, 35 s; Z. IVINSKIS, Liet. taut, ist., 198 s.
26. Codex epistolaris Vitoldi, n. 10, 2; n. 11, 3; LUB, III, n. 1189, 396 ss.
27. Z. IVINSKIS. Liet. taut, ist., 199 s.
28. Codex epistolaris Vitoldi, n. 13, 3.
29. Scrip. rer. Prus., III, 131; J. JAKŠTAS, Vokiečių ordinas ir Lietuva Vytenio ir Gedimino metu, Senovė 1 (1935), 140 ir nota 59.
30. Scrip. rer. Prus., II, 619.
31. J. JAKŠTAS, Vokiečių ordinas ir Lietuva, 1 (1935), 140.
32. Codex epistolaris Vitoldi, n. 64, 20 s.; Z. IVINSKIS, Liet. taut, ist., 233, 235.
33. Codex epistolaris Vitoldi, n. 67, 23; n. 68, 24 s.
34. Codex epistolaris Vitoldi, n. 92, 30; Z. IVINSKIS, Liet. taut, ist., 234-239; A. ŠAPOKA, Lietuvos istorija, Fellbach 1950, 113-117.
35. Codex epistolaris Vitoldi, n. 188, 55; LUB, IV, n. 1478, 210-222; A. ŠAPOKA, Lietuvos istorija, 122 s.
36. M. ANDZIULAITYTĖ-RUGINIENĖ, Žemaičių Christianizacijos pradžia, Kaunas 1937, 30; Z. IVINSKIS, Liet. taut, ist., 257-259.
37. M. ANDZIULAITYTĖ-RUGINIENĖ, žŽemaičių Christianizacijos pradžia, 30 s.
38. Z. IVINSKIS, Liet. taut, ist., 259-261.
39. AENEAS SYLVIUS, De Polonia, Lithuania etc., Po-loniae historiae corpus a Johanne Pistorio editum, Basileae, (be metų) 9, 3.
40. Nuo 1413 m. jis kamaldulių vienuolis Italijoje. M. ANDZIULAITYTĖ-RUGINIENĖ, Žemaičių Christianizacijos pradžia, 26.
41. J. JAKŠTAS, Lietuvių Enciklopedija, IX, 385.
42. M. ANDZIULAITYTĖ-RUGINIENĖ, Žemaičių Christianizacijos pradžia, 106.
43. Codex epistolaris Vitoldi, n. 241, 77-81.
44. Loc. cit., n. 238, 75 s.
45. Loc. cit., n. 283, 96; n. 284, 96; 285, 96 s.; n. 286, 97 s; n. 288, 98; n. 291, 99; Z. IVINSKIS, Liet. taut, ist., 260.
46. Codex epistolaris Vitoldi, n. 426, 197, app. IX.
47. Loc. cit., n. 427, 201.
48. Loc. cit., app. n. 5, 1021 s.
49. Z. IVINSKIS, Liet. taut, ist., 263-276; A. ŠAPOKA, Lietuvos istorija, 125-141.
50. Codex saeculi XV, ed. LEVICKĮ, II, n. 40; Codex diplomaticus Lithuaniae, 124-138; LUB, IV, n. 1871; Codex epistolaris Vitoldi, n. 468, 218.
51. V. GIDŽIŪNAS, De Fratribus Minoribus in Lituania,
52. JOANNIS DLUGOSSII, Historiae Poloniae, IV, Cra-coviae 1877, 159-163; M. WOLONCZEWSKIS, Žemaj-tiu Wiskupiste, I, 35 s.; S. SUŽIEDĖLIS, Vytautas Didysis ir Lietuvos Christianizacija, 458.
53. A. WIJUK KOIALOWICZ, Historia Lituaniae, I, Ant-verpiae 1669, 93 s.
54. J. DLUGOSSII, Historiae Poloniae. IV, 161.
55. M. ANDZIULAITYTĖ-RUGINIENĖ, žemaičių Christianizacijos pradžia, 45 s.; M. WOLONCZEWSKIS, žemajtiu Wiskupiste, I, 36.
56. A. WIJUK KOIALOWICZ, Historia Lituaniae, I, 93s.;
M. WOLONCZEWSKIS, žemajtiu Wiskupiste, I, 36 s.; A. ALEKNA, Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, 44.
57. MATHIAE A. MIECHOV, De Sarmatia Europea, Polonicae Historiae corpus, 144.
58. J. DLUGOSSII, Historiae Poloniae, IV, 162; M. MIE-COV, De Sarmatia Europea, 144; A. WIJUK KOJA-LOWICZ, Historia Lituaniae, I, 94.
59. M. WOLONCZEWSKIS, Žemajtiu Wiskupiste, I 40-42.
60. Apie patį krikštų nėra jokių oficialių dokumentų, duotų valdovų.
61. Yra užuomenų tik netiesioginiai krikštų liečiančiuose dokumentuose, kurių pirmaeilės vertės yraProposi-cio Samaytarum, Codex epistolaris Vitoldi, append. b./, 1018-1024.
62. J. DLUGOSSII, Historiae Poloniae, IV, 162.
63. J. FIJALEK, Uchrzescijanenieie Litwy przez Polske / Polska i Litwa w dziejovvym stosunku, 1914, 71 ss.
64. J. DLUGOSSII, Historiae Poloniae, IV, 160.
65. Z. IVINSKIS,Kovos bruožai dėl žemaičių ir jų sienų, atsp. iš “Athenaeum”, VI, 1935, 20.
66. Codex diplomaticus ecclesiae cathedralis necnon dioe-cesis Vilnensis, ed. J. FIJALEK et W. SEMKOWICZ, I, w Krakowie 1932 et 1939 (CV), n. 70, 101; n. 71, 102; n. 72, 103;Codex epistolaris Vitoldi, n. 643, 393; n. 644, 394,
67. M. WOLONCZEWSKIS,žemaitiu Wiskupiste, I, 34-42.
68. S. SUŽIEDĖLIS,Vytautas Did. ir Liet. Christ., 458.
69. J. DLUGOSSII,Historiae Poloniae, IV, 159, 163; Codex epistolaris Vitoldi, n. 567, 21; A. ALEKNA,Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, 44.
70. A. ALEKNA, loc. cit.
71. S. SUŽIEDĖLIS,Vytautas Did. ir Liet. Christ., 458.
72. J. DLUGOSSII,Historiae Poloniae, IV, 163; M. AN-DZIULAITYTĖ-RUGINIENĖ,Žemaičių Christianizacijos pradžia, 47; R. KRASAUSKAS,Lietuvių Enciklopedija, XI, 400 s.
73. A. ALEKNA,Katalikų Bažnyčia Lietuvoje, 44.
74. V. GIDŽIŪNAS,De Fratribus Minoribus in Lituania, 61 ss.
75. Loc. cit., 34-51.
76. CV., n. 37, 66 s.
77. Loc. cit., 40, 68; n. 42, 69.
Jersonas (Rudolfo kopija) — Vytautas ragina žemaičius krikštytis
