LIETUVOS POLICIJA

KALPAS UOGINTUS

Jeigu nepriklausomos Lietuvos valstybės funkcijos II-jo Pasaulinio karo nebūtų buvusios sutrigdytos, Lietuvos policija šiemet švęstų 49-sius savo gyvavimo ir veiklos metus.

1918 m. X. 11 d. buvo sudarytas pirmasis ministerių kabinetas. Tuo metu krašte viešpatavo chaosas ir anarchiškos nuotaikos. Siautėjo demoralizuotos priešų kariuomenės likučiai, slankiojo “plienčikai” ir įvairūs vietiniai žmonės, ištroškę svetimo turto. Plėšė, kankino, prievartavo ramius krašto gyventojus, ypač ūkininkus. Naujoji vyriausybė net savo saugumui dar neturėjo organizuotos jokios ginkluotos jėgos. Nebuvo lėšų. Norėdamas, pirmiausia, apsaugoti valstybę nuo netvarkos, ministerių kabinetas ėmėsi kurti piliečių apsaugą (tada milicija vadinamą), kurios anksčiau organizuoti neleido okupacinė krašto valdžia. Reikėjo kurti visą administracijos aparatą ir savivaldybių organus. Jeigu susidariusių apskričių pirmaisiais piliečių apsaugos — milicijos vadais daugumoje buvo iš caro kariuomenės grįžę lietuviai karininkai, bei civiliniai įvairių profesijų žmonės, tai žemesniųjų tarnautojų kadrai buvo apverktinoje būklėje. Jų tarpe galėjome užtikti ir caro bei kaizerio policijoje (žandarmerijoje) tarnavusiųjų žemesniųjų pareigūnų, buvusių caro kariuomenės kareivių ir šiaip kaimų bei miestelių vyrų, be jokio tai tarnybai pasiruošimo, o nemaža jų mažaraščių ir net beraščių. Jų tarpe buvo ir abejingo beprisikeliančios naujam gyvenimui tautos idealams elemento, nemokančio lietuvių kalbos, net nelietuvių ir iš praeities turinčių neigiamų tarnybinių įpročių. Pirmieji milicijos pareigūnai uniformos neturėjo. Tik ant kairės rankovės ryšėjo baltą raikštį su įrašu: “MILICIJA”.

Kėdainių apskr., Šėtos nuovados policijos pareigūnai. Viduryje sėdi nuovados viršininkas— šio straipsnio autorius.

Ginkluoti jie buvo įvairiai: kas kokia berdanka, kas primityviu medžiokliniu šautuvu, kas revolveriu, pistoletu, kitas — kardu. Toks margas milicijos kadrų sąstatas ne tik nedarė išviršinio gero įspūdžio, bet negalėjo nė progresuoti. Neturėjo jis autoriteto ir gyventojų pasitikėjimo. Gyventojai juos vadino “Miliucija”, “Miliucininkas” ir nemėgo jų.

Skaityti daugiau: LIETUVOS POLICIJA

Karys ne vien kardu gina tautos interesus

ALGIRDAS BUDRECKIS

Karys ne vien kardu gina savo tautos interesus. Kartais plunksna pavaduoja kardą, o moderniais laikais rašomoji mašinėlė pavaduoja kulkosvaidį.

Žvelgiant į Lietuvos atkūrimo laikotarpį, matome, kad du veiksniai įgyvendino Vasario 16 Aktą: kūrėjai savanoriai ir mokytojai. Dažnai šitie du veiksniai būdavo supinti į vieną. Juk, neretai studentas palikdavo mokslo suolą ginti kraštą. Taipogi ir pati kariuomenė, šalia karo žygių, užėmė mokyklos vaidmenį, bemokydama naujokus, kaip skaityti ir rašyti.

Vėliau, taikos metu, Lietuvos karinė literatūra suvaidino nemažą vaidmenį tautos kultūrinėje pažangoje. Imkime Šaulių Sąjungos oficiozą, Trimitą, pavyzdžiu. Iš Trimito korespondentų kilo visa eilė Lietuvos žurnalistų ir publicistų. Rašytojas Zobarskas ir istorikas Ivinskis pirmuosius savo straipsnius spausdino Trimite. Tokių pavyzdžių sąrašą galima būtų šimteriopai padidinti.

Netekus nepriklausomybės, plunksna ir kardas vėl sudarė sąjungą prieš okupantą—užpuoliką. Laisvės Kovotojo, Į Laisvę, Nepriklausomos Lietuvos bei kitų pogrindžio laikraščių redaktoriai ir rašytojai — buvo kartu ir ginkluotų partizanų būrių vadai. Daumanto veikalas Partizanai už Geležinės Uždangos duoda mums gražių pavyzdžių.

Tremtyje atsidūrę Lietuvos kariškiai nebeturi galimybių ginklu ginti kraštą. Tačiau, būtų klaidinga konstatuoti, kaip kad kai kurie kritikai ir sofistai teigia, jog mūsų “militaristai” nebereikalingi, jie tik “generolai be armijų”, tat jiems belieka sėdėti prie židinio ir prisiminti savo būtus ir nebūtus žygius. Šitokie kritikai tai arba naivūs “katedros intelektualai”, arba piktos valios tipeliai.

Norim ar nenorim, bet turime skaitytis su istorijos faktu, kad tauta, kuri nemoka gintis, arba neturi ryžto išsilaikyti, yra pasmerkta pražūčiai. Lietuvių tauta, nors gal niekuomet nebeiškils į pasaulio galybę, vis-vien, ji turi teisę egzistuoti. O tą egzistenciją laiduoja jos karingasis atsparumas. Kariškų kadrų būsimai Lietuvai paruošimas yra nagrinėtinas dalykas, tačiau, tuo tarpu, pasitenkinkime sustoti ties vienu klausimu — KARIO žurnalo įnašu į tautos žūtbūtinę kovą.

Skaityti daugiau: Karys ne vien kardu gina tautos interesus

Šaulė Tremtyje

ŠAULĖ KULTŪRINĖJE VEIKLOJE

Jau pačioje žmogaus prigimtyje glūdi jo kultūrinis nusiteikimas. Nuolatinis siekimas, jieškojimas ko tai nauja, noras su kitais bendradarbiauti, save išreikšti, savitai atsiskleisti, įvykdyti įvairias idėjas, pavergti gamtą savo reikalams — visa tai skatina kūrybingumui. Žmogaus kūrybai nėra ribų. Nėra tokio darbo, į kurį negalėtume daugiau ar mažiau įnešti savo kūrybos. Kultūrinėje veikloje tiek asmenys, o taip pat ir ištisos tautos lenktyniauja. Kultūros dėka tautos turi praeitį ir kuria ateitį.

Didžiuojamės ir mes savo praeitimi, šimtmečiais išsaugotais kultūriniais lobiais. Sielojamės dėl užgniaužtos, savame krašte, lietuviškos kultūrinės veiklos. Todėl dar didesne jėgų įtampa turime dirbti svetur gyvendamos. Mūsų tautinė kultūra turi būti, ne tik perduodama iš kartos į kartą, bet ir jieškoma jai vis naujesnių apraiškos formų. Mūsų kultūrininkai turėtų kuo artimiau bendradarbiauti su jaunimu ir ne tik kurti, bet skatinti ir uždegti juos daugiau tautinėje kultūrinėje veikloje reikštis, kad jiems savo knyga, muzika, menas nebūtų svetimi.

Kaip spauda mus visus sujungia, be jos tartum užtrokštume, taip kultūrinė veikla palaiko gyvus savai tautai, be jos mūsų ryžtas ir kova dėl savo krašto laisvės žūtų.

“Ne vien tik kardu ginsi tėvynę” — svarbi Šaulių Sąjungos įkūrėjo mintis. Visais laikais tautų kultūrinis ginklas buvo labai svarbus. Per Šaulių S-gą tikėtasi matyti lietuvių tautą susipratusią, kultūringą, kūnu ir dvasia stiprią.

Nepriklausomybės laikais Šaulių S-ga, be savo tiesioginio darbo — karinio paruošimo, dideliu įnašu yra prisidėjusi ir prie kultūrinės veiklos. Būdama plačiausiai visame krašte išsiplėtusi organizacija, ji galėjo reikštis visose srityse. Šaulių namai buvo apylinkės kultūriniai židiniai. Juose buvo ruošiami įvairiausi kursai, paskaitos ir kitos kultūrinės pramogos. Ten buvo įkuriamos ir plačiai naudojamos bibliotekos. Veikiantys šaulių sporto rateliai, chorai, tautinių šokių grupės išjudindavo visa, apylinkėje šaulių teatrai sutraukdavo mases žmonių.

Šaulinėje kultūrinėje veikloje labai gyvai dalyvavo ir šaulės moterys. Kai šaulių moterų vadovės suvažiuodavo į joms ruošiamus kursus, ar vadovių stovyklas, tai ne tik žinių, bet ir dvasinės stiprybės pasisemdavo, kad sugrįžusios į kaimus savo sesėms ir visai apylinkei būtų naudingos. Vietovėse ruošdavo sanitarijos, priešcheminės apsaugos, rankdarbių, virimo ir kitokius kursus. Rinkdavosi vakarojimams, dirbdavo meniškus išdirbinius, ruošdavo tautodailės parodas. Turėdavo net tautinių rūbų audyklas, nes pačios dėvėjo ir skatino kitas moteris įsigyti tautinius drabužius. Puošdavo šaulių namus, išsiuvinėdavo vėliavas, tvarkydavo karių kapus, platindavo lietuvišką spaudą, net eidavo po namus skatindamos išsirašyti Trimitą, Ūkininko Patarėją ar kitus laikraščius. Visur prisidėdavo prie brolių šaulių veiklos: kartu ruošdavo įvairius parengimus, dalyvaudavo programose, choruose, šokių bei vaidybos grupėse. Šaulė Lietuvoje buvo lyg ta pilkoji bitutė: — kukli, judri, vis jieškanti ką gera padaryti, kur šviesesnį spindulėlį įnešti.

Vladas Pūtvis labai gerbė ir vertino moterį: “Moteris tai lyg termometras: juo kultūringesnė tauta, juo labiau joje gerbiamos moterys.” Jo troškimas buvo, kad Lietuvos moterys kuo augščiau iškiltų, kuo sąmoningesnės būtų, nes nuo jų pareina tautos ateitis: “Kokios bus motinos, tokie jų vaikai, tokia mūsų tautos ateitis.” Tokia didelė atsakomybė krinta ant moters pečių. Todėl moterys, o ypač šaulės, negali užsidaryti vien savo šeimoje. Buvusi moterų šaulių vadė, dabartinė Sąjungos garbės šaulė Sofija Mantautienė pabrėžia, kad darbas šaulių organizacijoje neturi apsunkinti, bet praturtinti šeimos gyvenimą. Jei visa šeima gyvens šauliška dvasia, tai ir darbas bus daug prasmingesnis.

Skaityti daugiau: Šaulė Tremtyje

Tremties Trimitas

Vlado Putvio ir L. K. Mindaugo šaulių kuopų susitikimas

Gegužės 20-22 dienomis Montrealyje Pasaulinės parodos proga įvyko pirmasis Toronto Vlado Pūtvio ir Montrealio L. K. Mindaugo šaulių kuopų susitikimas, kuriame dalyvavo per šimtą svečių ir šaulių.

Tai bene pirmasis didesnio masto LŠST narių susitikimas, siekiąs palaikyti senąsias Sąjungos tradicijas, ugdant didesnį ir glaudesnį narių bendradarbiavimą šiame kontinente.

Susitikimas praėjo su geru pasisekimu, jaukioje ir malonioje šauliškoje nuotaikoje. Be užmegztų asmeninių pažinčių, buvo aptarti kuopų veikimo bėgamieji reikalai, pasikeista mintimis ir nustatytos tolimesnio bendradarbiavimo gairės. Sekantis kuopų susitikimas numatytas kitais metais Toronte.

Pirmąją viešnagės dieną svečiai turėjo progos apžiūrėti Pasaulinę parodą — EXPO 67 — ir patirti asmenišką mindaugiečių globą. Antrąją dieną, sekmadienį, abi kuopos su vėliavomis rikiuotėje dalyvavo iškilmingose, tai dienai skirtose pamaldose Aušros Vartų bažnyčioje. Po pamaldų buvo pasivaišinta sesių šaulių paruoštais skaniais užkandžiais ir kavute.

Skaityti daugiau: Tremties Trimitas

Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

—    Algimantas A. Simanauskas, iš Hartfordo, Conn., atlieka karinę tarnybą JAV marinų daliniuose. Už gerą, drausmingą ir sąžiningą pareigų ėjimą buvo pakeltas į seržanto laipsnį. Nuo 1967 m. kovo 1 dienos buvo MCO mokykloje, Okinavoje, instruktorium. Toje mokykloje paruošiami kariai perkėlimui į P. Vietnamą, šiuo metu ir jis pats paskirtas į Pietų Vietnamą.

-— Ričardas Malakauskas ką tik grįžo į Čikagą iš P. Vietnamo, kur išbuvo 9 su puse mėnesio.

—   Dr. Walter Dorinas, kaulų ir muskulų ligų specialistas, jau antras mėnuo kaip dirba JAV ligoninėje, P. Vietname. Jo tėveliai gyvena Evergreen Parke, III.

—   Romas Zylė, kilęs iš Clevelando, ir dalyvavęs Žaibo sporto klube, dabar atlieka karinę tarnybą Jackson Park, Ilk, kur paskirtas prie karinių šunų apmokymo centro.

—  Lietuvos atstovas J. Kajeckas dalyvavo jungtiniame JAV kongreso posėdyje, kur jam teko kalbėtis su gen. W. Westmorelandu.

— JAV-bių kpt. Aleksiūnas skaitė paskaitą Ramovės Čikagos skyriaus susirinkime. Jis papasakojo labai įdomių išgyvenimų P. Vietname. Būtų gera, kad kpt. Aleksiūnas juos aprašytų mūsų spaudoje.

—   Jurgis Butvila, birželio mėn. 7 d., baigė JAV-bių Laivyno akademiją Anapolyje.

-— Antanas Ustjanauskas, įsteigęs organizaciją P. Vietname sužeistiems kariams remti, buvo priimtas P. Vietnamo premjero Ky ir lankėsi Saigone kaip vyriausybės svečias. Jis aplankė visą eilę sužeistųjų karių ligoninėse, o   taip pat ir kovojančius. Jis prašo visas aukas siųsti šiuo adresu: American Committee for So. Vietnam — 518 Park St., Hartofrd, Conn. 06106.

-— Ats. mjr. Stasys Asevičlus, gyv. Toronte, buvęs Lietuvos kūrėjas savanoris, yra paguldytas į naująją žydų ligoninę. Pažįstami ir draugai gali jį lankyti 526 kambaryje.

—    Juozas Šinderaitls, Wilkes-Barre, 1 Pas. karo veteranas, atsiskyrė su šiuo pasauliu, birželio 4 d., Veteranų ligoninėje.

— Lietuvoje sovietai turi įsteigę karinį komisariatą ir Vilniuje Karininkų Namus. Komisaras gen. mjr. Petronis vieną vakarą jaunuoliams skaitė paskaitą “Jeigu svajoji tapti karininku”. Jaunuoliai raginami stoti į karo mokyklas; matyti savanorių skaičius į sovietines karo mokyklas yra kritęs, kai nepriklausomoje Lietuvoje į Karo Mokyklą A. Panemunėje jaunuoliai laukdavo eilės, kad tik priimtų. Matomai jaunimas nesižavi svetimųjų okupantų kariniais laimėjimais ir nenori tapti jų vergais.

Skaityti daugiau: Lietuviai Kariai Laisvajame Pasaulyje

Subkategorijos